Dvarai – kultūros židinys. Šis posakis nėra iš piršto laužtas: Kilmingiausios Lietuvoje gyvenusios šeimos, didikai savo dvaruose saugojo ne tik pasaulio tapytojų darbus, išskirtinius baldus, gobelenus, bet ir muzikos, literatūros puoselėjimo tradicijas. Kai kurie savo pasaulėžiūrą stengėsi perduoti ir žemesnio luomo smalsiems žmonėms. DELFI kviečia pasižvalgyti, kokius išskirtinius turtus savu laiku saugojo, o vėliau paliko žavėtis kitiems labiausiai žinomos Lietuvos didikų šeimos.

Įspūdinga kolekcija

Išlikę, atkurti ir saugomi dvarai gali pasigirti ten saugomomis ne tik istorinėmis, bet ir meno vertybėmis. Paveldas, kurį mums paliko garsiausi mūsų šalies didikai, įspūdį kelia ir šiandien. Pasaulio tapytojų paveikslai, išskirtiniai, vienetiniai baldai, gobelenai ir muzikos, literatūros bei kitų meno šakų puoselėjimas – vieni didžiausių materialių ir nematerialių palikimų. O kai kurios didikų šeimos mums paliko ir labai išskirtinių meno kolekcijų, šiandien laisvai prieinamų kiekvienam besidominčiam.

Vienas geriausiai žinomų ir gausiausiai lankomų yra Pakruojo dvaras. Jo istorija – labai ilga ir su labai daug veikėjų, tačiau Pakruojo dvaro gidė Živilė Valiušaitytė išskiria baronus von der Roppus ir jų meno kolekciją, kuri, pasak pašnekovės, turėjo būti įspūdinga ir ne mažiau įspūdingai brangi.

„Nors ir užsiimta ūkine gamybine veikla, tačiau reprezentacijai ir menui baronai savo namuose, dvaro rūmuose, be abejonės, skyrė dėmesio ir lėšų“, – sako dvaro gidė.

Pakruojo dvaras
© DELFI / Laimonas Jankauskas
Pakruojo dvaras

Pasak Ž. Valiušaitytės, kaip nurodoma Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus leidinyje, Pakruojo dvaro dailės vertybių rinkinys į muziejų (tuo metu buvo vadinamas Vytauto Didžiojo kultūros muziejumi) pateko 1940 metų spalį. Taip siekta išsaugoti iš Lietuvos pasitraukusių baronų von der Roppų turtą. 1940 metų rugpjūtį surašytas dvare rastas ir į muziejų perkeltas turtas.

„46 lapuose surašyti 429 vienetai daiktų. Štai keletas iš sąrašo: 2 vėduoklės, 18 aliejinių paveikslų, 1 akvarelinis paveikslas, 10 graviūrų, 1 marmuro bareljefas, 4 marmuro biustai, 18 porcelianinių skulptūrėlių, 1 servizas, 5 laikrodžiai ir pan.“, – vardija pašnekovė.

Achilas ir Briseidė,  B. Thorvaldseno bareljefas iš buvusios Pakruojo dvaro bibliotekos  (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Achilas ir Briseidė, B. Thorvaldseno bareljefas iš buvusios Pakruojo dvaro bibliotekos (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

Ji tęsia, kad šeimos kolekciją rinko broliai Teodoras ir Ferdinandas von der Roppai: „Matyt, ne be tėvo Dietricho žinios jie pradėjo savo didžiąją kelionę (Grand Tour). Tai buvo kilmingų jaunuolių lavinimosi kelionė, tarsi kultūrinis, pažintinis turizmas. Tokių kelionių metu su garsiausiais architektūros, istorijos, meno kūriniais buvo susipažįstama tiesiogiai, ne iš knygų ar pasakojimų. Žinoma, kad 1801 metais Prancūzijoje įsigyti keli paveikslai. 1803–1805 metais paveikslai pirkti Italijoje. Tai buvo Napoleono karų Europa, paveikslai įsigyti mokant toli gražu ne visą rinkos kainą, lyginant su ta kaina, kiek jie kainuotų įprastai. 1804 metų pavasarį buvo susitikta su Berteliu Thorvaldsenu, danų kilmės Italijos skulptoriumi, ir užsakyta 10 biustų. Vėliau pridėtas skulptūros ir bareljefo užsakymas. Su skulptoriumi buvo bendraujama laiškais. Žinoma kad apie 1817 metus Thorvaldseno darbų buvo galima rasti von der Roppų namuose Mintaujoje.“

Pakruojo dvaras
© DELFI / Laimonas Jankauskas
Pakruojo dvaras

Dalis parduota aukcionuose

Kaip pasakoja Ž. Valiušaitytė, suformuota kolekcija migravo, ji nebuvo laikoma vienoje vietoje. Be to, kolekcija buvo dalijama, dalis darbų buvo išstatyta aukcionuose.

„Pasak Osvaldo Daugelio, apie 1825–1835 metus buvo pastatytas Pakruojo dvaras ir į jį perkelta meno kolekcija. Kolekcija perkelta ne visa, dėl lėšų trūkumo rūmams statyti dalis paveikslų iškeliavo į aukcionus. Žinoma, kad von der Roppų kolekcijoje puikavosi Rafaelio (Raphael, 1483–1520) Madona su šventuoju Pranciškumi ir Jeronimu. 1829 metais už 4000 talerių Rafaelio Madoną įsigijo Kaizerio Frydricho muziejus. 4000 talerių, gautų už paveikslą, pagelbėjo Theodorui užglaistyti finansinius nesklandumus ir pabaigti Pakruojo dvaro rūmų statybą. Kažin, ar Theodoro tėvas, baronas Dietrichas von der Roppas, būtų paglostęs sūnų už tokį giminės kolekcijos parceliavimą. Tačiau Dietricho jau nebebuvo gyvo, o baronas Theodoras taip sprendė jį užklupusius finansinius rūpesčius“, – pasakoja Pakruojo dvaro gidė.

Pašnekovė tęsia, kad kolekcijos paveikslai nuolat patekdavo į katalogus ir į aukcionus: „Pasak Osvaldo Daugelio, po 1890 m. Kelno aukciono von der Roppų kolekcija galutinai suardyta. Tik gerokai vėliau dalis paveikslų Leono von der Roppo (1860–1940) buvo grąžinta į Lietuvą. Taigi, meno kolekcija migravo po aukcionus, keitėsi kolekcijos vietos ir Lietuvoje. Apie 1859 metus kolekcija perkelta į von der Roppų Šeduvos Raudondvarį. 1940 metais kolekcija į muziejų Kaune paima jau iš Pakruojo dvaro. Pasak Osvaldo Daugelio, von der Roppų kaupta kolekcija anaiptol neprimena mielų kelionių suvenyrų ar pamėgtų tapybos žanrų rinkinio. Tai greičiau Švietimo epochos išsilavinusio aukštuomenės atstovo namų galerija su pripažintų senovės didžiųjų meistrų kūrybos pavyzdžiais.“

Pakruojo dvaras šiandien
© DELFI / Laimonas Jankauskas
Pakruojo dvaras šiandien

Gidė priduria, kad Pakruojo dvare yra kaupiama fotografijos, tiksliau, stereoskopijos kolekcija. Anot jos, dvaro svečiai gali susipažinti su retais stereoskopijos įrenginiais, tokiais kaip Holmeso ir Bateso konstrukcijos medinis rankinis stereoskopas (paplito XX amžiaus I pusėje). Taip pat grafoskopas – įrenginys, leidžiantis atsisėdus prie stalo stebėti senąsias stereoskopines nuotraukas (įrenginys žinomas nuo XIX a.).

„Kolekcijoje puikuojasi ir keli kiti ant stalo ir ant grindų statomi stereoskopiniai prietaisai stereoskopinėms nuotraukoms žiūrėti. Be užstalės pramogų ir vizualaus meno, dvarai garsėjo muzikavimu. Šiuo metu Pakruojo dvare vyksta koncertai ir šokiai, dvaro puotos su muzikantais, jaukūs pasisėdėjimai klausant styginių trio kolonų salėje“, – apie pramogas Pakruojo dvare užsimena pašnekovė.

Roppų madona. Taip vadinamas Rafaelio paveikslas Madona su šv. Pranciškumi ir Jeronimu 1829 metais von der Roppų parduotas už 4000 talerių (Wikipedia nuotr)
Roppų madona. Taip vadinamas Rafaelio paveikslas Madona su šv. Pranciškumi ir Jeronimu 1829 metais von der Roppų parduotas už 4000 talerių (Wikipedia nuotr)

Skleidė meilę menui ir kultūrai

Ne ką mažiau Lietuvoje ir už Lietuvos ribų yra žinomi ir Tiškevičiai. Kaip savo straipsnyje „Kultūrinė ir švietėjiška veikla grafų Tiškevičių Žemaitijos dvaruose“ rašo Antanas Tranyzas ir Vilija Macienė, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje grafai Tiškevičiai iškilo XVI a., o didžiausią politinę galią įgijo XVIII a.

„Jie aktyviai dalyvavo politiniame ir kariniame valstybės gyvenime: buvo vaivadomis, didžiaisiais maršalkomis, lauko etmonais, kaštelionais, senatoriais, iždininkais, seniūnais. Iš šios giminės kilo mūsų krašte gerai žinomi vyskupai Jurgis ir Antanas Tiškevičiai. Lietuvos mokslui daug nusipelnė broliai Konstantinas ir Eustachijus Tiškevičiai. Na, o Lietuvos pajūrio gyventojai dar nepamiršo grafų Juozapo, Aleksandro, Felikso Tiškevičių ir šviesios atminties grafaitės Marijos Tiškevičiūtės nuopelnų Žemaitijos krašto istorijai ir kultūrai“, – rašo autoriai.

Pakruojo dvaras
© DELFI / Laimonas Jankauskas
Pakruojo dvaras

Tiškevičiai buvę dideli kultūros ir meno puoselėtojai bei skleidėjai kraštuose, kuriuose gyveno. Pavyzdžiui, kaip rašo A. Tranyzas ir V. Macienė, Juozapas Tiškevičius (1835–1891), nusipirkęs Kretingos dvarą, ėmėsi energingai pertvarkyti dvaro sodybą. Pirmiausia, pasak autorių, grafas rekonstravo ir išplėtė dar XIX a. viduryje pastatytus mūrinius dvaro rūmus. Juose įrengė biblioteką, gausiai dekoruotas baltąją (pokylių) ir raudonąją (muzikos) sales. Rūmuose apsilankę svečiai galėdavo pamatyti žymesnių Tiškevičių giminės atstovų portretų galeriją, pasigėrėti Juozapo Tiškevičiaus sukaupta numizmatikos kolekcija. Rūmų koplyčią puošė įspūdingas prancūzų dailininko Valentino de Bulonne (1594–1632) paveikslas „Keturi evangelistai“, nežinomo italo dailininko nutapyta „Madona“ bei nežinomo autoriaus paveikslas „Kristus prie stulpo“, kurį grafas labai brangino ir laikė stebuklingu. Kretingos rūmų valgomojo sienos buvo išpuoštos brangiais religinės tematikos gobelenais. Po Pirmojo pasaulinio karo jie išliko, tačiau vėliau Kretingos paveldėtojas, Juozapo sūnus Aleksandras (1864–1944), dėl sunkių materialinių aplinkybių turėjo gobelenus parduoti. Taip jie iškeliavo į Prancūziją.

Sofija ir Juozapas Tiškevičiai. Fot. Oto van Bošas. Frankfurtas prie Maino. Apie 1882 m.
Sofija ir Juozapas Tiškevičiai. Fot. Oto van Bošas. Frankfurtas prie Maino. Apie 1882 m.

Autoriai tęsia, kad grafas Juozapas Tiškevičius prie Kretingos rūmų pristatė stiklinę oranžeriją, vadinamą „Žiemos sodu“. Joje augo egzotiškų kraštų augalai, uolomis žemyn krito krioklys, vingiavo upeliukai.

„Jis pertvarkė prie rūmų buvusį sodą bei parką, vadinamą „Vasaros sodu“, kuris turėjo reprezentacinę reikšmę. Jame mėgo pasivaikščioti pas grafus užsukę aukštieji carinės Rusijos pareigūnai, čia lankydavosi poilsiautojai iš Palangos ir Prūsijos kurortų“, – rašo autoriai.

A. Tranyzas ir V. Macienė tęsia, kad grafas Juozapas Tiškevičius dar tarnybos metu Rusijos kazokų pulke subūrė dūdų orkestrą. Išėjęs į atsargą, 1882 m. grafas subūrė pučiamųjų orkestrą, kuris buvo sudarytas iš Čekijos atvykę penkių čekų profesionalių muzikantų šeimų nariai. Koncertai vykdavo ne tik parke, bet ir rūmuose.

„Jų klausytis susirinkdavo grafų svečiai, dvaro tarnautojai ir tarnai, caro valdžios įstaigų Kretingoje tarnautojai. Dvaro orkestras koncertuodavo ir Palangos kurorte. Muzikinis gyvenimas to meto Lietuvos dvaruose buvo ypatingas. Aristokratiškų šeimų puoselėta muzikos kultūra buvo savotiška oficialios kultūros politikos opozicija, kultūrinio protesto prieš Rusijos imperijos kultūrą išraiška. Lietuvos provincijos muzikos kultūra, muzikinis sąjūdis buvo ne menkesni negu miestų muzikos kultūra. Kartais dvarų muzikinė kultūra buvo netgi turtingesnė ir intensyvesnė“, – rašo autoriai.

Nuo seniausių laikų Lietuvos bajorija buvo naujosios kultūros nešėja. Jau pirmieji Tiškevičių giminės pradininkai pasižymėjo kaip mecenatai: finansavo bažnyčių statybas, padėjo išlaikyti vienuolynus, jų dėka į Lietuvą buvo pakviestos naujos vienuolių brolijos. Būdami neabejingi muzikai savo dvaruose, Tiškevičiai išlaikė muzikantus, rėmė dailininkus, kolekcionavo meno vertybes. Turėdami finansines galimybes, savo dvaruose buvo sukaupę bibliotekų ir archyvų.


www.DELFI.lt
20