Šiandien vis mažiau ūkių augina žirgus. Šis gyvūnas labiau tapęs vienu iš nacionalinio tapatumo simboliu. Išties, žirgininkystės naratyvas Lietuvos istorijoje figūruoja didžiąją dalį šalies kūrimosi laikotarpio, o ypač ryškus bajorijos laikais. Žirgas lietuvių istorijoje, tautosakoje ir, kaip pasakoja istorikai, kasdienybėje atliko daug funkcijų: nuo ištikimo bičiulio kovojant už laisvę, iki prabangaus aristokratiško pasijodinėjimo savo valdose.

Žirgas – ir maitintojas, ir palydovas kovoje

Šiandien Lietuvoje auginti žirgus nebėra populiaru, ir žirgininkystės verslu užsiimančių žirgų augintojų teigimu, net nuostolinga. Dabar žirgą gali ir pakinkyti, ir arti, ir joti, o jei žirgas greitas ir ištvermingas – dalyvauti varžybose. Tačiau dėl įvairių priežasčių (valstybės abejingumo žirgų augintojams, pasaulinės žirgų rinkos sąstingiui) jis nebėra toks patrauklus augintinis, kaip buvo kadaise. Šiandien apie žirgus primena matomi jų siluetai važiuojant kaimo vietovėse arba specializuotuose žirgynuose.

Bet dar prieš mažiau nei šimtą metų Lietuvos dvaruose žirgas buvom laikomas kone šeimos nariu. Gyvenimas be žirgo buvo neįsivaizduojamas. Todėl žirgo ir lietuvio draugystė tikrai nėra retas naratyvas tautosakoje, pasakojimuose apie mūsų protėvių kasdienybę.

Žirgai Pakruojo dvare (Pakruojo dvaro nuotr.)
Žirgai Pakruojo dvare (Pakruojo dvaro nuotr.)

Istorikė Dr. Toma Zarankaitė-Margienė DELFI pabrėžia, kad žirgininkystės-arklininkystės naratyvas lietuvių savimonėje dar yra ir apipintas legendomis bei neretai labai idealizuojamas. Pasak istorikės, šis romantizuotas vaizdinys daugiausiai nulemtas XIX a. – XX a. pr. situacijos, kai kone kiekvienas valstiečio ūkis turėjo bent vieną darbinį arklį, kuris garantavo šeimos pragyvenimą, tokiu būdu tapdamas ir šeimos „maitintoju“.

„Turtingesni ūkiai galėjo išlaikyti ir žirgą, su kuriuo buvo vykstama į svarbias gyvenimo šventes, viešus susitikimus. Šio gyvulio simbolika plačiai atsispindi etnografijos pavelde – drožiniuose, lietuvių liaudies dainose. Miestuose arkliai „tarnavo“ ugniagesiams, tempė sunkias pašto karietas. Ne ką mažiau svarbi žirgininkystė bei arklininkystė buvo XIX a. dvarininkijos gyvenime. Žirgas buvo karo, įvairių švenčių, medžioklių, kelionių palydovas – bajoriškosios kasdienybės elementas“, – pabrėžia mokslininkė.

Žirgai
© Shutterstock
Žirgai

Dr. T. Zarankaitė-Margienė tęsia, kad antra šio naratyvo dalis siekia dar senesnius (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) laikus, kai žirgas buvo kario ir medžiotojo palydovas.

„Tuo laikotarpiu žirgas buvo išskirtinai tik valdovo ir bajorijos „augintinis“. Jo kaina galėjo svyruoti ir priklausė nuo žirgo veislės, charakterio savybių ar net spalvos. Žirgų kaimenės dydis atspindėjo valdovo galią ir turtingumą. Archeologiniai duomenys liudija apie karių palaidojimus su žirgais. Vėliau bajorai su tinkamu karybai žirgu turėdavo prisistatyti per kariuomenės surašymus. Žirgas buvo statuso ir turtingumo ženklas“, – aiškina istorikė.

Kaip pasakoja dr. T. Zarankaitė-Margienė, Lietuvos Metrikos knygose randama įrašų, kurie liudija, kad neretai bajorai norėdami išvengti nuostolių ir apsaugoti gerus žirgus į surašymą kartais atsiųsdavo pasiligojusius, nusenusius gyvulius, dėl ko gaudavo įspėjimus. Nuo žirgų būklės priklausė karinės kampanijos sėkmingumas, todėl jais buvo kruopščiai rūpinamasi.

„Kario ir žirgo draugystės vaizdinys ilgam įsitvirtino lietuvių savimonėje. Žirgų ir arklių ūkis Lietuvos valdovų bei bajorų dvaruose buvo plačiai išvystytas. Galima sakyti, buvo suformuotas visas arklių ir žirgų aprūpinimo tinklas. Tiksliai vedama sunaudojamų avižų apyskaita, numatytos ganyklos, šieno ir kitų pašarų, reikalingų žirgų ūkiui, aprūpinimas. Arkliai ir žirgai buvo kaustomi, dresuojami, o prireikus – gydomi“, – apie žirgų statusą pasakoja istorikė.

Žirgai
© Shutterstock
Žirgai

Žirgas reiškė prestižą

Kalbant apie žirgininkystės naratyvą, pasak dr. T. Zarankaitės-Margienės, skyrėsi žirgų ir darbinių arklių fizinės savybės, jų priežiūra, paskirtis bei dresavimas ir, savaime suprantama, – augintojo santykis su jais.

„Laukinio arklio prijaukinimas iš esmės pakeitė žmogaus gyvenimą. Žmogus tapo greitesniu medžiotoju, padidėjo per trumpą laiką įveikiami atstumai, komunikacija, galimybės geriau įdirbti žemę. Darbinis arklys tapo ūkinę veiklą stipriai lengvinančiu veiksniu, o išlaikomų arklių skaičius rodė ūkio savininko turtingumą bei ekonominį pajėgumą“, – arklio prijaukinimo privalumus vardija pašnekovė.

Žirgai Pakruojo dvare (Pakruojo dvaro nuotr.)
Žirgai Pakruojo dvare (Pakruojo dvaro nuotr.)

Istorikė tęsia, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu žirgas – visų pirma ne kaip darbinis gyvulys – o kario ir medžiotojo nuosavybė, demonstravo jo savininko išskirtinumą visuomenėje. Taip pat, anot pašnekovės, Lietuvos valdovų dvaruose buvo plėtojami žirgų ir arklių ūkiai.

„Žirgai buvo prestižo ir pasipuikavimo objektas, brangi užsienio pasiuntinių dovana ar puošnus pramogos atributas, naudotas pasirodymų metu, per viešas ceremonijas, medžioklėse, karo metu. Lietuvių valdovai savo arklidėse turėdavo iki kelių šimtų ristūnų ir darbinių – kinkomųjų – arklių. Žirgai pagal savininko poreikius buvo nugenami iš vieno dvaro į kitą“, – pasakoja dr. T. Zarankaitė-Margienė.

Įdomu tai, kad nusenę ar nepagydomai susižeidę žirgai ir arkliai buvo sušeriami valdovo žvėrynuose auginamiems žvėrims arba medžiokliniams šunims. Oda panaudojama dvaro poreikiams.

Naktigonė Pakruojo dvare (Pakruojo dvaro nuotr.)
Naktigonė Pakruojo dvare (Pakruojo dvaro nuotr.)

Šiais laikais pamiršta profesija

Kuo turtingesnis žirgais ir arkliais buvo Lietuvos valdovo ar bajoro dvaras tuo sudėtingesnė buvo žirgų ir arklių priežiūra. Pavyzdžiui, pasak dr. T. Zarankaitės-Margienės, XVI a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvare buvo septyni arklininkai, kuriems, kaip leidžia nustatyti šaltiniai, vadovavo daugiau nei vienas arklidininkas.

„Esant daugiau nei vienam arklidininkui, egzistavo ir vyriausiasis arklidininkas (lot. equorum provisori), juo minėto valdovo dvare buvo Lukas. Tuo tarpu į kitus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo dvarus buvo skiriami atskirų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sričių arklidininkai. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad 1499 – 1504 m. Vilniaus arklidininku buvo Andrius Drožda, o Trakų arklidininku – Michna“, – tikina istorikė.

Žirgai ir aukštuomenė (Pakruojo dvaro nuotr.)
Žirgai ir aukštuomenė (Pakruojo dvaro nuotr.)

Pašnekovė tęsia, kad įspūdingiausius žirgų bei arklių skaičius Lietuvos valdovo arklidės pasiekė Žygimanto Augusto valdymo laikais.

„Pagal 1543 m. rugpjūčio mėnesį Gardine atliktą apskaitą, ką tik į Lietuvą atvykusio Žygimanto Augusto dvaro žirgyną tuo metu sudarė 167 kinkomieji arkliai ir 219 jojamųjų žirgų, tad iš viso 396 arkliai, o 1544 m. lapkričio mėnesį dvarui persikėlus į Vilnių, jų buvo jau 480“, – įspūdingus skaičius vardija mokslininkė.

Žirgai Pakruojo dvare (Pakruojo dvaro nuotr.)
Žirgai Pakruojo dvare (Pakruojo dvaro nuotr.)

Dr. T. Zarankaitė-Margienė sako, kad šie skaičiai liudija, jog personalo, kuris rūpintųsi tokiais žirgų skaičiais, reikėjo iš tiesų daug. Anot pašnekovės, neretai brangių žirgų priežiūra buvo patikima iš Italijos atvykusiems prižiūrėtojams, tačiau arklių ūkį prižiūrėjo ir vietinės kilmės arklininkai. Už sunaudotas ar gautas avižas arba išleistus joms pirkti pinigus buvo atsiskaitoma kvitais su valdovo iždininku arba vyriausiuoju avižų dalytoju arba per teikiamas apyskaitas metų gale.

„Taip pat reikia nepamiršti, kad žirgams bei arkliams reikėjo ir kitokios priežiūros. Juos reikėjo kaustyti, šukuoti, treniruoti. Taip pat reikėjo patalpų, kuriose reikėjo laikyti pašarus, vežimus ir kitus reikmenis, susijusius su arklių ir žirgų ūkiu. Galima sakyti, kad žirgų ir arklių ūkis senovėje – tai tas pats, kas automobilių pramonė šiais laikais“, – palygina istorikė.

Dar yra išlikusių vietų, kur buvo laikomi žirgai

Lietuvių žirgininkystės tradicijos persikelia ne tik į literatūrą, bet ir į kiną. Filmuose vaizduojant mūsų protėvių gyvenimo būdą, vietos siužete dažnai atsiranda ir žirgams. Vienas iš pavyzdžių gali būti 1972-1973 metų filmas „Tadas Blinda“. Tie, kas matė šį filmą, turbūt pamena sceną, kai buvo užgrobtas pono Gruiniaus žirgynas.

Rekonstruotas Pakruojo dvaro žirgynas, kuriame filmuota filmo scena (Pakruojo dvaro nuotr.)
Rekonstruotas Pakruojo dvaro žirgynas, kuriame filmuota filmo scena (Pakruojo dvaro nuotr.)

Specialiai įrenginėti patalpų šiai ir kitoms scenoms žirgyne nereikėjo. Šios juostos vietos buvo filmuotos Pakruojo dvare esančiame senajame žirgyne. Kaip DELFI pasakoja Živilė Valiušaitytė, būtent šio dvaro komplekse, panaudojus pirotehcninius efektus, buvo nufilmuotos degančio dvaro žirgyno užgrobimas.

Pakruojo dvare, pasak pašnekovės, žirgų būta, ir tai įrodo visa išlikusi infrastruktūra.

„Žinoma, Pakruojo dvare žirgų buvo. Važiuojant į dvaro rūmus buvo pravažiuojama pro žirgyną. Pastatas išlikęs. Žirgynas turėjo antrą aukštą, į jį vedė pandusas, taip pat išlikęs. Yra užuominų kad antrame žirgyno aukšte laikė avis. Šalia žirgyno buvo pastatyta nemenka ledaunyčia (šaldytuvas, kuriame šaldydavo ledo luitais)“, – pasakoja gidė.

Rekonstruotas Pakruojo dvaro žirgynas, kuriame filmuota filmo scena (Pakruojo dvaro nuotr.)
Rekonstruotas Pakruojo dvaro žirgynas, kuriame filmuota filmo scena (Pakruojo dvaro nuotr.)

Tiesa, anot Ž. Valiušaitytės, nėra aišku, kiek Pakruojo dvaro ponai žirgų laikė ir kiek dvare buvo išvystyta žirgininkystė. Ką galima pasakyti užtikrintai, dvare tarnavo šornikas ir kalvis.

„Šornikas – vienas iš daugelio, dvare dirbusių samdinių amatininkų. Pagrindinis šorniko darbas buvo pakinktų darymas ir taisymas“, – tikina pašnekovė.

Pakruojo dvaras – pavyzdinis ūkis

Pakruojo dvaro kalvė buvo pastatyta šalia kelio, kuris vedė link Rygos miesto. Kalvė tarsi senoviškas autoservisas, pro didžiules duris įvažiuodavo karietos. Šalia kalvės yra išlikusi lauko riedulių siena su metaliniais žiedais, matyt, skirtais pririšti kaustomam arkliui. Netoli kalvės buvo vežiminė ir ratinė. Vežiminėje, šalia vežimų buvo laikomi ir arkliai.

„Šiandien, toje pačioje vietoje, smagus sutapimas, taip pat įsikūręs autoūkis. Paskutinio Pakruojo dvaro kalvio sūnus pasakoja gyvenęs kalvės antrame aukšte, o pirmame aukšte tėvas dirbęs. Vėliau, gyvenamosios patalpos buvo duotos kitame pastate. Nuo kalvio darbo keliamo triukšmo aidėdavo visame name“, – pasakoja Ž. Valiušaitytė.

Dvaro kalvė (Pakruojo dvaro nuotr.)
Dvaro kalvė (Pakruojo dvaro nuotr.)

Pakruojo dvarvietė, anot pašnekovės, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima 1531 m. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius, vėliau dvarą valdė V. Martinavičius, A. Koleckis, S. Juškevičius, didikai Zabielos, grafai Miunsteriai. Grafaitei Aleksandrinai Miunsterytei 1786 m. ištekėjus už Dietricho fon der Roppo, dvaras kaip kraitis tapo Ropų giminės nuosavybe.

„Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Mūrinis dvaro rūmų ansamblis pastatytas 1817-1840 m. iš vietinių medžiagų. Dvaras buvo plečiamas iki 1890 m. Dvaro statybas pradėjo Dietrichas fon der Roppas, vėliau pastatus projektavo ir statė T. Roppas. 1835-1840 m. dvare buvo užveistas didelis angliško stiliaus parkas. Pagrindinis Pakruojo dvaro ansamblio akcentas – puošnūs dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose. Rūmai buvo dengti čerpėmis, šildomi krosnimis ir židiniais. Jie buvo pilni meno turtų“, – istorija dalijasi Ž. Valiušaitytė.

Paskutinio dvaro kalvio vaikai Algirdas ir Benedikta (Pakruojo dvaro nuotr.)
Paskutinio dvaro kalvio vaikai Algirdas ir Benedikta (Pakruojo dvaro nuotr.)

Ji tęsia, kad tarp rūmų turtų ypač įdomi ir reta buvo vaizduojamosios dailės – tapybos, grafikos ir skulptūros kolekcija. Kolekcijos pradininku laikomas Teodoras fon der Roppas, apkeliavęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją ir į dvarą parsigabenęs daug italų, olandų, prancūzų dailininkų kūrinių. Kolekcija buvo pildoma, pardavinėjama, keliavo po Roppų dvarus Lietuvoje ir Latvijoje. Iš parduotų kolekcijos darbų žinomi tik keli, kurie pateko į viešas Vokietijos ir Italijos kolekcijas. Po 1940 m. nacionalizacijos 19 kolekcijos paveikslų pateko į Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejų, vienas paveikslas ir 2 skulptūros – į Šiaulių „Aušros“ muziejų.

Ž. Valiušaitytė pasakoja, kad greta dvaro rūmų buvo nedidelis sandėlis, arklidės ir ledainė. Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį – tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį – du svirnai. Už tvenkinio stovėjo dvaro ūkiniai trobesiai. Nuo centrinių dvaro rūmų, atskirti didžiulio parko, buvo kalvė, smuklė, vėjo malūnas, Pakruojo simboliu tapęs arkinis tiltas – Kruojos užtvanka bei vandens malūnas, sumūrytas iš lauko akmenų ir dolomito.

Kalvio vaikai su draugu prie senosios dvaro kalvės. Vis dar išlikęs tas pats pastatas, nuotraukoje matyti siena, prie kurios buvo rišami kaustomi arkliai (Pakruojo dvaro nuotr.)
Kalvio vaikai su draugu prie senosios dvaro kalvės. Vis dar išlikęs tas pats pastatas, nuotraukoje matyti siena, prie kurios buvo rišami kaustomi arkliai (Pakruojo dvaro nuotr.)

Po Pirmojo pasaulinio karo Pakruojo dvaras buvo pavyzdinis ūkis, garsėjęs pramonine gyvulininkyste. Po 1922 m. žemės reformos Ropų ūkis sumažėjo: jiems buvo paliktas dvaro centras ir 300 ha žemės. Dvare buvo atlikta melioracija, toliau plėtojama gyvulininkystė, sodininkystė, bitininkystė. 1940 m. dvarą pagal testamentą paveldėjo Julius fon der Roppas. Per karą dvare buvo įkurdintas vokiečių repatriacijos štabas. 1944 m. J. Roppas su karo pabėgėliais traukėsi į Vakarus ir, matyt, žuvo, nes apie jo likimą nieko nežinoma. Po karo Pakruojo dvare buvo įkurtas tarybinis ūkis.


www.DELFI.lt
8