Šį kartą straipsnių ciklo “Vladimiro Putino Rusija” analitinį žvilgsnį nusprendžiau skirti pastangoms rasti atsakymą į klausimą, kuris tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose apskritai vis dažniau tampa kone svarbiausias kalbant apie vis agresyvėjančius Kremliaus veiksmus.

Ir nesvarbu, ar klausiama tiesiogiai, ko siekia V.Putinas ir Kremlius, ar bandoma suprasti, kur kaimynams grasinanti Maskva ketina ir ar iš viso ketina sustoti.

Nors vieningo atsakymo į šį klausimą nėra ir tikriausiai negali būti, pabandyti analitiškai ir remiantis istorinėmis paralelėmis atsakyti į jį tikrai verta. Juo labiau, kad nuo atsakymo į šį klausimą gali priklausyti ir mūsų pačių veiksmai – netgi Rusijos sulaikymo strategija, jei tokia Vakaruose kada nors bus sukurta.

Bandydamas nagrinėti Kremliaus troškimus ir konkrečius veiksmus nusprendžiau koncentruotis į kelis kelis svarbiausius aspektus.

<span style="color: #ff0000;">V. Putino Rusija</span>. Kremliaus siekis Nr. 1
© K. Cemnolonskio nuotr.

Pirma - Rusijos užsienio politikos teorijos ir praktikos analizę.

Antra - “aktyviųjų priemonių”, itin dažnai naudojamų Vakarų silpninimui ir griovimui arsenalo apžvalgai.

Trečia - istorinėms paralelėms su dabartimi trijose specialiai pasirinktose valstybėse – Graikijoje, Čekijoje ir Vokietijoje. Visos jos, mano manymu, gali būti puiki iliustracija grėsmių, kurias KGB kėlė ir kelia Vakarams.

Būtent todėl šį kartą tai bus net ne vienas rašinys, o net šešių tarpusavyje susijusių rašinių ciklas ta pačia tema.

Ar tikrai bandoma atkurti imperiją?

Dažniausiai yra teigiama, kad V.Putino tikslas – atkurti imperiją.Tam itin dažnai pasitelkiama Rusijos prezidento citata, kai Sovietų Sąjungos iširimą jis pavadino didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa. Tačiau remiantis vien tokiais posakiais bandyti apibrėžti V.Putino, o juo labiau visos Rusijos tikslus, ko gero, būtų gerokai paviršutiniška. Ypač žinant, kad egzistuoja ir dar viena V.Putino citata, kurios kalbantys apie V.Putino tikslus ir dabartinę Rusiją apskritai kažkodėl nenori prisiminti.

Vladimiras Putinas
© RIA/Scanpix
Vladimiras Putinas

“Kas nesigaili dėl Sovietų Sąjungos iširimo - tas neturi širdies, bet kas nori jos atkūrimo buvusia forma – tas neturi proto (galvos)”, - šiuos žodžius net labai garsiai ir viešai 2010 metų gruodį per televiziją transliuotos klausymų-atsakymų sesijos “Pokalbis su Vladimiru Putinu. Tęsinys” metu taip pat ištarė Rusijos prezidentas, SSRS iširimą didžiausia geopolitine XX amžiaus katastrofa pavadinęs, gerokai seniau - dar 2005 metais.

Šią citatą nusprendžiau priminti todėl, kad tiek V.Putinas, tiek dabartinės Rusijos valdžioje įsitvirtinę buvę SSRS slaptųjų tarnybų atstovai apskritai, mano įsitikinimu, gerai apgalvoja, išanalizuoja ir planuoja ne vien savo veiksmus, bet net ir norus.

Ir jie tikrai nėra “atitrūkę nuo realybės”, kaip po agresijos Ukrainoje vienu metu buvo tapę kone populiaru teigti Vakaruose.

Maža to, manau, kad ši citata iliustruoja V.Putino įsitikinimą, kad SSRS atkurti net ir kokia nors kitokia forma jau niekuomet nepavyks. Todėl ir Rusijos tikslas kažin, ar galėtų toks būti.

Net ir kartais asmeniniu V.Putino projektu vadinamos Eurazijos Ekonominės Sąjungos (EES) kūrimo vingiai, ko gero, negalėtų būti jokiu įrodymu, kad Kremlius iš tiesų bando taip atkūrinėti buvusią imperiją. Įvairiausių pavidalų jau turėjusi kažkokios posovietinės erdvės integracijos idėja, panašu, taip ir neįgavo jokios strateginės vizijos, nes dabar jau prabilta apie EES ir Kinijos projekto “Šilko kelio ekonominė juosta” sinchronizavimą ir net galutinį šių projektų sujungimą į vieną visumą.

Maža to, nors kol kas tai tik kalbos, skelbiama apie Sirijos norą prisijungti prie Eurazijos ekonominės sąjungos bei Jordanijos, Mongolijos ir net Zimbabvės ketinimus jungtis prie laisvosios prekybos zonos su šiuo Rusijos dominuojamu klubu. Vietnamas laisvosios prekybos sutartį su EES jau yra pasirašęs.

Taigi Eurazijos ekonominės sąjungos projektas net išoriškai tampa vis mažiau panašus į kokį nors imperijos atkūrimo įrankį. Kita vertus, Rusija net neslepia, kad visų šių pastangų – tiek bandymo EES integruoti su Kinijos “Šilko kelio ekonomine juosta”, tiek vilionių prie EES laisvosios prekybos zonos jungtis net Zimbabvei – tikslas yra geopolitinės priešpriešos Vakarams kūrimas su kokias tik įmanoma sąjungininkais – ne vien tik esančiais tame pačiame regione.

Tačiau ir pati EES šioje strateginėje V.Putino Rusijos vizijoje tėra tik vienas, bet toli gražu ne vienintelis įrankis. Pastaruoju metu, nepaisant visų minėtų naujienų apie EES, sunku net pasakyti kam Rusija skiria daugiau dėmesio ir jėgų: Eurazijos Sąjungos ar, tarkim, BRICS grupės stiprinimui. Bent jau dėl BRICS, panašu Rusija turi ir aiškesnius tikslus, ir strategijas.

Vladimiras Putinas, Xi Jinpingas
© Reuters/Scanpix
Vladimiras Putinas, Xi Jinpingas

Nekalbant jau apie tai, kad pati grupė dar 2006 metais, o ne dabar, kai konfrontacija su Vakarais ypač išryškėjo, sukurta būtent Rusijos iniciatyva. O V. Putinas BRICS visuuomet vertino, kaip politinę organizaciją, o ne ekonominę sąjungą. Nesvarbu, ar tokios Kremliaus viltys išsipildys, jo kursą šie tikslai atspindi tikrai taikliai.

Pastaruoju metu (ypač po agresijos Ukrainoje) Kremliaus aktyvumas šioje grupėje lydimas strateginiams tikslams prilygstančiai retorikai: atvirai prabilta, jog BRICS Kremliui gali tapti net Didžiojo Aštuoneto pakaitalu.

Beje, nors apie kažkokius “naujus” Rusijos tikslus tarptautinėje arenoje aktyviau diskutuoti imta tik pastaruoju metu, šie tikslai ir jų įgyvendinimo priemonės nedaug kuo skiriasi nuo garsiosios “Primakovo doktrinos”.

O pagrindinį pastarosios tikslą dar 1997 metais savo analizėje, pavadintoje “Primakovo doktrina”: Rusijos nulinės sumos žaidimas su Jungtinėmis Valstijomis” (The "Primakov Doctrine": Russia's Zero Sum Game with the United States”) labai tiksliai apibūdino tuometis “The Heritage Foundation” vyresnysis analitikas Arielis Cohenas. Tai “didesnės strategijos mesti iššūkį vadovaujančiam Amerikos vaidmeniui pasaulio saugumo sistemoje dalis”.

Visa tai miniu vėlgi neatsitiktinai – mano įsitikinimu, šie argumentai iliustruoja tai, kad Kremliaus tikslai yra ir visuomet buvo gerokai labiau globaliniai, o ne vien regioniniai, kaip Vakarai juos yra linkę įsivaizduoti. Juk net jei ir stiprintų Rusijos galią, imperijos kūrimas posovietinėje erdvėje atspindėtų labiau regioninius, o ne globalinius tikslus.Todėl net jei Rusija ir stiprina savo įtaką aplinkiniuose regionuose – tai tik įrankis pagrindiniam tikslui pasiekti, o ne pats tikslas.

Oficiali Rusijos retorika taip pat patvirtina, kad Kremlius svajoja apie globalinės galios vaidmenį. Todėl, nors JAV prezidentas Barackas Obama bent iš dalies turėjo pagrindo pavadinti Rusiją “regionine galia”, nekeliančia tiesioginės grėsmės Jungtinėms Valstijoms, bandant suprasti, ko siekia V.Putinas, reikia turėti galvoje būtent globalinius, o ne regionius Rusijos tikslus.

Barackas Obama
© Sipa Press/Scanpix
Barackas Obama

Netgi garsioji “Rusų pasaulio” (“Russkij mir”) koncepcija, mano įsitikinimu, pakankamai klaidingai įsivaizduojama kaip “teritorinė” naujos imperijos vizija. Pirmiausia ją, ko gero, tiksliau būtų vadinti priemone tikslui pasiekti, o ne pačiu tikslu. Rusų gynimo korta paprastai išnaudojama konkretiems Kremliaus tikslams siekti, bet nėra tikslas savaime.

Antra – tai daugiau civilizacinė (turinti fašizmo bruožų dėl tariamo rusiškos civilizacijos išskirtinumo ir unikalumo primygtinio pabrėžimo), o ne teritorinė koncepcija. O jeigu ją interpretuosime būtent taip, akivaizdu, kad Rusija linkusi iš pradžių įtvirtinti savo galią, o vėliau ir dominuoti toli gražu ne vien savo kaimynystėje ar vadinamajame “Rusų pasaulyje” (kurio ribos, beje, labai jau neapibrėžtos), bet visame pasaulyje.

Turint galvoje pasauliniu mastu iš tiesų menką Rusijos ekonominę galią, tokie tikslai gali pasirodyti nerealūs.Tačiau bent jau įsiklausyti į tai, kokios pasaulio tvarkos siekia Kremlius, tikrai būtina.

Kaip būtina ir prisiminti, kad V.Putino režimas nėra koks nors naujas darinys, o tik KGB sugalvota SSRS transformacija (tokią tezę bandžiau pagrįsti ankstesniuose šios serijos rašiniuose).

Kremlius
© DELFI (V.Stašaitytės nuotr.)
Kremlius

Net jei šios tranformacijos metu pats KGB sugalvotas SSRS reformos planas gerokai mutavo, dabartinės Rusijos valdžioje įsitvirtinę buvę KGB ir kitų SSRS slaptųjų tarnybų darbuotojai ne tik siekia tokių pačių tikslų, kaip ir Sovietų Sąjungos laikais, bet ir mąsto tomis pačiomis kategorijomis.

Juo labiau, kad daugelis jų yra net ne pirmos, o antros arba trečios kartos slaptųjų tarnybų arba karinių struktūrų darbuotojai su visiškai susiformavusiu ir labai sunkiai kintančiu KGB mentalitetu. O šis mentalitetas paremtas Rusijos ir Vakarų konflikto neišvengiamumo ir globalinės konfrontacijos pirmiausia su JAV idėjomis.

Būtent todėl, mano manymu, bandant suprasti, ko ir kaip siekia dabartinis V.Putino režimas, tiesiog būtina studijuoti KGB veiklos pasaulyje Šaltojo karo metais istoriją ir bent jau bandyti palyginti su tuo, kas vyksta dabar.

Tačiau pradėkime, kaip minėjau, nuo bandymo apibrėžti, kokios pasaulio tvarkos siekia Kremlius.Tai jau seniai atvirai dėsto tikrai gerokai daugiau negu Vakaruose nuo valdžios priklausomi ir dažniausiai būtent valdžios (nesvarbu, kokios grupuotės joje) požiūrį pateikiantys ir ginantys Rusijos politologai ir tarptautinių santykių ekspertai.

Žinomiausi ir įtakingiausi Rusijos tarptautinių santykių ekspertai, tokie, kaip Fiodoras Lukjanovas, Aleksejus Arbatovas, Sergejus Karaganovas ir kiti bent jau nuo karo Ukrainos pradžios iš esmės kalba apie tą patį.

Esą šis karas reiškia pereinamojo periodo po Šaltojo karo pabaigą ir būtinybę sukurti bei įtvirtinti naują pasaulio tvarką.

Net garsusis Valdajaus klubas, kuris ne be pagrindo dažnai laikomas Rusijos idėjų ir įtakos sklaidos Vakaruose įrankiu, parengė didelį raportą “Naujos taisyklės ar žaidimas be taisyklių”, kurį iš pradžių pristatė tradiciniam metiniam tarptautiniams Valdajaus klubo susitikimui 2014 metų spalį, o vėliau pataisė ir patobulino esą atsižvelgdami į buvusią diskusiją.

Visuose šiuose ir daugelyje kitų Rusijos ekspertų analitinių darbų tarsi raudona gija driekiasi ta pati mintis – geriausia tarptautinių santykių sistema buvo vadinamasis XIX amžiaus “Europos koncertas”, dėl Vienos kongreso kitaip dar vadinamas Vienos tarptautinių santykių sistema.
Ir nors visi autoriai kalba apie kažkokias išlygas arba pripažįsta, jog į XIX amžių grįžti jau neįmanoma, iš esmės akivaizdu, jog Rusijos siekiamybė yra būtent tokia pasaulio tvarka.

F.Lukjanovas tai suformulavo dar atviriau: Rusija norėtų galių balanso. Esą “racionalus pokalbis apie galių balansą ir interesus būtų daug produktyvesnis” už Vakarams jau senokai įprastą ir Rusijai per tą beveik ketvirtį amžiaus nuo SSRS žlugimo nuolat siūlytą vadinamąja “win-win” arba abipusės naudos politiką.

Net vieša oficialių Rusijos pareigūnų retorika ir neoficialūs siūlymai dėl “Jaltos-2” arba “Helsinkio-2”(dabar Rusija dažniausiai vartoja terminą “Helsinkis+40”22) atspindi tą patį siekį grįžti prie galios politikos, kuri, kaip manoma Maskvoje, leistų Rusijai įtvirtinti savo globalinę įtaką.

Tačiau akivaizdu, kad esant dabartinei jėgų pusiausvyrai pasaulyje, kai Vakarai tebėra susivieniję į du galingus klubus – Europos Sąjungą ir NATO, kurie tiek ekonominę, tiek karinę Rusijos galią lenkia daugybę kartų, net galių balanso politika Rusijai nepadėtų pasiekti to tikslo, kurio ji siekia.

Angela Merkel, Vladimir Putin
© AFP/Scanpix
Angela Merkel, Vladimir Putin

Mat šis tikslas – dominavimas bent jau Europoje. Įvairūs Rusijos autoriai, kalbėdami apie “Europos koncertą”, visuomet pabrėžia “pagrindinį Rusijos vaidmenį” šioje tarptautinių santykių sistemoje, o buvęs Rusijos užsienio reikalų ministras ir iki šiol įtakingas Rusijos užsienio politikos formuotojas Igoris Ivanovas dar 2002 metais (taigi, V.Putinui dar tik pradėjus įsitvirtinti valdžioje – M.L) išleistoje savo knygoje “Naujoji Rusijos diplomatija – dešimt metų šalies užsienio politikai” (“Новая российская дипломатия– десять лет внешней политики страны”)“aktyvų ir nepakeičiamą Rusijos dalyvavimą “Europos koncerte” apskritai pavadino visų jo šalies santykių su Europa pagrindu.

Taigi, net ir vertinant Rusijos analitikų ir užsienio politikos formuotojų skelbiamas teorijas bei jų diskusijas tampa akivaizdu, kad pagrindinis kliuvinys Kremliaus tikslams įgyvendinti yra Europos Sąjunga ir NATO.

O jų sugriovimas tokiu atveju tampa galutiniu V.Putino režimo tikslu.

Užtenka įsiklausyti į tai, ką viešai kalba, pavyzdžiui, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kad taptų akivaizdu, jog Kremlius Europos Sąjungos iš viso nemato savo strateginėse vizijose – bent jau tokios, kokia ji yra dabar.

“JAV tikslas Ukrainos krizėje – neleisti mums gilinti pratnerystės su ES, o dar geriau – tokios partnerystės perspektyvas nublokšti atgal, ypač tarp Rusijos ir Vokietijos. Diplomatiniai ir žvalgybos duomenys tik sustiprina Maskvos įsitikinimą, kad sutrukdymas Rusijos-Vokietijos suartėjimui yra svarbiausia JAV užduotis. Sąjunga, aktyvi Rusijos ir Vokietijos partnerystė būtina tam, kad supurtytų Europos Sąjungą. Ir tam, kad šioje Europos Sąjungoje dominuotų savo interesų ir šią sąjungą sudarančių šalių interesų gynimo kursas, kad Europos Sąjunga nebūtų atiduota marginalams, kurie, iš esmės vykdo nurodymus iš už vandenyno”, - šių metų balandį per radijo stotis “Sputnik”, “Echo Moskvy” ir “Govoryt Moskva” dėstė S.Lavrovas.

Sergejus Lavrovas
© Reuters/Scanpix
Sergejus Lavrovas

Ilgametė Maskvos politika visus klausimus Europos Sąjungoje bandyti spręsti tik dvišaliu pagrindu, o ne visos Europos Sąjungos lygiu taip pat patvirtina, kad Rusija Europos Sąjungą (jau nekalbant apie NATO) jau senokai laiko kliuviniu savo tikslams įgyvendinti.

Tačiau pacituoti S.Lavrovo žodžiai jau primena net Aleksandro Dugino geopolitines koncepcijas apie Maskvos-Berlyno ašį ir jo reikšmę


Rytų Europos studijų centras ir DELFI
669