Meno istorikė dr. Rasa Antanavičiūtė pasakoja, kad 1940 m. Lietuvą okupavę sovietai viešąsias miestų erdves matė kaip galimybę paženklinti miestą, parodyti, kam priklauso teritorija. Jau 1941 m. atsirado planas pakeisti 100 Vilniaus gatvių ir aikščių pavadinimus, pirmiausia pradedant nuo susijusių su Lietuvos valstybingumu ar religija. Iš gatvių žemėlapio turėjo išnykti bet kokios nuorodos į Lietuvos valstybingumą. Tiesa, planas greitai pažymėti teritoriją neišdegė pritrūkus laiko. Nacių okupacija ir tuo metu tvyrojęs chaosas privertė atidėti planus keliems metams ir viešųjų erdvių pavadinimai imti keisti tik 1945 m. Bajorų gatvė virto Darbininkų, Marijos Magdalenos – J. Janonio, A. Jakšto – Komunarų, Vasarios 16-osios – Liepos 21-osios, o Lukiškių aikštė perkrikštyta į Tarybų aikštę.
Privalomas sovietinių ženklų „meniu“ okupuotoje Lietuvoje
Lėšų didesniems paminklams ir atminties ženklams statyti pavyko surinkti dar vėliau. Iš esmės viešosios erdvės pagal okupantų pageidavimus imtos pertvarkyti tik apie 1950 metus, minint Lietuvos Tarybų Respublikos dešimtmetį. Bene pirmoji po karo baigta tvarkyti viešoji erdvė buvo perstatyta Vilniaus geležinkelio stotis su atvykėlius sveikinančiu 3,5 m aukščio bronziniu Stalinu, kurį sukūrė tuomet garsus Maskvoje gyvenęs, bet Vilniuje kelis kartus viešėjęs sovietų skulptorius Nikolajus Tomskis. Lietuvių kūrėjams tokių svarbių ideologinių ženklų kūryba nebuvo patikėta. Tuo pat metu, okupacijos jubiliejaus proga, nugriautos Katedros frontono skulptūros, susprogdinti Trys Kryžiai – „kad negadintų vaizdo miesto centre“, – ironiškai priduria R. Antanavičiūtė.
Pertvarkydami miesto erdves sovietai pasirinko ir kryptį, kuria bus vystomas Lietuvos Sovietų respublikos miesto centras – dabartinėje Lukiškių aikštėje turėjo iškilti Sovietų rūmai, panašūs į stovinčius Maskvoje, o ant Tauro kalno buvo suprojektuotas Pergalės paminklas, primenantis sovietų pergalę Antrajame pasauliniame kare. Tiesa, galiausiai nei rūmai, nei paminklas nebuvo realizuoti.
Erdvės, kurias pirmiausia reikėjo pertvarkyti pagal sovietų ideologiją ir skonį, buvo pasirinktos neatsitiktinai. Pirmiausia nusitaikyta į istoriškai susiformavusias ir vietiniams gyventojams svarbiausias Vilniaus erdves, į kurias XX a. ketvirtąjame dešimtmetyje, Lenkijos okupacijos metais, buvo nusitaikę ir lenkai. Katedros aikštėje ketinta pastatyti paminklą Juzefui Pilsudskiui, Kudirkos aikštėje – Adomui Mickevičiui, o Lukiškių aikštėje turėjo atsirasti atminimo ženklai XIX amžiaus sukilimams. „Tos pačios vietos, tos pačios viešosios erdvės, kuriose tos skirtingos politinės jėgos bando papasakoti savo istoriją, savo tokį perrašytą, pritaikytą istorinį naratyvą“, – reziumuoja R. Antanavičiūtė.
Pirmiausia okupantų valdžia paminklais įamžino pagrindinius politinius veikėjus ir tik pasibaigus stalininiam laikotarpiui pagerbti žymesni sovietų kultūriniai veikėjai ir vietiniai nusipelnę komunistai, tačiau, R. Antanavičiūtės teigimu, tuo metu miesto žymėjimas buvo tapęs rutina. „Tai buvo toks jau rutininis ženklinimas. Tuo tarpu tie trys pirmieji paminklai, memorialiniai ženklai – jie iš tiesų užėmė pagrindines centrines miesto vietas. Stotis kaip miesto vartai – atvažiuoji, išlipi iš traukinio, Stalinas, viskas aišku. Tada eini į centrą. Tas toksai privalomas „meniu“ sovietinių memorialų Vilniuje atsirado pakankamai anksti.“
Pasak meno istorikės, ironiška, kad atidengiant vis naujus paminklus kalbama apie vaizduojamų asmenybių įamžinimą, kai iš tiesų viešosiose erdvėse stovintys atminties ženklai, ypač tie, kuriuose pavaizduoti politiniai lyderiai ar ideologai, palyginti greitai pasikeičia, kintant politinėms aplinkybėms ir režimams.
„Jeigu kalbėsime apie dabartinį Gedimino prospektą, tai vietoje Černiachovskio labai greitai, palyginus, atsirado Vincas Kudirka. Katedros aikštėje vietoje Pilsudskio planuoto atsirado Gediminas ir kitas vietas mes irgi patys greitai pasižymėjom pagal savo istorinį naratyvą. Tai kažkada skaičiavau, kad seniausias Vilniaus paminklas skaičiuoja turbūt kokį šimtą kelis metukus tiktai ir tai yra kompozitoriaus Moniuškos paminklas prie Kotrynos bažnyčios, priešais mokytojų namus. O visi kiti stovėjo gerokai trumpiau, nors kiekvieną sykį juos atidengiant kalbama apie įamžinimą, tai yra, kad jie stovės amžinai ir tą atminimą saugos amžinai“, – pastebi R. Antanavičiūtė.
„Istorinio revizionizmo orgija“
Kai kurie sovietiniai paminklai nesulaukė nė okupacijos pabaigos. Mirus Stalinui SSRS Komunistų partijos vadovybė ėmė kalbėti apie „Stalino asmenybės kultą“ ir „asmenybės kulto padarinių“ naikinimą. Iš naujo įvertinus diktatoriaus palikimą, Stalinas išvadintas nusikaltėliu, jo vykdytų trėmimų aukos – „beprasmėmis aukomis“, o artimiausias parankinis Lavrentijus Berija sušaudytas. Vykstant destalinizacijai, 6 – 7 dešimtmetyje, daugelyje SSRS respublikų išmontuoti diktatorių šlovinantys paminklai. 1956 m. nukeltas ir prie Vilniaus geležinkelio stoties kariška poza stovėjęs Stalinas, ant postamento išbuvęs tik 6 metus.
Daugumos kitų sovietinio rytojaus šauklių atvaizdai miestuose išliko iki Sąjūdžio gimimo. Vos tik Lietuva ėmė veržtis iš byrančios Sovietų Sąjungos gniaužtų, prasidėjo ilgas ir uolus viešųjų erdvių desovietizacijos procesas, tebesitęsiantis iki šiol.
Kaip pastebi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinės atminties įamžinimo skyriaus vedėja Inga Smaliukienė, sovietinės epochos atminties ženklai miestuose nyko keliais etapais. „Pirmuoju etapu, t.y. maždaug dešimtmetį nuo 1988 m., Sąjūdžio atsiradimo, kai pradėjo klibėti sovietinės ideologijos monolitas, sovietinių paminklų ir propagandos ženklų šalinimas buvo inicijuotas spontaniškai, „iš apačių“, aktyviausių antisovietinių jėgų pastangomis. Jo metu iš viešųjų erdvių buvo pašalinta didžiausia dalis sovietinės monumentalistikos, pradėtos suvokti kaip svetimkūnis ir okupacijos ženklas.
Pirmiausia iš viešųjų miestų erdvių dingo tiesiogiai su traumine sovietmečio patirtimi siejami „herojai“ – politiniai Sovietų Sąjungos ir sovietinės Lietuvos vadovai, Spalio revoliucijos herojai, komunistų judėjimo lyderiai ir tie asmenys, kurie buvo tiesiogiai atsakingi už sovietų vykdytus nusikaltimus. Prasidėjo tai, ką JAV sovietologė Katherine Verdery savo knygoje pavadino „tikra istorinio revizionizmo orgija“.
Vis dėlto, iš viešųjų erdvių dingo ne visi sovietiniai monumentai. Ideologiškai neutralesnius, dekoratyvius paminklus, tokius kaip Žaliojo tilto ansamblis, taip pat – kultūrinių vietos veikėjų, net jei jie kolaboravo su sovietais, skulptūras nuspręsta palikti.
Kur dėti „nepatogius“ paminklus?
Ne visų skulptūrų ir atminties ženklų laukė toks pat likimas – kai kurie iš jų buvo sunaikinti, išlydyti ar dėl netinkamų laikymo sąlygų tiesiog sudūlėjo, kiti – tik patraukti nuo miestiečių akių, įmuziejinti besikuriančiose naujose šiam tikslui skirtose erdvėse. Lietuvoje tokia erdve tapo 1999 m. pradėtas kurti, o 2001 m. oficialiai atidarytas privatus muziejus po atviru dangumi – Grūto parkas. Čia atsidūrė žymiausi sovietmečio skulptorių darbai, o specialioje erdvėje – kultūros namų pastate eksponuojami su režimu siejami dokumentai, knygos, paveikslai ir kiti atributai, siekiant sukurti autentišką okupacijos laikų atmosferą.
Kaip pasakoja parko įkūrėjas Viliumas Malinauskas, idėja kurti tokį parką kilo atsitiktinai, netoli Vilniaus oro uosto pamačius patvoryje suverstas skulptūras. „Kol parvažiavau namo, jau „užkūriau“ parką“, – prisimena V. Malinauskas. Pradžia buvo nelengva, ne visi suprato verslininko idėją, tačiau sulaukus politinės valios parkui galiausiai perduotos kelios dešimtys iš viešų erdvių pašalintų skulptūrų. Parko įkūrėjas pastebi, kad šimtai sovietinių skulptūrų dingo be žinios, ne visas jas pavyko išgelbėti: „Vagnoriaus 1532 nutarimu buvo suteikta mums teisė ir parašyta 42 skulptūras perduoti mums, bet gavom tik 39. Per pora mėnesių, kol suvežėm, trys dar spėjo dingti kažkur tai nežinomais keliais…“.
Grūto parke kartais skamba sovietinė muzika, o kasmet per Gegužės 1-ąją (Tarptautinę darbo dieną) ir Gegužės 9-ąją (SSRS pergalės prieš Vokietiją Antrajame pasauliniame kare dieną) buvo rengiamos humoro šventės, kurių metu šaržuotos žinomiausios sovietmečio asmenybės.
„Dar pirmoj pradžioj, kai atidarėm parką, aš būdavau mėgėjas (tada dar, žinoma, vaikščiojau) paeiti ir paprasčiausiai paslapukauti, pasiklausyti lankytojų kalbų. Vieną kartą eina šeimyna – tėvai, trys atžalos. Na, ir tėvas eidamas aiškina, va, jūs manęs visą laiką klausiate, kaip buvo ir kaip atrodė ten, kai aš buvau Sibire. Va, sako, dabar aš jaučiuosi lygiai kaip buvau Sibire, eidamas šitais takais ir žiūrėdamas į šitas skulptūras“, – parko lankytojų įspūdžiais dalinasi V. Malinauskas.
Verslininkas įsitikinęs, kad nepatogios ir skaudžios istorijos negalima tiesiog ištrinti pasikeitus politinei santvarkai, nes tada didėja rizika, kad ateities kartos kartos tas pačias klaidas. „Tai yra daugiau parkas tos linkmės, kad ateinančios kartos žinotų, prie ko gali privesti tokių monstrų atėjimas į valdžią, kaip Leninas, Stalinas ir Dzeržinskiai ir visi kiti. Vis tiktai, paimkite tą pačią Rusiją, paimkite tuos kitus kraštus, kuriuos buvo užgrobę. Vis tiktai, baisių dalykų buvo. Ir, žinoma, mūsų parko sukūrimo gal pagrindas ir yra, kad nesikartotų visi tie buvę dalykai“, – reziumuoja jis.
Nors Lietuvoje esantis sovietinių monumentų muziejus yra vienas didžiausių tokio tipo muziejų buvusiose sovietų bloko valstybėse, panašios įstaigos kūrėsi ir kitose šalyse. Vengrijoje, Budapešte, minint antrąsias sovietų karių išvedimo iš šalies metines, 1993 m., iškilmingai atvertas „Memento parkas“, kuriame eksponuojamas 41 sovietinės okupacijos laikotarpio kūrinys – gigantiškos Leniną, Marksą, Engelsą ir Vengrijos komunistinius lyderius vaizduojančios skulptūros ir alegoriniai paminklai „Vengrijos ir Sovietų Sąjungos draugystė“ ir „Išlaisvinimas“, kitos darbininkų judėjimo ir sovietų Raudonosios armijos karių statulos. Parke taip pat vykdomos edukacijos, propagandinių filmų peržiūros skirtos geriau pažinti sovietinį režimą ir manipuliacijos būdus, kuriuos pasitelkusios diktatūros valdė okupuotus kraštus.
Geriausiai apie parko misiją pasisakė pats parko koncepcijos architektas Ákos Eleőd: „Šis parkas yra apie diktatūrą. Ir tuo pat metu, kadangi apie jį galima kalbėti, jį galima aprašyti ir sukurti, šis parkas yra apie demokratiją. Juk tik demokratija gali suteikti galimybę laisvai mąstyti apie diktatūrą. Arba apie demokratiją, arba apie bet ką kitą!“
Viskas priklauso nuo konteksto
Praėjus kiek daugiau nei dešimtmečiui po pirmojo desovietizacijos etapo, imta vis garsiau svarstyti apie tai, ką daryti su likusiais sovietmečio simboliais. Peržiūrėti likusį paveldą paskatino kelios aplinkybės, visų pirma, 2013 – 2014 m. Rusijos agresija prieš Ukrainą ir Krymo aneksija, bet ir vis blogėjanti kai kurių skulptūrų būklė, sunkumai ieškant, kas norėtų ir galėtų restauruoti neprašytus svetimo režimo paliktus artefaktus.
Šiuo metu labiausiai išryškėjo ne tik priešprieša tarp dviejų skirtingų požiūrių, kaip žiūrėti ir vertinti istorinę atmintį bei jos reliktus, bet ir faktas, kad viešose erdvėse likęs sovietinis paveldas yra labai „nepatogus“, iškrentantis iš modernaus Vakarietiškos šalies konteksto ir jos diegiamų demokratinių vertybių.
Paveldo vadybos teoretikai Gregory J. Ashworth ir John E. Tunbridge 1996 m. savo knygoje aprašė disonuojančio paveldo problematiką. Pasiskolinę muzikinį terminą „disonansas“, reiškiantį nederančių garsų sąskambį, jie disonansinį paveldą apibūdino kaip „aktyviai ginčijamą, daugiasluoksnį, su skirtingų veikėjų įrašytomis reikšmėmis ir vertybėmis, kurios nesutampa tarpusavyje ar net prieštarauja viena kitai.“
Dviejų ryškių disonansinio paveldo pavyzdžių griūtis Vilniuje tarsi įrėmina antrąjį sovietinio paveldo peržiūrėjimo etapą, tai – 2015 m. nukeltos Žaliojo tilto skulptūros ir 2021 m. postamentą palikęs gigantiškas su sovietais kolaboravusio rašytojo Petro Cvirkos paminklas. Abu kūriniai ir jų tolimesnis likimas kėlė audringas diskusijas ir ginčus, kuriuos dar pakurstė žibalo į ugnį vis įpilanti Rusija, pasiūliusi, pavyzdžiui, pati pasirūpinti prastos būklės Žaliojo tilto skulptūrų restauravimu.
Žaliasis tiltas skulptūromis buvo papuoštas 1952 m. Jų ansamblį kūrė žymiausi to meto Lietuvos skulptoriai. „Tai buvo vienintelės tokios dekoratyvinės skulptūros, kur buvo patikėta, kad galbūt ir lietuvių autoriai gali jas sukurti ir statyti“, – pažymi meno istorikė R. Antanavičiūtė.
Mechanizatorių ir laukininkę vaizduojančias skulptūras kūrė skulptoriai Bernardas Bučas ir Petras Vaivada; skulptūrą „Pramonė ir statyba“, kurioje matomi šachtininkas ir mūrininkas – Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas; duetą „Mokslo jaunimas“, vaizduojantį studentus, pavaizdavo Juozas Mikėnas ir Juozas Kėdainis. Tačiau daugiausia aistrų ir pasipiktinimo visuomenėje kėlė ne šie palyginti neutralūs socrealizmo kūriniai, o ketvirtoji, skulptoriaus Broniaus Pundziaus sukurta, skulptūrų pora, pavadinta „Taikos sargyboje“ vardu, kurioje matoma dviejų karių su vėliava kompozicija.
Skulptūras palikti ir jas išnaudoti savo tapatybės ir identiteto paieškoms siūliusi Miuncheno technikos universiteto profesorė, Dailės katedros vedėja Tina Haase tuo metu sakė, kad „vieno ir paties teisingiausio recepto, kaip elgtis su atminties objektais, nėra. Svarbiausia šias erdves konstruoti supratingai, diskutuojant. Santykis su panašiais objektais turi būti nuolat apgalvojamas, o pokyčiai pastebimi. Čia kaip su randu ant žmogaus kūno – tik iš pradžių jis dangstomas, vėliau tampa natūralia žmogaus istorijos dalimi, atsispindinčia kūne.“
Viešėdama Vilniuje profesorė taip pat įžvelgė didesnį pavojų susovietintoje aplinkoje ir sovietmetyje užstrigusiame gyventojų elgesyje su ta aplinka – netvarkinguose senamiesčio fasaduose, ištrupėjusiose plytelėse, apleistuose daugiabučių balkonuose – nei užsilikusiose okupacinį režimą menančiose skulptūrose.
Viešas derybas dėl Žaliojo tilto skulptūrų likimo jas išsaugoti siekę paveldosaugininkai pralaimėjo ir skulptūros buvo nukeltos. Kaip įžvelgė už skulptūrų dekontekstualizavimą tuo metu pasisakiusi prof. Giedrė Jankevičiūtė, skirtingas visuomenės grupes skulptūros žeidė skirtingais lygiais – vienus žeidė sovietinių karių vaizdas, kitus – sovietinį skurdą ir deficitą primenantys grubūs studentės batai. „Taip bus tol, kol sovietmetis iš „mūsų“ laiko nepersikels į „kitų“ laiką. Tol, kol slinktis neįvyks, šis paveldas liks ginčo objektu, jame kirsis ir konfliktuos skirtingos, nesuderinamos vertės. Vienas iš būdų neutralizuoti tokio paveldo poveikį – jį dekontekstualizuoti.“
Tiesa, bandymų įvilkti skulptūras į kitokį kontekstą būta. Dar 1995 m. menininkas Gediminas Umbrasas instaliacijoje „Ateini ar išeini“ Žaliojo tilto skulptūroms ant galvų pasiūlė užmauti veidrodinius kubus ir paversti jas konceptualaus meno objektu, skatinančiu daugiaprizmį požiūrį į praeities ženklus, jų permąstymą.
Per didžiąsias metų šventes skulptūros „pasipuošdavo“ temą atitinkančiais atributais, pavyzdžiui, raudonomis kepurėmis.
2014 m. tarptautinio festivalio „Vilnius Street Art“ metu architektas Audrius Ambrasas ketino įgyvendinti trumpalaikės meninės instaliacijos projektą „Žalio tilto skulptūrų redukcija“. Skulptūras norėta laikinai „patupdyti“ į metalinius narvus ir sukurti savotišką distanciją tarp sovietinių reliktų ir žiūrovo, tokiu būdu jas neutralizuojant. Tiesa, instaliacijos taip ir nepavyko įgyvendinti. Kaip vėliau portalui „Artnews“ pasakojo festivalio kuratorė Aušra Trakšelytė, projektas „kėlė“ nepatogių klausimų, susijusių su tilto skulptūromis“.
2015 m. skulptūros buvo nuimtos nuo postamentų, o A. Ambraso sukurti metaliniai karkasai 2021 m. užmauti jau tik ant jų blankaus prisiminimo, įgyvendinant laikiną meninę instaliaciją „Žaliojo tilto ženklai“. Instaliacija ant tilto eksponuota iki 2023 m., kai nusprendus patį tiltą atnaujinti nebeliko ir jos. Tą kartą Vilniaus meras Valdas Benkunskas naujienų agentūrai „BNS“ komentavo, kad kol kas tiltą nuspręsta palikti tuščią ir naujų sprendimų skubotai nesiimti.
2021 m. tuščias liko ir postamentas, ant kurio kelis okupacijos dešimtmečius, nuo 1959 m., stovėjo Lietuvai „Stalino saulę“ nešęs P. Cvirka. Šio Juozo Mikėno sukurto paminklo perkėlimas į Grūto parką tarsi simbolizuoja antrojo desovietizacijos etapo Lietuvoje pabaigą. Jei iki 2020 m. viešojoje erdvėje dar pasitaikydavo teigiančių, kad P. Cvirka buvęs tik rašytojas, nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių auka, tai 2020 m. bet kokias abejones dėl rašytojo vaidmens išsklaidė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro iš Maskvos gauti dokumentai. Jais įrodyta, kad keturias marionetinio Liaudies Seimo Deklaracijas, melagingai įteisinančias Sovietų okupaciją ir Lietuvos aneksiją, 1940 m. pasirašė tiek P. Cvirka, tiek Antanas Venclova, kurio šeimos namų-muziejus veikia sostinės Pamėnkalnio gatvėje.
Gavus įrodymų, kad P. Cvirka nebuvo nei aplinkybių auka, nei „šiaip rašytojas“, o savo parašu davė pretekstą Lietuvos okupacijai, nebeliko priežasčių, kodėl reikėtų palikti jam skirtą paminklą, kuris, kaip straipsnyje apie Stalino laikotarpio Vilnių pastebėjo istorikė dr. Živilė Mikailienė, sovietmečiu buvo neįprastas dėl didelių gabaritų, „nes tokio dydžio paminklai, ypač lietuvių meno ir kultūros veikėjams, nebuvo statomi“, o „miesto erdvėje turėjo dominuoti bendrasovietinius ideologinius siužetus bei personalijas reprezentuojantys paminklai“. Istorikė taip pat atkreipė dėmesį, kad P. Cvirka skvere išdygo dar nebaigus valyti karo griuvėsių Vilniaus centre, jo nesupo jokie nauji pastatai, todėl vilniečiams skulptūra turėjo atrodyti dar didingesnė, matyt, siekiant pabrėžti itin svarbią rašytojo rolę okupuojant šalį.
Iki nukeliant P. Cvirkos paminklą jį taip pat bandyta dekontekstualizuoti, tačiau ir šį kartą paskutinę minutę kelią pastojo Vilniaus savivaldybė. 2021 m. menininkės Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė paruošė kasdienybės spektaklį-performansą „Nepamirškime nebeprisiminti“, turėjusį vykti dvi dienas. Performanso scenografijos dalis buvo dirbtinėmis samanomis „apaugęs“ P. Cvirkos paminklas, tačiau, nors menininkės tvirtino gavusios savivaldybės leidimą, paskutinę minutę, jau vykstant renginiui, jis paskelbtas negaliojančiu, o performansą nuspręsta stabdyti. Vis dėlto, kaip portalui „Artnews“ pasakojo pačios menininkės, džiugino tai, kad idėja sulaukė didelio akademinės bendruomenės palaikymo.
Apsamanojusio P. Cvirkos atvaizdai, kaip gerasis „nepatogaus“ paveldo dekontekstualizacijos pavyzdys, praeitų metų vasarą pateiktas ir estams, kurie šiuo metu įgyvendina mokslinių tyrimų projektą „How to Reframe Monuments“ – juo siekiama atrasti naujų būdų, kaip reinterpretuoti paminklus ir kitą disonuojantį paveldą.
Savotiškas P. Cvirkos skvero „egzorcizmas“ įvyko ir paminklo nukėlimo išvakarėse. Paminklui skaičiuojant paskutinius metus, jo papėdėje įsikūrė gatvės maisto ir veganiškos Izraelio virtuvės lauko kavinė „Cvi parkas“ – didžėjaus ir verslininko Rafaelio Gimelsteino – Rif Raf įgyvendinta idėja, suburianti lietuvius ir žydus. Sovietų koloboranto vardu pakrikštyta viešoji erdvė įkrauta kitomis prasmėmis – ji tapo muzikos, jaunimo, bendravimo ir laisvės erdve.
Apie tai, kiek daug reiškia kontekstas, kalbant apie disonansinio paveldo interpretacijas, įdomiai liudija naujas Lenino gyvenimas Vašingtono valstijoje, Sietle. Slovakijos vyriausybės užsakymu sukurta Emilio Venkovo skulptūra 1988 m. buvo pastatyta Poprado mieste, tačiau ten stovėjo tik metus. Vėliau 5 m aukščio bronzinis bolševikų lyderis pateko į laužyną, kur jį aptiko tuo metu Slovakijoje anglų kalbą dėstęs amerikietis Lewisas E. Carpenteris, įsigijęs skulptūrą už 13 tūkst. dolerių. Paties skulptoriaus padedamas, jis supjaustė Leniną į tris dalis ir parsigabeno į Jungtines Valstijas, kas vyrui atsiėjo dar 27 tūkst. dolerių. L. E. Carpenteris ketino pastatyti skulptūrą priešais restoraną, kurį planavo atidaryti, tačiau likimas pasisuko kitaip ir vos po metų, būdamas 45 metų amžiaus, Lenino savininkas žuvo partrenktas automobilio, palikdamas Sietlą sumaištyje, mat skulptūrai pasiekus JAV to meto spauda iš karto ėmė spėlioti, kam Sietlui – didžiulis šaltakraujiško žudiko stabas.
Po L. E. Carpenterio mirties statulą nusižiūrėjo skulptorius Peteris Bevis, įkūręs „Fremont Fine Arts Foundry“. Nors iš pradžių velionio šeima norėjo Leniną parduoti, P. Bevis sutarė, kad pasitikėjimo teise jis galės ją laikyti, kol atsiras pirkėjas. Nors pasiūlymų būta, iki šiol Leninas liko neperpirktas, o kadangi stovi privačioje teritorijoje, Sietlo valdžia dėl skulptūros negali reikšti jokių pretenzijų.
Kol Lenino klausimas lieka neišspręstas, skulptūra tapo įvairių performansų erdve. Kartą Leninas „virto“ Johnu Lenonu, švenčiant Helovyną ant jo galvos kasmet užmaukšlinamas moliūgas, per Kalėdas bolševikų lyderis virsta Kalėdų seneliu, o per „Pride“ savaitę – „drag“ karaliene. Tiesa, Lenino skulptūra atspindi ir geopolitines įtampas, pavyzdžiui, reaguojant į žudikišką Rusijos politiką Lenino rankos nudažytos raudona spalva, o reiškiant paramą Ukrainai skulptūra aptaškyta geltonos ir mėlynos spalvos dažais.
Turinio kūrėja Rasa Baločkaitė savo 2016 m. rašytame straipsnyje įžvelgia, kad „šią istoriją galima suprasti ir perskaityti dvejopai. Viena vertus, palyginti neproblemiška Lenino skulptūros egzistencija Sietlo Fremonto rajone yra liberalios, atviros, postmodernios kultūros išraiška. Antra vertus, tai patvirtina, kad ideologiškai dviprasmiškiems simboliams galutinę prasmę suteikia būtent politinis ir istorinis kontekstas – čia, kitoje erdvėje, saugioje tiek nuo istorinių traumų (politinės represijos, deportacijos), tiek nuo šių dienų politinių grėsmių (kaimyninės valstybės vykdoma agresija Ukrainoje), Lenino skulptūra tampa tiesiog estetiniu meno objektu.“
Stebint, kaip šiuolaikinėje Rusijoje atgimsta stalinizmas, požiūris į Lenino skulptūrą kinta net Sietle, kurio bendruomenes taip pat pasiekia Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir demokratiją raibuliai, todėl vis dažniau Lenino skulptūrai suteikiamas aiškus politinis, o ne komiškas rūbas.
Tiesa, prieš dešimtmetį atsisveikinant su sovietine simbolika net pačioje Ukrainoje nevengta į šį procesą pažiūrėti postmodernistiniu žvilgsniu su šypsena. Tai parodo Odesoje stovintis monumentas „Žvaigždžių karų“ herojui Dartui Veideriui, sukurtas ukrainiečio menininko Aleksandro Milovo iš seno bronzinio paminklo Leninui.
Kylančiais konfliktais gali pasinaudoti Rusija
Šiuo metu Lietuva išgyvena trečiąjį atsisveikinimo su sovietiniais atminties ženklais etapą, kurį pirmiausia žymi 2022 m. prasidėjęs plataus mąsto karas Ukrainoje. Kaip aiškina I. Smaliukienė, šis etapas pirmiausia pasireiškė spontanišku sovietinių karo memorialų ir karių kapinių šalinimu iš Lietuvos miestų ir miestelių viešųjų erdvių, organizuotu vietos aktyvistų jėgomis, palaikus perlaidojant civilinėse kapinėse. Panašūs žingsniai žengti ir Latvijoje bei Estijoje, o kiek anksčiau – ir Lenkijoje.
Taip pat vyksta diskusijos dėl likusių sovietmečio veikėjų lietuvių paminklų ar kitų įamžinimo formų pašalinimo, pavyzdžiui, Liudo Giros, Salomėjos Nėries ir kitų, sprendžiami ginčai dėl suplanuoto Justino Marcinkevičiaus paminklo. 2023 m. gegužę įsigaliojo „Draudimo propaguoti totalitarinius ir autoritarinius režimus ir jų ideologijas“ įstatymas, iš dalies kopijuojantis panašių Ukrainoje priimtų desovietizacijos įstatymų paketo nuostatas. Seimo nutarimu buvo įkurta ekspertinė komisija, skirta šio įstatymo įgyvendinimui.
„Trumpai tariant, matome, kad nuo spontaniškų visuomeninių iniciatyvų vietose šie klausimai vis labiau perkeliami iš pradžių į savivaldos, o vėliau ir į nacionalinį lygmenį, perleidžiami politikams bei ekspertams, ir tuo pačiu juos vis labiau formalizuojant bei biurokratizuojant. Kita vertus, jeigu visuomeninis sutarimas dėl šių objektų vertinimo ir nukėlimo poreikio iš pradžių buvo pakankamai vieningas, tai pastaruoju metu jo nėra, ypač dėl žymiausių lietuvių poetų veiklos ir kūrybos interpretavimo.
Be to, visuomenė mato politikų pastangas manipuliuoti šiomis temomis trumpalaikiais politinės kovos ir oponentų diskreditavimo tikslais, pavyzdžiui, mėginant priimti įstatymą, skirtą pripažinti LKP nusikalstama organizacija, tačiau atsisakant išviešinti 75 m. įslaptintus KGB slaptuosius bendradarbius, kas irgi neprideda daugiau pasitikėjimo jų sprendimų tikraisiais motyvais. Kitaip tariant, desovietizacija vykdoma tik tam tikrame lygmenyje, be pilnos liustracijos, kurią jau yra sėkmingai pabaigusios Estija ir Latvija“, – pažymi I. Smaliukienė, akcentuodama, kad dažnai susitelkiama į išorinius ginčus dėl išlikusių okupacinio režimo ženklų keliamų tikrų ar tariamų grėsmių, tačiau pamirštama įvertinti platesnius klausimus, pavyzdžiui, kaip totalitarizmas paveikė visuomenę ir kokias pasekmes ši patirtis turi ilgalaikėje perspektyvoje bei kaip sovietų režimas, vykdydamas savo kultūros ir nacionalinę politiką, perpynė tautinius ir sovietinius elementus, kuriuos šiandien sunku atskirti.
„Išsiskiria požiūriai, kaip mes tvarkomės su istorine atmintimi, – pastebi meno istorikė R. Antanavičiūtė, – arba mes į paminklus žiūrime kaip į čia ir dabar esančius ir vis dar kažką transliuojančius arba mes į juos žiūrim kaip į kažkada buvusios politinės jėgos pastatytus ženklus Vilniuje, kurie mums tarsi galėtų papasakoti tą istoriją ir grėsmės nekelia. Gal čia reikėtų dar pasakyti, kad pati skulptūra, pats paminklas – jis nieko padaryti negali. Mes teikiam jam reikšmę. Tai yra, mes jį skaitom vienaip ar kitaip.“
R. Antanavičiūtė pripažįsta pati priklausanti antrąjai grupei žmonių – tai, kuri mato paminklus kaip istorinius ženklus, kurie grėsmės nekelia, tačiau taip pat pastebi, kad ši grupė pastaruoju metu derybas dėl to, kas stovės viešosiose erdvėse, pralaimi. „Kita vertus, taip pat suprantu, kad paaštrėjus politinėms situacijoms tos derybos pasidaro nebelygiavertės, nes tada, vis dėlto, norisi kažką daryti, imtis kažkokių veiksmų, kad parodyti, pademonstruoti savo poziciją, pavyzdžiui, Rusijos agresijos Ukrainoje atveju. Tada paminklai yra iš tiesų toksai pakankamai trapus dalykas. Lengva juos nuimti, lengva padaryti tą žingsnį.“
Geopolitinių turbulencijų akivaizdoje auga grėsmė, kad Lietuvai nedraugiškos jėgos bet kokius viešumoje kylančius ginčus išnaudos dar didesniam chaosui ir susipriešinimui kelti. R. Antanavičiūtės vertinimu, Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, prarado progą apsiginti nuo Rusijos įtakos, kurios ši gali siekti per šalyje išlikusius smulkesnius sovietinius istorinius atminties ženklus.
„Pavyzdžiui, kokiame nors mažame miestelyje palaidotų Antrojo pasaulinio karo karių [kapai], tokios nedidelės kapinaitės su kokiu nors ženklu. Mes juos tiesiog palikome likimo valiai, neįtraukėm į saugomus paminklus, priežiūrą ir panašiai. Tada visų šitų dalykų priežiūros uoliai ėmėsi Rusijos ambasada, investavo į tai nemažai lėšų – į žvaigždžių dažymą, raidžių paauksavimą ir panašiai, nes tai nebuvo teisiškai reglamentuota veikla ir galėjo, iš tiesų, tvarkyti, kas norėjo šituos ženklus. Aš įsivaizduoju, kad būtume tokiai veiklai užkirtę kelią, jeigu panašiai, kaip turime tipinius atminties ženklus, pavyzdžiui, partizanų palaidojimo vietoms ar žudynių vietoms, tai lygiai taip pat būtume susikūrę tipinius atminimo ženklus tokioms vietoms ir juos laiku pakeitę, paženklinę, kad tai yra Antrojo pasaulinio karo karių žūties vieta ir tiek. Tada nebebūtų erdvės reikštis visiems šitiems dalykams.“
Tačiau meno istorikė įsitikinusi, kad ženklų pašalinimas neišsprendžia galimos Rusijos įtakos per minkštąją galią problemos, nes net dingus tam tikriems simboliams, jeigu yra gyvų idėjos palaikytojų, jie gali burtis ir buvusioje ženklo vietoje. „Aš manau, kad jie turi šiokią tokią galią, tai yra, primena, kad idėja nėra mirusi, kad yra dar žmonių, kurie ją palaiko ir padažo tas žvaigždes. Bet, kita vertus, pavyzdžiui, Antakalnio kapinėse, kur buvo tos stelos ir amžinoji ugnis, niekas negali uždrausti žmonėms, kurie prijaučia tai politinei galiai eiti ten ir degti tas žvakutes ir dėti gėles tuščioje vietoje. Tas irgi turi savo jėgą, savo galią.“
I. Smaliukienė mano, kad Rusija, siekdama pateisinti savo ekspansinius siekius, gali išnaudoti visas priemones, įskaitant ir buvusiose Sovietų bloko valstybėse likusius sovietinius simbolius, kurie primena laikus, kai Sovietų Sąjunga neva buvo galinga didi valstybė, kurią gerbė visas pasaulis ir už kurios pasiaukojimą ir pergalę Antrajame pasauliniame kare neva visi turi būti jai dėkingi. „Kita vertus, dabartinės diskusijos dėl lietuvių – sovietmečio kultūros veikėjų – vertinimo veda prie mūsų visuomenės susiskaldymo ir susikiršinimo, kas Rusijai irgi labai paranku, nes silpnina pasitikėjimą bendrapiliečių geranoriškumu ir lojalumu savo šaliai bei slopina pasipriešinimo ir atsparumo jos propagandai gebėjimus,“ – priduria ekspertė.
Šaltiniai
Autorių kolektyvas. Patogus ir nepatogus paveldas. mokslinio seminaro-diskusijos medžiaga. 2015.04.02
Rasa Baločkaitė. Sovietinis paveldas Vidurio Rytų Europoje – antroji revizionizmo banga. 2016.02
Skaidra Trilupaityte. Totalitarianism and the problem of Soviet art evaluation: the Lithuanian case. 2007.10.23
Rasa Goštautaitė. Dissonant Soviet monuments in post-Soviet Lithuania
Dr Petra Potz et Nils Scheffler. Integrated Approaches to 20th Century Dissonant Heritage in Europe. Multi-vocal perspectives and strategies explored in the Urban Agenda. 2023.06.26
bienale.lt. „Ateini ar išeini“
Neringa Krikščiūnaitė. Pokalbis su parodos „Posteris“ kuratore Aušra Trakšelyte. 2014.11.18
Eglė Rindzevičiūtė. Šiuolaikinio meno politinė ekologija miesto erdvėje. Pokalbis su Egle Grėbliauskaite ir Agne Gintalaite. 2021.11.28
Vaizdo pokalbis su meno istorike, Vilniaus miesto muziejaus direktore Rasa Antanavičiūte. 2024.12.10
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinės atminties įamžinimo skyriaus vedėjos Ingos Smaliukienės komentaras. 2025.01.13
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresniosios patarėjos Aldonos Jakavonienės komentaras. 2025.01.10
