Viduramžių alchemikai ne vienerius metus ieškojo tikrojo jaunystės eliksyro ir vaistų nuo žmones kamuojančių ligų. Vėliau nuo Londono iki Maskvos jie mokėsi distitiliavimo paslapčių, vadindami tai magišku procesu. Spiritiniai distiliatai buvo pirmiausiai laikyti vaistu, o ne gėrimu ir praminti Gyvuoju vandeniu, kurį vienas iš Florencijos alchemikų net siūlė naudoti kiekvieną rytą pusryčių metu.

„Jeigu kalbėtume apie dvarų kultūrą, dvarą galima apibūdinti kaip savitą, savarankišką vienetą, kuris pats save aptarnaudavo. Savotiška valstybė valstybėje. Tokioje „valstybėje” itin svarbią vietą užėmė medicina. O tiksliau, visi žinomi liaudiški gydymo būdai. Vaistinės, taip, kaip mes jas suprantame šiandien: atskiras pastatas su dirbančiu provizoriumi, aptarnaujančiu personalu, medikamentų sandėliu, ir pan. dvaruose buvo retas reiškinys. Vaistinė, atidaryta Pakruojo dvare XIX amžiaus pradžioje, aptarnavo dvaro ir apskrities gyventojus. Vaistai buvo gaminami pagal dvaro daktaro receptą“, - pasakoja Pakruojo dvaro istorijos tyrinėtoja Živilė Valiušaitytė.

Pakruojo dvaras
© Organizacijos nuotr.
Pakruojo dvaras


Tam tikri alkoholiniai gėrimai buvo vadinami Gyvuoju vandeniu

Panagrinėję dvarų palikimą, dvaruose galime rasti ne tik aptiekas (vaistines), bet ir aptiekėles arba aptečkas. Pasak dvarų kultūros eksperto Mariaus Daraškevičiaus, dvaruose būdavo specialus kambarys, kuriame buvo laikomi vaistai, trauktinės ir iš anksto nupirkti egzotiški delikatesai. Svarbi aptiekėlės turinio dalis buvo degtinė ir jos produktai. Tai - gerti skirtos karčiosios trauktinės (trejos devynerios, pelynų) ir saldieji likeriai (krupnikas, vyšnių). Šie alkoholiniai gėrimai anksčiau naudoti kaip vaistai apetitui žadinti, virškinimui skatinti po vakarienės.

Degtinė, spiritiniai distiliatai „iš vaistinėlės“ nuo seno yra vadinami aqua vitae arba Gyvuoju vandeniu. Lenkiškai (okowita), rusiškai (яковита) ar prancūziškai (Eau de Vie) reiškia tą patį – Gyvasis vanduo. Šiuo terminu buvo apibrėžiami distiliavimo būdu gauti gėrimai, kadaise skirti gydymui, virškinimo gerinimui, sušildymui.

Senovės Romoje Gyvuoju vandeniu vadintas krikšto apeigai skirtas vanduo ir distiliavimo būdu gautas gėrimas. Kartu su Romos imperijos nukariavimais I – IV amžiuje šis terminas paplito Europoje ir ilgainiui buvo naudojamas alkoholiniams gėrimams vadinti.

Gyvasis vanduo buvo gaminamas vienuolynuose

Viduramžių Europai perėmus arabų alchemiją ir mediciną, tarsi vėl atrandama distiliavimo proceso magija. Alchemikai daug eksperimentavo distiliuodami ir perdistiliuodami pačias įvairiausias medžiagas, net ir rasos lašelius, susikaupusius ant augalų. Vynas buvo perdistiliuojamas kelis kartus, pridedant įvairiausių žolių ir šaknų ir prieskonių. Kelis kartus perdistiliuota degtinė, primaišant uogų ar žolių, buvo vadinama pagal sudėtas žaliavas. Buvo ieškoma jaunystės eliksyro ir vaistų nuo žmones kamuojančių ligų. Distiliavimo būdu gauti alkoholiniai gėrimai tuomet atrodė tinkami žmonių gydymui, nes ligonis tuojau pat patirdavo šilumos pojūtį, efektas kūnui ir mintims buvo labai greitas. Tuomet laikytasi požiūrio, kad jei alkoholio distiliatas išsaugo gėlių, vaisių, žolių aromatą, tai kodėl gi jis negalėtų išsaugoti ir žmogaus kūno. Taip pat, Gyvasis vanduo tuo metu buvo naudojamas kaip anestetikas.

Pakruojo dvaras
© Organizacijos nuotr.
Pakruojo dvaras


Pasak istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, viduramžių Italijoje ir Prancūzijoje Gyvasis vanduo buvo pardavinėjamas kaip vaistas mažyčiuose buteliukuose. Iki XVII amžiaus Akvavita laikyta vaistu, o tik po to gėrimu. Vienas viduramžių Florencijos alchemikas Gyvąjį vandenį siūlė naudoti kiekvieną rytą pusryčių metu. Lietuvos – Lenkijos valstybėje Gyvasis vanduo pasirodė XVI amžiuje. Nuo Londono iki Maskvos vietiniams dar tik mokantis daryti Gyvąjį vandenį, jį išvežiodavo pirkliai. Didesniais kiekiais, tai yra, masiniam naudojimui Gyvasis vanduo buvo daromas vienuolynuose, o šalia jų imtos steigti medicinos mokyklos ir ligoninės. Tie patys vienuoliai vieni pirmųjų susirūpino dideliu alkoholio suvartojimu ir siūlė nebeduoti jo darbininkams už atliktus darbus.

Pakruojo dvare atkurtas senasis gėrimų gaminimo kelias

XVI – XIX amžiaus Lietuvos miesteliuose dvaruose gausiai steigtos karčiamos, bravorai ir spirito varyklos. Pasak istoriko Z. Kiaupos XVI amžiaus Šalčininkų, Tytuvėnų, Kurtuvėnų, Rietavo miestelių kiemų skaičių nuo 81 iki 97 procentų sudarė karčiamos. Didžioji dalis miestelėnų laikė karčiamas, kurios buvo jų pajamų šaltinis, o miesteliai sutraukdavo didelius žmonių būrius.

Visgi, puikiai žinomas posakis, kad per daug vaistų gali pakenkti, pritaikomas ir Gyvajam vandeniui. XIX amžiaus Lietuvoje tai labai gerai suprato Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius ir ragino stabdyti girtuoklystę. Vyskupo žodžiai buvo išgirsti. Pasak E. Aleksandravičiaus, „Didžiuma pažangių dvarininkų, siekdami paties vyskupo pagirtų didikų Irenėjaus Oginskio, Adolfo ir Marijono Huten-Čapskių, Liudviko Roppo uždarė savo dvaruose bravorus ir karčiamas“. Liudvikas Roppas, gimęs Pakruojo dvare, valdė Barklainių, Pajiešmenės, Dagilynės dvarus (XIX amžius).

Pakruojo dvare spirito varykla pirmą kartą paminėta 1643 metais. Šiandien šio dvaro spirito varykloje vėl atgimsta Gyvojo vandens darymo tradicija. Spirito varyklos distiliavimo aparatuose gimsta akvavita, kurią čia pat, aptiekoje, galima paragauti ir taip „pasigydyti“.

Pakruojo dvaras
© Organizacijos nuotr.
Pakruojo dvaras

„Pakruojo dvaro bravoras ir spirito varykla buvo įkurdinti greta. Tai palengvina ir pagreitina gamybos procesą. Alus čia pat išdistiliuojamas į alaus šnapsą. Tokiu būdu nei vienas dvaro bravore panaudotas grūdas nenueina per niek. Senoviniuose, ant tikros ugnies kūrenamuose distiliavimo induose gimsta čiobrelių, krienų, burokėlių, klevų, pelyno trauktinės. Kas ten žino, gal viduramžių alchemikai neklydo, gal tikrai, mažais kiekiais, gydymosi tikslais naudojama akvavita prailgina gyvenimą. O šiandien gal bent kažkiek sutrumpina ir karantino laikotarpį“, - šypsosi Pakruojo dvaro istorijos tyrinėtoja Ž. Valiušaitytė.


www.DELFI.lt
4