Bordžijos – liūdnai pagarsėjusi Italijos Renesanso laikotarpio šeima. Šeimos istorija sukasi apie keturis asmenis: popiežių Kalikstą III, jo sūnėną popiežius Aleksandrą VI, popiežiaus atžalas Cezarį ir Lukreciją. Istorijoje ši pavardė siejama su gobšumu, galia, geismu ir žmogžudystėmis.

Bordžijų šeimos iškilimas

Bordžijų šeimos šaka prasidėjo nuo Alfonso Borjos, kilusio iš Valensijos, Ispanijoje – smulkaus žemvaldžio sūnaus. Alfonsas universitete studijavo kanonų ir civilinę teisę. Studijuodamas jaunuolis atsiskleidė kaip talentingas teisininkas ir, baigęs mokslus, ėmėsi sėkmingos karjeros vietos bažnyčioje.

Sėkmingai atstovaudamas savo vyskupijai valstybiniuose reikaluose, Alfonsas pelnė puikią reputaciją ir buvo paskirtas Aragono karaliaus Alfonso V sekretoriumi. Eidamas šias atsakingas pareigas, įsitraukė į politinius reikalus, tapo oficialiu monarcho pasiuntiniu.

Nuoširdžiai atlikdamas pareigas, jis ne mažiau atsidavusiai rūpinosi ir savo šeima: kartą netgi įsikišo į vieną nužudymo bylą, nes privalėjo pasirūpinti saviškio saugumu.

1444 metais Alfonsas paskirtas kardinolu, o 1445 metais, sulaukęs 67 metų, jis persikėlė į Romą ir šiek pakoregavo pavardę – iš Borjos tapo Bordžija (Borgia).

Netrukus Romoje pasirodė ir Alfonso sūnėnai. Jauniausias iš jų – Rodrigo – buvo susitelkęs į bažnytinius reikalus ir studijavo kanonų teisę. Studijuodamas pelnė mergišiaus reputaciją. Vyresnysis sūnėnas Pedro Luisas buvo nukreiptas karybos keliu, tačiau mirė būdamas vos 26 metų amžiaus.

Skandalingoji popiežių istorija: kaip viena šeima nupirktą sostą išnaudojo paleistuvystėms ir beribiam godumui
© Wikimedia Commons

Kalikstas III: pirmasis Bordžijų šeimos popiežius

1455 metų balandžio 8 dieną, praktiškai vos tik paskirtas kardinolu, Alfonsas išrinktas popiežiumi: tam tikra prasme jis pasirinktas kaip kompromisinis kandidatas, nes nepriklausė nė vienai didžiajai frakcijai. Buvo tikimąsi, kad jo valdymas dėl garbaus amžiaus netruks ilgai. Naujasis popiežius pasivadino Kalikstu III.

Ispanui Kalikstui priešų Romoje netrūko. Pareigas eiti pradėjo atsargiai, bandydamas bet kokia kaina išvengti konfliktų su Roma, tačiau jau pirmąją ceremoniją sutrikdė neramumai. Taip pat Kalikstas III nutraukė ryšius su savo buvusiu karaliumi Alfonsu, atsisakė globoti karaliaus Alfonso sūnus, tačiau savo šeimai malonių negailėjo: nepotizmas tais laikais popiežiams nebuvo svetimas.

Sūnėnas Rodrigo, būdamas 25 metų, paskirtas kardinolu. Tokia pat garbė atiteko ir kiek vyresniam jo broliui. Toks popiežiaus sprendimas pašiurpino Romą dėl jauno naujų kardinolų amžiaus ir paleistuvysčių, kurios jiems, švelniai tariant, nebuvo svetimos.

Abiem popiežiaus sūnėnams – Pedrui ir Rodrigui - sekėsi tiesiog puikiai. Netrukus Rodrigo tapo antru įtakingiausiu asmeniu bažnyčioje , o Pedro tapo ne tik kunigaikščiu, bet ir prefektu. Kiti šeimos nariai taip pat džiaugėsi įtakingais postais.

Jauni kardinolai

Po Kaliksto III mirties susirinkusioje konklavoje Rodrigo buvo pats jauniausias kardinolas. Jis atliko itin svarbų vaidmenį renkant naują popiežių – Pijų II. Vaidmuo pareikalavo daug drąsos rizikuojant savo paties karjera. Rizika pasiteisino, ir jaunas užsienietis, netekęs globėjo, tapo artimu naujo pontifiko sąjungininku ir buvo oficialiai patvirtintas vicekancleriu.

Tenka pripažinti, kad Rodrigo šioms pareigoms labai tiko, nors turėjo ir silpnybių: mylėjo moteris, pinigus ir šlovę. Jis nesekė savo dėdės Kaliksto III pavyzdžiu ir noriai naudojosi visais savo statuso privalumais – be skrupulų priėmė tiek pinigus, tiek pilis ir dvarus, tiek įvairiausias paslaugas.

Skandalingoji popiežių istorija: kaip viena šeima nupirktą sostą išnaudojo paleistuvystėms ir beribiam godumui
© wikipedia

Galiausiai toks dvasininkui nederamas elgesys suerzino ir popiežių, tačiau Rodrigo ėmė sumaniau slėpti savo veiksmus. Tiesa ta, kad jis turėjo daug vaikų. Tarp jų – 1475 metais gimęs sūnus Cezaris ir 1480 metais pasaulį išvydusi dukra Lukrecija. Jų karjera tėvas taip pat pasirūpino.

1484 metų konklava Rodrigo popiežiumi neišrinko, tačiau Bordžijų šeimos galva nenuleido rankų: jis labai sunkiai dirbo, bandydamas užsitikrinti sąjungininkus, kaip pat pats teigia, paskutinei galimybei. Jam savotiškai padėjo ir tuometinis popiežius, aplinkui sėdamas chaosą ir agresiją.

1492 metais mirus popiežiui, Rodrigo padarė viską (įskaitant ir kyšius), kad būtų išrinktas popiežiumi Aleksandru VI. Kalbama, kad jis pontifiko postą tiesiog nusipirko.

Aleksandras džiaugėsi gausiu visuomenės palaikymu, be to, buvo sumanus, diplomatiškas ir talentingas derybininkas. Maža to, labai turtingas, tikras hedonistas ir mėgėjas puikuotis savo turtais.

Nors iš pradžių Aleksandras ir bandė savo kaip popiežiaus vaidmenį atskirti nuo šeimos, tai truko neilgai – atžalos iš karto pajuto tėvo posto naudą. Jie ne tik susikrovė didelius turtus, o Cezaris, būdamas 18 metų amžiaus, netgi tapo kardinolu.

Bordžijų pavardė imta linksniuoti visoje Italijoje. Dauguma kitų popiežių taip pat buvo nepotizmo šalininkai, tačiau Aleksandras nesibodėjo eiti toliau, protegavo savo vaikus bei mėgavosi daugybės meilužių kompanija, o tai tikrai nepadėjo kurti bent kiek palankesnės reputacijos. Šaltiniuose rašoma, kad Aleksandras VI netgi grasino ekskomunikuoti vieną iš savo meilužių, nes ši iš pontifiko patalų nusprendė grįžti pas teisėtą sutuoktinį.

Skandalingoji popiežių istorija: kaip viena šeima nupirktą sostą išnaudojo paleistuvystėms ir beribiam godumui
© Wikimedia Commons

Nors diplomatinių pergalių būta, jų rezultatai nebuvo tvarūs. Dukters Lukrecijos vyras netrukus perbėgo į popiežiaus opozicijos pusę, ir galiausiai santuoka žlugo. Nors tiksli jo perbėgimo į priešininkų stovyklą priežastis ir lieka neaiški, yra duomenų, jog jis įtikėjo gandais dėl Aleksandro ir Lukrecijos kraujomaišos.

Įsikišo ir Prancūzija, besigviešusi Italijos žemių. 1494 metais karalius Karolis VIII įsiveržė į Italiją. Monarcho būta praktiškai nesustabdomo: Karoliui įžengus į Romą, popiežius atsitraukė į rūmus. Jis galėjo bėgti, tačiau nusprendė pasilikti ir panaudoti savo gebėjimus prieš neurotiškąjį Prancūzijos karalių.

Cezario Bordžijos iškilimas

Aleksandras VI Cezario asmenyje matė ateitį, nes kiti vyriškos lyties Bordžijų palikuonys merdėjo, buvo labai silpni. 1498 metais Cezaris oficialiai pasirinko sekuliarizacijos kelią, atsisakė bažnytinių titulų. Jam iš karto suteiktas Valensijos kunigaikščio titulas, kurį užtikrino Aleksandro tarpininkautas susitarimas su nauju Prancūzijos karaliumi Luisu XIII mainais už palankius popiežiaus sprendimus ir pagalbą užkariaujant Milaną.

Cezaris vedybomis įsitvirtino Luiso šeimoje ir netgi gavo savo kariuomenę. Prieš jam išvykstant į Italiją, pastojo jo žmona, bet, deja, nei ji, nei jų vaikas Cezario nebematė. Nors jaunuoliui tebuvo 23 metai, geležinė valia ir ryžtas padėjo, nepaisant amžiaus, padaryti įspūdingą karinę karjerą.

Aleksandras stebėjo popiežiui pavaldžias valstybes, po pirmosios prancūzų invazijos gyvenančias pavojingoje suirutėje, ir nusprendė, kad metas imtis karinių veiksmų. Taigi jis nurodė Cezariui, kuris tuomet su savo kariuomene buvo Milane, sutaikyti dideles centrinės Italijos teritorijas.

Cezaris taip pat paskirtas vyriausiuoju visų bažnyčių pajėgų vadu ir tapo viena įtakingiausių ir galingiausių asmenybių centrinėje Italijoje. Iš popiežiaus Aleksandro gavęs nemenką finansavimą savo karo žygiams, Cezaris skynė pergalę po pergalės. Galiausiai leidosi į žygį, kurio tikslas buvo išvaduoti Neapolį iš dinastijos, nuo kurios prasidėjo ir Bordžijų šeimos istorija, gniaužtų.

Šeimos žlugimas

1503 metų viduryje nuo maliarijos mirė Aleksandras. Staiga Cezaris neteko savo pagrindinio rėmėjo, karinė galia ėmė slysti iš rankų, be to, rimtai pasiligojo ir pats. Nusilpus Cezariui, jo priešai įsidrąsino grįžti iš tremties ir ėmėsi kaip reikiant grasinti iš Romos susigrąžinti savo žemes.

Cezariui pavyko įtikinti naują popiežių pratęsti jo įgaliojimus, tačiau pontifikas po 26 dienų mirė, o naujasis popiežius Julijus II nebuvo linkęs į kompromisus su galinga šeima. Karingam Bordžijai teko bėgti.

Skandalingoji popiežių istorija: kaip viena šeima nupirktą sostą išnaudojo paleistuvystėms ir beribiam godumui
© Wikimedia Commons

Bordžijų šeima prarado savo pozicijas ir buvo priversta trauktis į šešėlį. Po kelių įkalinimų, būdamas vos 31 metų, Cezaris Bordžija buvo nužudytas per vieną susirėmimą.

Jo sesuo Lukrecija išgyveno maliariją ir tėvo bei brolio netektis. Išmintinga diplomatė sumaniai laviravo tarp vyro, šeimos ir valstybės, užėmė svarbias pareigas ir veikė kaip regentė. Lukrecija valdė valstybę, vedė ją per karą ir nuveikė daug svarbių darbų kultūros labui. Mirė ji 1519 metais.

Nė vienam kitam Bordžijų šeimos nariui nepavyko pakartoti Aleksandro sėkmės, tačiau netrūko mažesnio kalibro veikėjų, užėmusių svarbias politines ir religines pozicijas. Pranciškus Bordžija, miręs 1572 metais, netgi buvo paskelbtas šventuoju. Jam gyvam esant, Bordžijų šeimos svarba vis mažėjo, o XVIII amžiaus pabaigoje jos šlovė jau buvo galutinai išblėsusi.

Aleksandras ir visa Bordžijų giminė liūdnai pagarsėjo dėl korupcijos, žiaurumo ir žudynių. Tai, kaip, būdamas popiežiumi, gyveno Aleksandras, nebuvo naujiena – tiesiog jis visa tai perkėlė į naują lygį.
Cezarį galima būtų pavadinti pasaulietinės ir religinės galių sankirta Europos istorijoje. Tiesą sakant, Bordžijų giminė tikrai nebuvo blogesnė nei dauguma jų amžininkų.

Bordžijas pažinojęs Nikolas Machiavelli rašydamas savo kūrinį „Princas“ nemaža dalimi rėmėsi būtent Cezario Bordžijos biografija. Žymiam renenasanso kūrėjui Cezaris siejosi su pavyzdžiu, kaip užimti valdžią.


www.DELFI.lt
25