Iš visko, ką mačiau, ši Europa – pati europietiškiausia. Džiugių spalvų identiški mediniai namukai. Idealaus aukščio išpuoselėta veja šalia. Tiksli gatvių geometrija. Užmetus akį į atsitiktinę nuotrauką, Pernu lengviausiai galima būti palaikyti Prancūzijos ar Vokietijos miesteliu. Trumpiau tariant, dviejų aukštų viešbutis Kuningo aikštėje kuo puikiausiai tiktų veiksmo filmo apie kaubojus filmavimui. Vaizdelis – kaip Teksase.

Pernu dera nesuderinami dalykai. Bet kurioje vaistinėje, jei tik paprašysite, jums atspausdins informacinį lapelį rusų kalba. Remiantis įstatymais, paduoti pareiškimą savivaldybei ar teismui taip pat galima rusų kalba. Kita vertus nei degalinėje, nei tabako parduotuvėje, nei viešbutyje rusų kalbos niekas nemoka, tad tenka prisiminti anglų kalbos žinias: „Ai em džornalist“. Latvijoje nemokant rusų kalbos būtų labai sunku, estiškame Pernu kiek lengviau. Rusai čia nėra pagrindiniai klientai.

Kaip ir tolimajame Sočyje, Pernu yra armėnų (jie kaip kinai – jie visur). Tik estiškai Armėnija kiek kitaip, ištęstai, nes rašoma su dviem „ė“: Armėėnija. Armėniško restorano šeimininkas Spartakas Akopdžanianas ramus ir atsipalaidavęs. Norėtųsi su juo betarpiškai šnektelėti, išlieti dūšią formate „ei, brolau“, bet Spartakui tai neatrodo gera mintis. Gyvena čia jau 30 metų: kažkada studijavo žemės ūkio akademijoje, nusprendė čia ir pasilikti. Abi dukros gimė Estijoje, gavo vietos išsilavinimą, dirba juristėmis ir moka keturias kalbas.

„85 proc. mano klientų – suomiai. Antroje vietoje latviai, toliau vokiečiai ir rusai. Suomiai labiausiai mėgsta šašlykus, o kas ta chašlama net nežino“, – pildamas kavą, pasakoja Spartakas. Trumpiau tariant, Estijos artumas „didžiajai Europai“ juntamas ne tik architektūroje.

<span style="color: #ff0000;">Baltiškos Ženios atostogos.</span> Europietiškiausią Europą atrado Estijoje: čia trūksta tik pinigų
© DELFI / Kiril Čachovskij

Vienintelis dalykas, ko trūksta Pernu, tai pinigai. Šv. Elžbietos cerkvės sienoms nepakenktų dažai ir teptukas. Kaip ir garsiesiems Talino vartams. Tik štai estai rado sprendimą: jei gatvėje pamatai kokių griuvėsių, jie būna būtinai užpaišyti šauniais grafičiais. Na, bent taip.

Pernu per savo netrumpą audringą istoriją spėjo pabūti ir Švedijos sudėtyje, ir priklausyti Rusijai. Sovietų Sąjungos laikais čia mėgo ilsėtis generalinis sekretorius Jurijus Andropovas ir sovietų kultūros žvaigždė Davidas Oistrachas. Šiandien Pernu Rusijos įtaka nejaučiama: tik ant Talino vartų lentelė, kur rašoma, kad mieste kadaise gyveno Puškino senelis Abramas Hannibalas.

Paplūdimys ne toks prižiūrėtas ir tvarkingas kaip Palangoje ar Jūrmaloje. Daug vandens augmenijos. Stebina paplūdimio plotis, jis tarsi futbolo aikštė. Sutinku šeimą iš Lietuvos. Andrius, Aušra ir jų sūnus Domantas gyvena Klaipėdoje. Kitaip tariant, atvažiavo iš kurorto į kurortą. „Pakeliavome po pasaulį. Deja, Lietuvoje poilsiauti brangiausia. Į Jūrmalą tikrai nevažiuotume. Pernu ramiausia ir mieliausia“, – paaiškina Aušra.

Vyriausioji turizmo ekspertė – viešojo tualeto darbuotoja, puikiai kalbanti rusiškai, tik nepanorusi prisistatyti. Pro ją, nori to ar nenori, praeina visi turistai. Labai myli vokiečius, nes jie kultūringi, ispanus vadina pamišėliais, o japonams jaučia nuoskaudą: „Duoda penkis centus, ir laukia grąžos. Aiškinu, kad reikia 40 centų, 40! Tada duoda eurą, ir nori 80 centų grąžos“. Estijoje sutikti turistų iš Japonijos – paprasčiau nebūna.

<span style="color: #ff0000;">Baltiškos Ženios atostogos.</span> Europietiškiausią Europą atrado Estijoje: čia trūksta tik pinigų
© DELFI / Kiril Čachovskij

Vietos užkandinė gamina puikius kebabus, tačiau valgiaraščio rusų kalba nėra, o ir pirkti skardinės alaus už 3,9 euro nesinori – brangoka. Vakarais kurorto gatvės tarsi iššluotos. Tai didžiausias vadinamojo aksominio sezono gėris ir grožis. Parke čiurlena fontanas, dangumi plaukia debesys. Tik padavėjas įkvepiančiai ant lauko staliuko dėlioja pelenines tarsi vasara dar tik lūkuriuoja už kampo.

Kasdienybės grožis

Estijoje kažkas rado benamį triušiuką, ir dabar visa šalis ieško jo šeimininko! Būtent tokią naujieną praneša važiuojant automobiliu mūsų klausomas Estijos radijas. Nė žodžio apie bombardavimus Sirijoje, atkovotas teritorijas ar pagalbą Afrikai: gera gyventi mažoje šalyje. Nuo minties, kad triušiukas neliks vienišas, širdyje pasidaro šviesu ir gera.

Baltijos jūra visada šalia. Ji banguoja ir suvenyruose bei ošia gintaro karoliuose. Jų rasite ir pakelės parduotuvėse. Ji ir gaiviame vėjyje, veliančiame merginų plaukus. Po valandos kelio horizonte pasirodo milžiniškas baltas keltas. Kartu su savo transporto priemone persikelti į Muhu salą kainuoja 14,4 euro, o eilėje teko laukti vos 10 minučių.

Keltas romiai gaudžia, nosimi ardamas ramius mėlynus vandenis. Ant suolelio sėdi japonės, rankos – ant kelių. Sonoko Shima iš Tokijo dėsto tarptautinius santykius „Showa Women‘s University“. Jos studentės Asuka Hotta ir Ririka Fujiwara angliškai nekalba, tik daug šypsosi. Turistės ką tik iš Vilniaus, Sonoko didelį įspūdį paliko dangoraižiai: „Lietuvoje teko lankytis sovietų laikais, tad dabar stebiuosi pasiektu progresu – iš kur visa tai?“ Taigi tokiam politiniam emigrantui iš Rusijos kaip aš tenka atsakyti už visą Lietuvą: „Narystė Europos Sąjungoje – esminis šalies vystymosi lūžio taškas“. Šis kelionės keltu epizodas labiau primena ne interviu, o rytietišką mandagumo ritualą.

Atsiminimui kartu nusifotografuojame. Asukai ir Ririkai demonstruoja visokius draugiškumo gestus: draugystė, taika, dar kažkas iš panašios serijos. Mano gimtajame Krasnodaro krašte taip pat yra keltas – į Krymą. Tik ten tai strateginės svarbos objektas, ore tiesiog tvyro nerimas. Ten žmonės vyksta dėl didžių idėjų, tas nusiteikimas ir susireikšminimas atsispindi ir veiduose. Estiškame kelte stebina puiki atmosfera ir atsipalaidavę gyvenimu besidžiaugiantys žmonės. Pabendravę su japonėmis, išsilaipiname saloje ir iš karto į dangų pakeliame droną. Niekas nekreipia dėmesio.

Žvilgsnis iš šalies

Baltijos valstybės – tarsi savotiškos salos imperijų vandenyne, bet ir pačios dar turi salų, tik mažesnių. Muhu ir Saremos salą jungia supiltas dirbtinis kelias. Atrodo, kad virš Mažojo sąsiaurio ne važiuojame, o tiesiog skriste skrendame. Vienoje iš automobilių stovėjimo aikštelių sutinkame sutuoktinių porą. Ubo Van Ophoven ir Janneke Rozema – jie iš kažkokio neištariamo pavadinimo Olandijos miestelio. Estijoje jie svečiuojasi pirmą kartą. „Žinoma, čia pigu. Bet atvykome ne dėl to. Juk Estija taipogi Skandinavija, ar ne taip?“ – perklausia Ubo. Politinis pabėgėlis iš Rusijos neturi, ką atsakyti.

Maršrutas į Kuresarės miestą veda pušimis apsodintu tuščiu keliu. Kartais pro mašinos langą kiek tolėliau šmėsteli nedideli kaimeliai ar tiesiog pavieniai namai: tai savotiškas atskiras pasaulėlis, nepaliestas didžios civilizacijos. Pakelės restoranėlyje po 7 eurus krauna didžiules porcijas jautienos ir kalną daržovių – čia jums ne Vilnius.

Tikras rusas atostogų važiuoja ne tam, kad pakeistų aplinką. Jis važiuoja, norėdamas bent dalį tos aplinkos nusivežti su savimi. Televizorius, degtinė, atviri marškinėliai, grupės „Roždestvo“ kompaktas. Sankt Peterburge pažinojau tokį žmogelį, per dvi savaites viename Turkijos viešbutyje taip ir nepamačiusio Juodosios jūros: „Ai, tai baseine gėrėm“. Šiuo aspektu Kuresarė rusiškam poilsiui tinka kone idealiai: paplūdimio nėra, užtat daug viešbučių, siūlančių SPA procedūras. Ačiū tau, vizų režime.

<span style="color: #ff0000;">Baltiškos Ženios atostogos.</span> Europietiškiausią Europą atrado Estijoje: čia trūksta tik pinigų
© DELFI / Kiril Čachovskij

Palikę daiktus viešbutyje, nusprendžiame pasivaikščioti po miestą, paieškoti turistų. O visur jau tuščia. Estijos moksleiviai savo su niekuo nesupainiojama eisena keliauja su reikalais – žingsniai platūs, kojas dėlioja lėtai. Prie turistams skirto stendo pagaliau sutinkame buhalterę iš Maskvos Nataliją Pavlovą. Pasakoja aplankiusi 60 šalių. Net nedrįstu paklausti, kokioje bendrovėje ji dirba buhaltere. „Čia deramai neįvertinta vieta, nešlifuotas deimantas. Ir netoli Rusijos, ir pigu. Dabar parašysite, ir pradės plūsti turistai“, – atsidūsta Natalija. Ji iš tų kultūringų rusų, kurių išskėstomis rankomis laukia visi kurortai. Tik tokių, kaip ir gintaro po audros, rasi toli gražu ne visada...

Lietuva, Latvija ir Estija – (jei važiuosite automobiliu) didžiulis, šviesus, į nieką nepanašus pasaulis, o jei žiūrėsite į žemėlapį – tik siaura juostelė prie jūros. Tikra vadinamojo rusiškojo pasaulio gerbėjų, norinčių praryti visus nepanašius į save, svajonė. Per 40 metų Rusijoje į tokius atsižiūrėjau į valias. Klausimas tik vienas: kam bandyti kažką užvaldyti? Tam, kad pilkai perdažyti Palangą? Tam, kad Liepojoje iškabinti plakatus su Putino atvaizdu? Tam, kad Pernu šaligatvius nustatyti alaus skardinėmis? Tam, kad tvoromis aptverti elitinius Kuseverės viešbučius? Atsakymo nėra. Yra tik mėlyna rugsėjo jūra, antys nendrėse ir aukštas aukštas šiaurinis dangus.


www.DELFI.lt
38