Rinkis gyvenimą

Lietuvoje ne vienerius metus fiksuojamas didelis savižudybių skaičius, aukšti alkoholio vartojimo rodikliai. Rimtų pasekmių palieka ir smurtas artimoje aplinkoje. DELFI žurnalistai projekte ne tik analizuoja susidariusią situaciją, bet ir kviečia lietuvius neužsimerkti susidūrus su šiomis socialinėmis problemomis.

Šiurpą keliančius išgyvenimus slėpė net nuo artimiausių draugių

Nomeda (vardas redakcijai žinomas) sutiko dalintis savo gyvenimo istorija, dėl kurios moteris iki šiol varsto psichoterapeutų duris: „Tai nutiko per mano gimtadienį. Draugės suorganizavo staigmeną, išvažiavome švęsti į kitą miestą, o jau ten būnant gavau vienos giminaitės skambutį – mano mama ką tik mėgino nusižudyti. Tą kartą nieko nesakiau savo draugėms, tik kad man labai labai reikia namo“, – po daugybės metų atvirauja Nomeda ir prisipažįsta visą paauglystę slėpusi tikrąją savo gyvenimo dramą:

„Tąkart radau mamą kraujo klane. Laimei, spėjom išgelbėti, bet tai nebuvo nei pirmas, nei paskutinis jos mėginimas. Visa mano vaikystė, paauglystė praėjo baimėje, įtampoje ir nežinioje, kada depresyvios nuotaikos apimta mama vėl tai mėgins. Negana to, namuose buvo ir alkoholio, ir smurto, ir net tėvo seksualinio priekabiavimo. Va taip aš augau, nors viską slėpėme tiesiog tobulai. Juk buvome tobula šeima – didelis butas, automobiliai, puikiai besimokantys vaikai. Tik draugių į namus nesinorėdavo kviestis, nes niekada nežinojai, kuo tai gali baigtis – gašlia tėvo replika, tėvų konfliktu ar dar kažkuo, dėl ko bus labai gėda“, – atvirauja moteris.

Pasak psichologo Edvardo Šidlausko, viena iš priežasčių, kodėl vaikai ar paaugliai dažnai mėgina slėpti tikrąją situaciją namuose, gali būti ta, jog skausmas, traumuojantys įvykiai nėra tai, į ką žmonės mėgsta pasinerti, tad psichika ginasi nuo skausmo, išstumdama nemalonias patirtis iš atminties lauko. Gali būti ir taip, kad vaikai nesuvokia to, jog jie patiria smurtą, prievartą, neteisėtus veiksmus savo atžvilgiu, nes tai jiems – nauja, neaišku kaip tai interpretuoti, ir tik po daugelio metų suaugus tampa aišku, kad buvo kažkas išties bloga.

Nuo kalbėjimo sustabdo žema savivertė

Specialisto teigimu, kita dažna vengimo kalbėti apie skaudžias patirtis priežastis yra gėda, kaltės jausmas, manoma, kad su manimi kažkas negerai. Taip nutinka iš dalies todėl, kad smurtautojas taip teisina savo elgesį. Anot psichologo, „alkoholiko žmona“ gali būti traktuojama net kaip savotiška diagnozė, mat nuo šios priklausomybės kenčiantys asmenys nėra linkę pripažinti savo atsakomybės ir visada ją permeta aplinkiniams, dėl savo nelaimių kaltina visus, tame tarpe ir vaikus, pvz. „tėtis vėl girtas, nes per tave teko raudonuoti mokykloje, tėvų susirinkime“.

„Nuolatinė kritika formuoja žemą savivertę, savęs kaip niekam tikusio asmens suvokimą ir aišku tuo nesinori dalintis, tai neatrodo verta viešinimo, veikiau norisi slėptis ir bėgti kuo toliau ar bent apsimesti, kad viskas gerai“, – kalba E. Šidlauskas.

Tyla ir neigimas anuomet buvo vieninteliai Nomedos ginklai: „Šiandien, su šiandieninėmis žiniomis, aišku, jau elgčiausi kitaip. Bet tada aš nežinojau, ką daryti, tad tiesiog apsimetėme, kad to nebuvo. Su mama daugiau niekada apie tai nekalbėjome“, – atvirauja Nomeda ir pripažįsta, kad iš kaltės, savigraužos ir emocinio skausmo ją išvadavo valandos, praleistos psichoterapeuto kabinete.

Edvardas Šidlauskas

Galima pamatyti ženklus: kaip teisingai pasiteirauti, ar viskas gerai

Mokytojai, draugai, aplinka daugybę metų nė neįtarė, kas dedasi už uždarų merginos namų durų, o net artimiausios Nomedos bičiulės apie tikrąją situaciją išgirsta tik dabar. Nors kai kurie vaikai moka kone tobulai slėpti nepatogią savo šeimos tiesą, psichologas tikina, jog yra ženklų, kurie vis dėlto gali išduoti, kad tuose namuose kažkas negerai:

„Jei staiga pasikeitė įprastas elgesys, jis tapo mažiau adaptyvus, socialus, jaunuolis tapo uždaresnis, „papilkėjo“, o gal atsirado ryškesnė agresija, konfliktai su bendraamžiais, muštynės, pamokų nelankymas, priklausomybė nuo skaitmeninio turinio ar kitokia – tai jau gali būti ženklai.

Klasikinis smurto artimoje aplinkoje ratas yra nutraukiamas kalbėjimu apie tai pašaliniams žmonėms. Tad išties labai svarbu, kad žmogus prabiltų, pasidalintų apie tai, kas vyksta. Tam būtinas pasitikėjimas pašnekovu, abipusis ryšys, kad įvyktų atsivėrimas. Saugumo ir empatijos jausmas gali paskatinti kalbėti“, – sako E. Šidlauskas.

Jei kyla įtarimų, psichologas pataria vaiko ar paauglio netardyti, nedaryti spaudimo, užtenka tiesiog paminėti, kad esant reikalui žmogus gali į jus kreiptis: „Kad ir smulkios pagalbos, o paskui, žiūrėk, prabils ir apie rimtesnes bėdas. Jei matosi smurto žymės ar pastebimas tiesiog aplaidus elgesys – vaikas neturi tinkamų batų, sportinės aprangos, neskalbti drabužiai, vėluoja į mokyklą ar neina po jos namo, nėra pinigų pietums ir panašiai – galima ir tiesiai paklausti, bet saugioje vietoje, akis į akį“, – patarimu dalinasi specialistas.

Vaikystės nuoskaudas gydosi iki šiol: ko realu tikėtis psichoterapijos kabinete

„Buvo laikas, kai dėl mamos mėginimų pasitraukti iš gyvenimo aš kaltinau save. Bet psichoterapija tikrai veikia. Šiandien esu paleidusi visas kaltes ir dalį nuoskaudų, vis dar noriu padėti žmonėms, kuo tik galiu. Bet ir suprantu, kad man pačiai tikrai reikėjo pagalbos. Šiandien turiu šeimą, mėgstamą darbą ir gyvenu taip, kaip visada norėjau. Jei atvirai, didžiuojuosi savimi, nes mūsų namuose buvo tiek destrukcijos, kad ji galėjo nusitempti mane ten, iš kur niekada negrįžtama. Bet net iš tokio mėšlo galima išlipti. Tiesiog reikia leisti, kad tau kažkas ištiestų pagalbos ranką ir nebijoti pačiam jos paprašyti“, – šiandien jau be ašarų kalba Nomeda.

Psichoterapijoje, sako E. Šidlauskas, dominuoja dvi kryptys: „perdirbti“ praeities patirtį arba kurti naujas elgesio, mąstymo, įpročių alternatyvas. Kokia bus prieiga prie problemos, priklauso nuo kliento situacijos bei specialisto kompetencijų.

„Trečias kelias, yra tiesiog mokymasis su tuo išbūti, priimti gyvenimą, koks jis yra, tai – daugiau egzistencinis pasirinkimas, tam tikra filosofija, tačiau irgi efektyvu kančios mažinimo ir pasitenkinimo gyvenimu didinimo prasme. Dabar, kiek pastebiu, Lietuvoje gana populiari schemų terapija, savotiška kognityvinės-elgesio ir psichodinaminės terapinių mokyklų sintezė. Plačiau apie tai yra lietuviškai Jeffrey E. Young, Janet S. Klosko „Ištrūk iš spąstų“, o anglų ar kitomis kalbomis pilnas internetas informacijos, straipsnių, knygų, vaizdo medžiagos.“

Geranoriško suaugusio svarba

Kiek laiko teks lankytis psichoterapijose, anot E. Šidlausko, priklauso ir nuo kliento ar specialisto, ir nuo problematikos bei pasirinktos psichoterapijos krypties: „Psichoanalitinėje žmogus gali lankytis kelis metus, kognityvinė-elgesio gali trukti 10– 20 sesijų. Čia svarbu tiksliai apibrėžti problemą ir tada nuosekliai mėginti gydymo būdus, kartais keičiant metodus, jei nepasiteisina ar terapeutas, panašiai kaip su vaistais, psichiatras irgi ne išsyk atitaiko antidepresantus, neretai tai – ilgas procesas.“

Visgi, psichologo teigimu, nėra taip svarbu, kas bus vaiko, papuolusio į keblią situaciją, palydovas – mokytojas, teta ar būrelio vadovas – šiltas, palaikantis ryšys, savotiškas ramybės, meilės, supratimo uostas yra kertinė sąlyga mums visiems, padedanti atlaikyti įvairiausius sukrėtimus.

„Savo knygose, psichoterapeutė Alice Miller, regis, tai vadino sąmoningu liudininku [angl. enlightened witness], jos nuomone, tokie žmonės kaip Stalinas ar Hitleris tiesiog išgyvento atšiaurias gyvenimo audras, neturėdami šalia nė vieno geranoriško suaugusio, kas ir lėmė vėliau vien juodą ir šaltą pasaulio matymą.“

Tėvai, kurie turi įtarimų dėl šio sutrikimo savo vaikams, ieško šios ar kitos realios pagalbos ne tik vaikams, bet ir sau patiems savo mieste ar miestelyje, siekia suprasti ir atpažinti krizines situacijas, suvokti kaip į jas reaguoti ir daug kitos naudingos informacijos gali rasti vienoje vietoje: svetainėje Pagalba sau – emocinės sveikatos link.



Šaltinis
Temos
Specialusis projektas „Rinkis gyvenimą“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)