Kiekvienas laikotarpis pasižymi ne tik tam tikrais įvykiais, bet ir drabužių madomis. Kiekvieną sezoną drabužių parduotuvių virtinose demonstruojama, kas gi šiuo metu yra madinga, o pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie mados ciklą ratu: viskas, kas kadaise buvo populiaru dėvėti, sugrįžta. Pasižvalgykime po XVIII amžiaus mados tendencijas ir pasvarstykime, ar norėtume, kad tokie drabužiai sugrįžtų į mūsų spintą.

Rokoko epocha – puošnumas ir elegancija

Šiais laikais turbūt labiausiai drabužių ir grožio pramonės mados pastebimos moterų drabužių spintose. Priežasčių, kodėl taip yra, reikėtų ieškoti dar XVIII amžiuje, kai moteris aristokratiškoje aplinkoje tampa garbinimo objektu. O ką garbinamame – tą puošiame ir puoselėjame.

XVIII amžiaus pabaigoje prasideda epocha, vadinama Rokoko. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad šio laikotarpio ir moterų, ir vyrų apranga – išskirtinė. Ji turėjo pabrėžti moters erotinį grožį, išryškino krūtinę, juosmenį ir klubus. Moterų kostiumas buvo daug puošnesnis nei vyrų. Rokoko stilius siekė suformuoti trapios moters įvaizdį. Atsisakoma sunkių audinių, jų vietą užima šilkas. Suknelės puošiamos pasitelkiant siuvinėjimo subtilumus, naudojami įvairūs šilkiniai kaspinai.
Suknelių formos skyrėsi priklausomai nuo to, kokiai progai jos buvo skirta. Tačiau visos suknelės turėjo bendrą bruožą – ypač standų korsetą, kuris juosmens apimtį suverždavo iki 40 cm. Rankovės buvo trijų ketvirčių su puošniu trisluoksniu rankogaliu, kurį sudarė keliomis eilėmis išdėstyti mezginiai. Daugiausia skyrėsi suknelių sijonai, jie įgaudavo labai skirtingo dydžio ovalo formą.

Damos XVIII amžiuje
© Shutterstock
Damos XVIII amžiuje

Kasdienės suknelės nugaroje turėjo šleifą. Reprezentacinės suknelės turėjo ypač platų sijoną, kuris dar labiau sustiprindavo liekno liemens įspūdį. Vilkint tokių įspūdingų matmenų sukneles buvo neįmanoma šokti, todėl įvairiomis progomis leista vilkėti kiek paprastesnę suknelę, kuri turėjo ne tik žymiai siauresnį, bet ir trumpesnį sijoną.

Kojinės buvo neatsiejama ponios aprangos dalis. Jos galėjo būti įvairiausių spalvų, buvo gaminamos iš šilkinių, medvilninių ir vilnonių siūlų, nešiojamos ir pastelinių tonų, tiek ryškių spalvų, pavyzdžiui, žalios. Bateliai tais laikais buvo gaminami iš plonytės odos, atlaso, brokato bei siuvinėjami ir puošiami tikrai ne prasčiau už sukneles. Didžiausia Rokoko laikotarpio naujovė – batelių kulniukas. Damos norėjo būti aukštesnės, nes tai suteikė grakštumo jų eisenai ir visai povyzai.

Šaltiniuose rašoma, kad Rokoko epochoje drabužio puošnumas leido moterims nesisegti papuošalų, tačiau kaip tik tuo metu atsirado madingi aksesuarai. Jie buvo įdomūs ne tik savo paslėptomis prasmėmis, bet ir išliko svarbūs iki šių dienų. Ir vyriško, ir moteriško drabužio puošyboje buvo vaizduojama gamta – gėlės, medžiai, fontanai. Visi šie elementai buvo pateikiami ypač subtiliai, tie patys motyvai atsikartodavo papuošaluose ir aksesuaruose.

Puoštis mėgo ir vyrai

Prabangiais ir puošniais drabužiais, madingais papuošalais pasidabinusios damos puošė ir Lietuvos dvarų rūmus. Tiesa, nereikia pamiršti, kad ir vyrai šiuo laikotarpiu mėgo puoštis. Kaip pasakoja Pakruojo dvaro istorija besidominti gidė Živilė Valiušaitytė, Pakruojo dvaro portretų kolekcijoje puikuojasi puošnaus gražuolio, pasidabinusio baltu peruku portretas. Portretas priskirtinas rokoko laikotarpiui (tai vėlyvasis barokas, XVIII amžius).

Vyras iš baronų von der Roppų giminės. Dailininkas nežinomas.
© Pakruojo dvaro nuotr.
Vyras iš baronų von der Roppų giminės. Dailininkas nežinomas.

„Manoma, kad perukai tapo madingi tada, kai juos nešioti pradėjo karalius Liudvikas XIV, po ligos praradęs savo plaukus. Be natūralių plaukų, peruko gamybai buvo naudojama avių, ožkų vilna, arklio karčiai, šilkas. Portrete matome vėlyvo laikotarpio (XVIII amžiaus) pudruotą peruką. Pasak Dr. Rūtos Guzevičiūtės, pudruojama buvo itin brangiais ryžių miltais. Norint tinkamai nupudruoti peruką, reikėjo sunaudoti 1,5 kilogramo ryžių miltų. Norint nupudruoti lygiai, miltus reikėjo pūsti iki lubų, iš kur krisdami tarsi sniegas miltai nuguldavo ant peruko. Taupant pudra buvo sijojama per sietą, tiesiai ant galvos, buvo naudojami kvietiniai miltai“, – apie perukų gamybą pasakoja Ž. Valiušaitytė.

Ji tęsia, kad portrete vaizduojamas ponas pasidabinęs žiustokoru (justaucorps – prigludęs, slystantis liemeniu drabužis iki kelių, būsimo palto ar švarko atitikmuo). Pono kaklą puošia žabo (jabot – „gūžys“, nėrinių raukinys prie apykaklės. Manoma, kad jis į madą atėjo tada, kai, dideli vyriški perukai visiškai dengė pečius, viršutinis drabužis buvo be apykaklės, o papuošimui buvo naudojama pridėtinis žabo). Tokios stilistikos kostiumą paprastai užbaigdavo kuliotai (culotte – siuros, kojas aptempiančios kelnės, kurios pasibaigdavo po keliais).

Puošnūs kostiumai

Tačiau didžiausios dvarų puošmenos vis tik buvo damos. Pasak Ž. Valiušaitytės, kitame Pakruojo dvaro portretų kolekcijos portrete žavinga baronų von der Roppų giminės dama demonstruoja savo puošnų Rokoko kostiumą.

„Dama vilki panašia į chalatą susiaučiama, vadinama contuche, suknele. Tokios suknelės rankovės buvo siuvamos platėjančios, siekė alkūnes ir užsibaigdavo plačiu rankogaliu su mezginiais. Contuche suknelė buvo velkama ant karkasinės konstrukcijos, kuri suteikdavo sijonui apimtį. Žinoma, tai yra viršutiniai drabužiai. O po jais, be abejonės, rastumėme ir apatinius drabužius“, – pažymi pašnekovė.

Moteris iš baronų von der Roppų giminės. Dailininkas nežinomas.
© Pakruojo dvaro nuotr.
Moteris iš baronų von der Roppų giminės. Dailininkas nežinomas.

Anot Ž. Valiušaitytės, damos vilkėjo apatinius baltinius, ant kurių buvo dedamas korsetas, tada apatinis sijonas, po to karkasinė konstrukcija, duodanti formą suknelei ar sijonui.
„Ir tik tada, kaip šiuo atveju matome portrete, žaliomis juostomis ir žaliu audiniu dekoruota susiaučiama suknelė. Portretuojamos damos plaukai sušukuoti į viršų, pritvirtinti ant viršugalvio, tokiai šukuosenai išgauti plaukai buvo pudruojami. Viršugalvyje panašios šukuosenos būdavo puošiamos mezginiais, tinkleliais, akmenėliais. Dr. R. Guzevičiūtė cituoja XVIII amžiaus, markizės Pompadour receptą plaukų augimui ir puoselėjimui: reikia buivolo kaulų smegenų, veršelio riebalų, riešutų aliejaus ir vanilės mišinio, apšlakstyto rožių esencija. Veido natūralumui išgauti buvo naudojama „Pompadour rausvuma“, – pasakoja Ž Valiušaitytė.

Pašnekovė tęsia, kad ši dama pozuoja su dienos drabužiais. Tačiau, užsukę ryte kokiu neatidėliotinu reikalu, kol pusryčiaujama, būtumėme priimti šeimininkei vilkint neglige.

„Prancūziškai neglige – „nerūpestingas“. Jį dėvėjo ir vyrai, ir moterys. Tai naminis rytinis peniuaras, jį užsimetus buvo galima priimti svečius, atėjusius ryte, kol dama dar tik ruošiasi rengtis. Pasak Dr. R. Guzevičiūtės, tai ne paradinis, o intymus tualetas, tai yra, ši rengimosi stadija aristokratų buvo perimta iš rūmų ceremonialo, kur buvo persirenginėjama visų dvariškių akivaizdoje. Apatiniai baltiniai, kuriais apsivilkus nesidrovima rodytis svečiams, išties tampa drabužių meno šedevrais, jiems negailima nei lėšų, nei meistriškumo, čia ir šilkas, ir siuvinėjimai su mezginiais. Na, o šiuos dailėtyrininkės žodžius, puikiai iliustruoja, išlikęs, Rokiškio dvaro grafams Pšezdzieskiams priklausęs neglige, puoštas šilku, kašmyru, aksomu, tiuliu, metalizuotais siūlais ir nėriniais“, – pasakoja Pakruojo istorija besidominti Ž. Valiušaitytė.

Neglige, priklausiusi Rokiškio dvaro grafams Pšezdzieckiams. Nuotrauka priklauso Rokiškio krašto muziejui.
Neglige, priklausiusi Rokiškio dvaro grafams Pšezdzieckiams. Nuotrauka priklauso Rokiškio krašto muziejui.

Apatinius sau leisti galėjo ne visi

Rokoko epocha, pasak Ž. Valiušaitytės – žavinga. Anot jos, nepaisant to, niekaip neišeina teigti kad, XVIII amžiuje visur viešpatavo Rokoko.

„Pasak dr. R. Guzevičiūtės, kai Prancūzijoje klestėjo rokokas, Anglijoje stiprėjo klasicizmo tendencijos. Švarios linijos, paprastumas ir kokybiškas atlikimas netruko paveikti ir kostiumą. Panašus stilių skirtumas pastebimas ir Pakruojo dvaro portretų galerijoje. Tėvas ir sūnus, Viljamas ir Teodoras, XVIII a. ir XIX a. pradžios Pakruojo dvaro šeimininkai vilki pagal „anglišką madą“. Jie nedėvi perukų, jų kostiumai nepasižymi jokiomis įmantrybėmis, tik geru kirpimu. Taip pat, tėvo ir sūnaus kostiumai puošti ne nėriniuotais žabo, o kaklaskarėmis, į mados istoriją įėjusiomis cravato pavadinimu. O istorija tokia, kad, XVII amžiuje vykusiame 30 metų kare, tarp Habsburgų ir Švedijos Prancūzijos aljanso, kaip pirkliai ir samdomi kariai pasirodė kroatai, ryšintys kaklaskares. Manoma, būtent tuo metu, panašiu būdu dėvimos kaklaskarės pradėtos laikyti kareiviško kostiumo dalimi. O nuo XVIII amžiaus cravatai tapo angliškojo stiliaus etalonu. Kur, pasak Dr. R. Guzevičiūtės, vyriško kostiumo santūrumas vertė sutelkti dėmesį į detales, pabrėžti kaklaraiščius, apykakles, aksesuarus“, – pasakoja Pakruojo dvaro istorija besidominti pašnekovė.

Kalbant apie aprangą, ne mažiau svarbi tema, anot Ž. Valiušaitytės, yra kas gi slypi po drabužiais. Ne visi galėjo sau leisti įsigyti apatinius drabužius. Tik kilmingieji galėjo pirkti ir nešioti apatinius, tuo skirdamiesi nuo prastuomenės. Pasak pašnekovės, mums atpažįstamų apatinių istorija siekia XVII amžių.

Cravato rišimo būdai. Šaltinis Wikipedia.
Cravato rišimo būdai. Šaltinis Wikipedia.

„Maudynės, asmeninė higiena nebuvo tokios įprastos kaip dabar. Todėl, neprausto kūno dvokas buvo maskuojamas kvepalais. Neturtingiesiems apatiniai ar kvepalai buvo neprieinami. Apatiniai drabužiai išlaikydavo, sugerdavo kvepiančiuosius aliejus ir tepalus, įtrintus į aristokrato kūną, taip pat apsaugodavo viršutinius drabužius nuo dėmių. Galbūt vieni seniausių apatinių drabužių buvo strėnjuostės, kurios savotiškai apjuosdavo arba suvystydavo klubus. Vėliau apatinės kelnės ilgėjo. Užtrauktukai, gumos, lateksas – detalės, apatinį drabužį palaikančios, o esant reikalui ir išlaisvinančios, atsirado palyginus neseniai. Iki tol apatinės kelnės reikiamoje vietoje buvo neužsiuvamos, o, pašaukus gamtai, apatinių kelnių nereikėjo nusimauti. Kitas modelis – apatinės kelnės su specialiomis kišenėlėmis specialioje vietoje, vėlgi, pašaukus gamtai, kišenėlės atsisegdavo ir vėl užsisegdavo“, – pasakoja Ž. Valiušaitytė.

Pakruojo dvaro siuvimo atelje. Nuotrauka S. Bekupės
Pakruojo dvaro siuvimo atelje. Nuotrauka S. Bekupės

Pasak pašnekovės, dažnai bajorų kostiumai atkeliaudavo su kraičiu. Nagingų meistrų kuriami drabužiai tarsi meno kūriniai būdavo brangūs ir vienetiniai. Visą suknelę dvarininkai skalbdavo itin retai. Susipurvinusias suknelės dalis atardydavo, išskalbdavo ir vėl prisiūdavo.

„Galimas daiktas, madistės lengviau atsikvėpė atsiradus masinei drabužių gamybai. 1850 metais Isaacas Singeris pasauliui pristatė savo sukurtą siuvimo mašiną. O XIX amžiaus viduryje Paryžiuje veikė 250 siuvyklų. Pradėtas pramoninis drabužių siuvimas, drabužiai imti pardavinėti universalinėse parduotuvėse, o smulkūs meistrai ir prekybininkai patyrė nemenkų nuostolių“, – akcentuoja Ž. Valiušaitytė ir priduria, kad šiuo metu Pakruojo dvare veikia siuvimo atelje. Poną pažinsi ir iš kostiumo, tokiu šūkiu vadovaujasi dvaro kostiumų meistrė, atkurianti senuosius kostiumus ir visus norinčius kviečianti jais pasipuošti.


www.DELFI.lt
12