Lietuvos dvarininkų gyvenimas XIII-XIX a. apipintas pasakojimais ir paslaptimis. Sklando ne tik legendos apie tuometės aukštuomenės pomėgį linksmintis, bet ir nelaimingos meilės, pasakojimai. O kai kuriuose dvaruose, kaip tikina dabartiniai jų šeimininkai, iki šiolei apsilanko tragiško likimo ištiktos vėlės. Kuriuose Lietuvos dvaruose istorija naktį atgyja?

Dvarų, kuriuos gaubia šiurpios legendos, Lietuvoje yra ne vienas, tačiau ne visi jie yra restauruoti ir lankomi. Todėl ir progų savo kailiu įsitikinti, kad juose gyvenusių ir tragiškai mirusių žmonių vėlės vis dar lūkuriuoja šiame pasaulyje, yra nedaug. Tačiau žmonės, pabuvoję kai kuriuose lankomuose dvaruose, pasakoja neįtikėtinas istorijas apie bildesius ir šmėklas.

Vienas iš dvarų, apie kurį pasakojamos legendos, yra Paežerių dvaras Suvalkijoje, Vilkaviškio rajone. Jis įvardijamas kaip Suvalkijos perlas ir palydimas įvairiais epitetais, tačiau viena įdomiausių istorijų apie šiuos rūmus yra susijusi su nelaiminga meile.

Dvaro vežėjo likimą nulėmė viena klaida

Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus gidas-istorikas Antanas Žilinskas pasakoja, kad Paežerių dvaro istorija prasideda XVII a. pabaigoje. Būtent tada Paežerių apylinkėse iškilo labai gražūs rūmai. Yra žinoma, kad pirmasis rūmų savininkas, pasak A. Žilinsko buvo Simonas Zabiela, kilęs iš Raudondvario Zabielų giminės. Vėliau, XIX a., dvaras priklausė Gauronskių giminei.

„Rūmai pastatyti kaip reprezentacinė vieta, kurioje turėjo vykti įvairūs kultūriniai renginiai, muzikos vakarai, giminių susitikimai, pokyliai su vietiniais dvarininkais, bet nuolat čia grafas negyveno“, – pasakoja gidas.

Paežerių dvaras
© DELFI / Andrius Ufartas
Paežerių dvaras

Dvaro šeimininkai Gauronskiai buvo vyras ir žmona, vaikų jie nesusilaukė. Kaip pasakoja gidas, daugiausiai žinoma apie du Gauronskių giminės atstovus, kurie abu gyveno XIX amžiuje. Pirmasis jų – Zigmantas Gauronskis, kuris, baigęs mokslus Šveicarijoje, grįžo į Lietuvą ūkininkauti. Vėliau Z. Gauronskis buvo prisimenamas kaip labai šiuolaikiškas ūkininkas su kitokiu požiūriu į baudžiavos santvarką. Z. Gauronskis turėjo net 800 ha miško, ežero dalį, užsiėmė labdara. Jo žmona buvo Natalija Oginskaitė, Mykolo Oginskio, garsaus kompozitoriaus ir politiko anūkė.

„Tik tiek žinių apie šitą dvarininką mes turime. Jo sūnus buvo vedęs Aną Komar. Po jo mirties prieš pirmą pasaulinį karą Ana našlavo ir gyveno dvare iki pat 1939 metų. Tais metais iš jos dvarą nupirko Vasario 16-osios signataras Jonas Vailokaitis. Karo metais rūmai buvo atiduoti vokiečių generaliniam komisarui Lietuvoje Teodorui Adrianui von Rentelnui. Tai tokios istorinės asmenybės, susijusios su dvaru“, – pasakoja A. Žilinskas pridurdamas, kad klasicistinio stiliaus rūmai garsėjo dekoratyviniais dirbiniais, lipdiniais susietais su Graikijos mitologija.

Paežerių dvaras
© DELFI / Andrius Ufartas
Paežerių dvaras

Faktų apie Gauronskius išlikę nedaug. Tačiau su šia pavarde siejama XIX a. Paežerių nelaimingos meilės legenda. Kadangi Gauronskiai Paežerių dvare gyveno XIX a., tikėtina, kad istorijoje minimas dvarininkas yra galimai Gauronskis. Tačiau Suvalkijoje gyveno ir kitų dvarų valdytojai su ta pačia pavarde, tad legenda galėjo gimti ir kitame dvare.

Gidas A. Žilinskas pasakojimą apie merginą, kurią pražudė nelaiminga meilė, pradeda nuo jos tėvo tragedijos. Anot pašnekovo, pirmoji istoriją papasakojo dvare dirbusi ir tą istoriją girdėjusi tarnaitė. Taip pasakojimas keliauja iš kartos į kartą.

Anot legendos, istorija prasideda nuo dvaro vežėjo lažybų.

„Dvaro vežėjas turėjo tris gražias dukras ir sūnų. Dvarininkas, kaip galima spręsti pagal laikotarpį – Gauronskis, kiekvieną sekmadienį vykdavo į bažnyčią. Ir vienos iš tokių kelionių metu jis susilažino su vežėju, ar šis sugebės dvaro kieme su penkiais žirgais pakinkyta karieta apsukti ratą juos valdydamas vien balsu, be vadelių. Dvarininkas pažadėjo, kad sėkmės atveju vežėjas gautų piniginį prizą“, – legendą pradeda pasakotojas.

Galimai legendoje minimas Paežerių dvaro vežėjas (Paežerių dvaro archyvo nuotr.)
Galimai legendoje minimas Paežerių dvaro vežėjas (Paežerių dvaro archyvo nuotr.)

Pašnekovas tęsia, kad vieną rytą vežėjas neįvykdė savo pareigų: nenuvežė dvarininko laiku į bažnyčią. Tuomet ir prasidėjo vežėjo nelaimės: „O bažnyčioje buvo tokia mada, kad dvarininkas ir klebonas laukia prie bažnyčios durų, kol įeina kunigas. Tada gali įeiti dvarininkas, ir tuomet jau visi kiti tikintieji. Dvarininkas labai įsižeidė dėl vežėjo akibrokšto ir sudarė sutartį su kitu vežėju. Pastarasis dar laimėjo ir varžybas, piniginį prizą, už kurį vėliau nusipirko ūkį ir puikiai gyveno. Pirmasis vežėjas, kuris nenuvežė dvarininko į bažnyčią, jautėsi atstumtas ir nusivylęs, todėl pakėlė prieš save ranką.“

Nelaiminga meilė

Liko trys vežėjo dukros ir berniukas. Dvarininkas, kaip pasakoja gidas, norėjo padėti tai šeimai, todėl vyriausią dukrą priėmė dirbti tarnaite dvare, o berniuką – pasiuntinuku (liokajuku). Tuomet ir prasideda nelaiminga meilės istorija.

„Dvarininkas pamilsta mirusio vežėjo dukrą, kurią dvare priėmė dirbti tarnaite. Pasakojama, kad dvarininko žmona buvo išvykusi, o pats dvarininkas pastebėtas vaikštinėjantis dvaro alėjomis su ta tarnaite. Tarnaitė pradėjo lauktis dvarininko kūdikio. Dvarininkas, nenorėdamas turėti konflikto su savo žmona, tarnaitę išsiuntė pas savo pusbrolį į kitą dvarą“, – ką byloja legenda, prisimena A. Žilinskas.

Galimai vaiko susilaukusi, legendoje minima tarnaitė (Paežerių dvaro archyvo nuotr.)
Galimai vaiko susilaukusi, legendoje minima tarnaitė (Paežerių dvaro archyvo nuotr.)

Pašnekovas tęsia, kad tarnaitė tame kitame dvare pagimdė mergaitę. Ji savo dukrą atnešė dvarininkui ir paliko ant jo rūmų laiptų, o pati šoko į ežero bangas.

„Dvarininkas mergaitę išaugino, ji ištekėjo. Pas mane net buvo atvykusi viena mergina ir klausė, ar turime dvarininko portretų, nes jos močiutė esą būtent šiose apylinkėse paslaptingai mirė. Ar tai legendoje minima tarnaitė – neaišku, bet kalbama, kad dvarininkų palikuonių kaimuose būdavo tikrai ne vienas. Ežero bangose gyvenimą baigusiai tarnaitei buvo pastatytas net paminklas ir tai įrodo, kad dvarininkas gedėjo tos merginos“, – pasakojimą baigia legendos pasakotojas.

Baltos mergelės siluetas

Ši tragiška meilės istorija šiandien pasakojama ne veltui. Anot legendos, mylinti mergelė negali palikti gyvųjų pasaulio ir iki šiolei vaidenasi ne tik pačiuose Paežerių dvaro rūmuose, bet ir jų apylinkėse.

„Jeigu anksti ryte ateitum į dvaro parką, kai sklaidosi rūkas, pamatytum baltą šešėlį merginos su baltu vualiu, kuris ištirpsta ryto rūke“, – sako dvaro gidas A. Žilinskas. Pasakojama, kad dvaro rūmuose miegančioms tarnaitėms kažkas naktimis traukydavo antklodes, girdėdavosi balsai. Pasak A. Žilinsko, likus vienam dvaro rūmuose naktį galima išgirsti garsų vien nuo mažiausio kugždesio, ar judesio.

Nežinia, ar istorija tikra, ar pramanyta, tačiau tikėjimą sustiprina ne tik Paežeriuose netikėtai pasirodžiusi galimai mirusios tarnaitės anūkė, bet ir dvaro vežėju dirbusio vyro anūko namuose išsaugota nuotrauka, kurioje įamžinta mergina su baltu kaspinu plaukuose. Gali būti, kad būtent ji yra legendos veikėja. Be to, dvaro rūmai yra dekoruoti švelniais meilės, muzikos ženklais, kurie pagyvina dvaro rūmuose vykusią meilės istoriją.

Didingas dvaras su ilga istorija

Vaiduokliais turėtų tikėti ir Pakruojo apylinkių gyventojai. Mat, Pakruojo dvaro istoriją taip pat lydi pasakojimai ir šiame gyvenime įstrigusias sielas, kurios kartas nuo karto primena apie savo nelaimingą likimą.

Pakruojo dvare svečius pasitinkanti Živilė Valiušaitytė pasakoja, kad, šį dvarą šiaurės Lietuvoje, nuo XVIII amžiaus pabaigos valdė baronai von der Roppai. Vėliau suprasite, kodėl ši giminė tokia svarbi Pakruojo dvaro istorijoje.

„Giminės kilmė – Baltijos vokiečiai, Kalavijuočių arba Livonijos ordino riterių palikuonys. Lietuvos teritorijoje baronų von der Roppų giminė buvo plati. Vien Šiaurės Lietuvoje šiandien galėtume suskaičiuoti apie 35 – 40 giminės dvarų“, – skaičiuoja pašnekovė.

Pakruojo dvaras šiandien
© DELFI / Laimonas Jankauskas
Pakruojo dvaras šiandien

Ji tęsia, kad Pakruojo dvaras buvo nemenkas palivarkas arba ūkis. Dvaro sodybą sudarė apie 50 hektarų žemės (seniau matuota dešimtinėmis), stovėjo 43 pastatai. Pakruojo dvaro palivarkui priklausė apie 7500 hektarų žemės. Pasak Ž. Valiušaitytės, baronams von der Roppams Pakruojo dvaras priklausė iki 1940 metų nacionalizacijos.

„Pakruojo dvaro šeimininkų finansinę galią parodo dvaro dydis, valdytų žemių kiekis. Pakruojo dvaras buvo didžiausias, bet ne vienintelis šeimos turtas, dvarų būta daugiau. Taip pat, šeima buvo sukaupusi nekuklią meno kolekciją, kurioje puikavosi Raphaelio (Rafaelio), da Vinci ir Thorvaldseno darbai“, – apie baronų turtus užsimena pašnekovė.

Pakruojo dvaras šiandien
© DELFI / Laimonas Jankauskas
Pakruojo dvaras šiandien

Galimai užsiėmė kankinimais

Baronai von der Roppai buvo ne tik turtingi. Apie vieną šios giminės atstovą Pakruojo apylinkėse sklando pasakojimai, kad jis buvęs itin griežtas valdytojas, kuris nevengdavo net fizinių bausmių savo valstiečiams. Dėl to vietiniai baroną praminę Žiauriuoju.

Pasak neįvardintų pasakotojų, Žiaurusis baronas itin griežtai bausdavo savo valstiečius. Pasakojama, kad, jeigu jis valstiečius nučiupdavo bevagiančius kiaušinius ar daržoves iš dvaro aruodų, įvykdydavo jiems labai žiaurią bausmę. Buvo įrengtas specialus pastatas, kuriame bausmes atlikdavo prasikaltę valstiečiai. Sklinda legendos, kad ten buvo žiauriai nuplakti ir nužudyti dešimtys baudžiauninkų.

Pakruojo dvaras XX a. I pusė (Pakruojo dvaro archyvo nuotr.)
Pakruojo dvaras XX a. I pusė (Pakruojo dvaro archyvo nuotr.)

Šiuo metu dvaro svirno rūsyje senoviškomis bausmėmis besidomintiems lankytojams yra įrengtas bausmių muziejus. Jame galima rasti kankinimų suolą, kur rankos pririšamos suolo gale, o kūnas palaipsniui tempiamas virvėmis, pririštomis prie kojų, kol galų gale kankinamasis plyšta dalimis. Taip pat galima pamatyti kankinimų kėdę, nusėtą vinimis, kurios, priklausomai nuo spaudimo, susmigdavo į žmogaus kūną, dar galvos spaustuvą ir daugybę kitų mirtį nešančių kankinimo įrankių. Tačiau kraupiausias radinys rūsyje – patalpos gale sumesti kaulai ir kaukolės, apšviesti blankios šviesos.

Dvaro sodyboje norėta turėti vietą, kuri pasakotų apie senųjų bausmių žiaurumą. O kaulai čia galėjo atsirasti dėl labai logiškų priežasčių. Archeologų grupė, atlikusi archeologinius tyrinėjimus Pakruojo dvare, nustatė, kad ūkinė dvaro dalis yra pastatyta ant XVI a. kapinių.

Pakruojo dvaras šiandien
© DELFI / Laimonas Jankauskas
Pakruojo dvaras šiandien

Girdėjo žingsnius, bėgantį vandenį

Tačiau, istorijos apie kankinimus nėra vieninteliai šiurpūs pasakojimai. Kalbama, kad sovietmečiu dvaro rūmuose užsimušė nuo laiptų nukritęs jaunas vaikinas, o rūsyje pasikorė ilgus metus dvare dirbęs kūrikas. O kai jau šiame amžiuje vyko dvaro rūmų rekonstrukcija, pasakojama apie patalpose vykusios keistus dalykus: nuo judesio užsidegančios rūmų šviesos, nors niekas nevaikšto, nuo laiptų stumianti paslaptinga jėga.

Tiesa, ne tik Pakruojo dvaras gali pasigirti savomis šmėklomis. Ir kitame baronų von der Roppų šeimos dvare (Radvilonių) klaidžioja jų pačių šmėklos. Taip tikina dabartinė Radvilonių dvaro šeimininkė Irena.

Pakruojo dvaras
© DELFI / Laimonas Jankauskas
Pakruojo dvaras

„Mane aplanko ankstesnieji dvaro savininkai – Roppų giminės atstovai. Kartais jaučiuosi lyg sapne – jie man pasakoja dvaro istoriją, gyvenimo užkulisius. Netgi žinau vietą, kurioje paskutines savo gyvenimo dienas leido šios giminės senolis, sirgęs Alzhaimerio liga“, – Irenos patirtį perpasakoja Ž. Valiušaitytė.

Radvilonių dvaro šeimininkė taip pat pasakojo apie pranašišką, tačiau šiurpų, sapną: „Kartą sapnavau, kad atsidūriau dvare ir sėdau pietauti prie stalo, kokį turiu dabar. Sapne, iš už užuolaidos išlindo žmogysta, panaši į tarną. Išsigandau, kad mane išvys, tačiau išgirdau, kad viskas čia mano, tad galiu puotauti, kiek širdis geidžia. Dabar galiu juokauti, kad sapnas išsipildė. Tiesa, tarno neturiu.“


www.DELFI.lt
14