Lietuvių literatūroje yra ne viena romantiškos meilės istorija. Dalis jų – išgalvota, dalis – tikros. Tą patį galima pasakyti ir apie vis dar sklandančias dvarininkų meilės istorijas ir legendas. Apie baronų meilę Valentino dienos išvakarėse pasakoja Pakruojo dvaro istorijos tyrinėtoja Živilė Valiušaitytė.

Kalbant apie XIX amžiaus Lietuvos bajorus, pasak Ž. Valiušaitytės, meilė lieka ne pakutinėje vietoje. Tačiau, reikia turėti galvoje, kad anuomet santuokos buvo sudaromos tik su tais partneriais, kuriuos vaikams parinkdavo tėvai.

„Ne išimtis buvo ir Pakruojo dvaro baronai von der Roppai. Tėvų įtakai sumenkus, kai vaikai galėjo rinktis savo gyvenimo partnerius patys, likdavo ir nevedusių. Tai yra, buvo viengungių, turto paveldėtojų, kurie, savo turto, jau neturėdavo kam palikti“, – aiškina pašnekovė.

Pakruojo dvaras
© DELFI / Laimonas Jankauskas
Pakruojo dvaras

Ji tęsia, kad Pakruojo dvaro paveldėtojas, XIX amžiaus (iki šiol išlikusio) Pakruojo dvaro komplekso staytojas Teodoras (Johan Otto Theodor von der Ropp 1783 – 1852) vedė savo puseserę. Teodoro ir Amalijos (Amalia Louisa Alexandrina Agnesa Theophile Juliana von Keyserlingk 1791 – 1859) mamos buvo sesės Miunster‘ytės. Viena sesuo Aleksandrina ištekėjo už von der Roppo, o kita sesuo Teofilė ištekėjo už von Keyserlingko. Aleksandrinos ir Teofilės vaikai sukūrė šeimą.

„Ką apie šitą santuoką galima pasakyti tiksliai, tai suskaičiuoti šios poros turtus. Teodoras su Amalija valdė Pakruojo dvarą, Šeduvos Raudondvarį, Akmenėlių dvarą, Birjagalos dvarą, Radvilonių dvarą ir t.t. Visa tai turtai, o kur gi meilė, klausiate? Tuojau pat mielam skaitytojui galima pateikti ir meilės išraišką. Pora turėjo 12 vaikų. 9 sūnūs ir 3 dukterys. Tarsi taisykle šeimoje tapo tai, kad, gimus vyriškos lyties palikuoniui, jam būtina suteikti, užrašyti nekilnojamojo turto. Tokiu būdu baronų von der Roppų giminės dvarų tinklas labai išsiplėtė. Šiandien vien tik šiaurės Lietuvoje galime suskaičiuoti, manome tai ne galutinis skaičius, apie 40 baronų von der Roppų giminei priklausiusių dvarų“, – pasakoja Pakruojo dvaro istorijos tyrinėtoja.

Theodoras von der Roppas, portretas kopija, dailininkas Linas Grybė
© Organizacijos nuotr.
Theodoras von der Roppas, portretas kopija, dailininkas Linas Grybė

Senas ponas ir jauna nuotaka

Pasak Ž. Valiušaitytės, kinematografijoje dažnai naudojama tema apie santuoką iš išskaičiavimo.
„Taip ir iškyla tas atpažįstamas vaizdas, kai prie altoriaus stovi senas ponas, išdidžiai laikantis akivaizdžiai liūdinčios, jaunutės nuotakos ranką“, – sako pašnekovė ir tęsia, kad būtent Teodoras buvo net 8 metais buvo vyresnis už žmoną.

„Gal ir šios santuokos pradžioje, kaip ir istoriniuose filmuose, jauną žmoną ramino vyresnės, gyvenimą mačiusios, moterys: „Ko čia nerimauji, ištekėsi ir įsimylėsi, mes visos tai patyrėme, ir nieko tokio, išgyvenome“. Tačiau gyvenimas ėjo sava vaga“, – apie baronų gyvenimą pasakoja Ž. Valiušaitytė.

Pasak pašnekovės, statant Pakruojo dvaro centrinius rūmus jauna šeima galėjo gyventi Teodoro tėvų namuose Biksti (Bixten) dvare (Latvija, Dobelės rajonas) arba Amalijos gimtinėje, Malgūžės (Malguschen) dvare (Lietuva, Joniškio rajonas). Tačiau Teodoras nebuvo dažnas svečias namuose. Kaip pasakoja Pakruojo dvaro istorijos tyrinėtoja, 1809 – 1811 jis buvo Upytės apskrities bajorų maršalas – aukšto rango XIX amžiaus valstybės pareigūnas. 1814 – 1817 Teodoras vadovavo jau Vilniaus gubernijos bajorams, buvo jų maršalas. Dirbant šį darbą, reikėjo nuolat gyventi Vilniuje, tai reiškia – ne namuose.

Julius von der Roppas su svečiais Pakruojo dvare, autorius nežinomas
Julius von der Roppas su svečiais Pakruojo dvare, autorius nežinomas

Pageidavo vaikaičių

Tačiau tai nėra vienintelė meilės istorija, kurią šiandien pasakoja Ž. Valiušaitytė. Anot jos, Teodoro ir Amalijos vaikaitis, Pakruojo dvaro valdytojas Leonas von der Roppas, liko nevedęs. O sulaukęs senatvės dairėsi, kam palikti valdyti dvarą.

„Pretendentų į turtą, matyt, atsiranda visada. Realiausi pretendentai į dėdulės Leono palikimą buvo du asmenys. Tai tolimas giminaitis Wentas von der Roppas ir sūnėnas Julius von der Roppas. Wentas buvo gerai susipažinęs su Pakruojo dvaru, faktiškai jį valdė. Silpstančios sveikatos Leonas, giminaičiui Wentui atidavė tvarkyti visą dvaro ūkį. Wentas dirbo ir gyveno Pakruojo dvare. O sūnėnas Julius buvo iš gretimo Šeduvos Raudondvario dvaro. Pasak kalbų ir apkalbų, kurias vėjas atpučia nuo Pakruojo miesto, Leonas nenorėjo Wentui atiduoti Pakruojo dvaro, net jei Wentas buvo neįteisintas bet vis dėl to dvaro šeimininkas. Pasak tų pačių neįvardintų šaltinių, Leonas norėjo palikti dvarą vokiškos kilmės palikuonims. O Wentas von der Roppas buvo vedęs lenkaitę Stanislavą Jasinską“, – istoriją pasakoja tyrinėtoja.


www.DELFI.lt
2