Pačiu pirmuoju popiežiumi laikomas šv. Petras – vienas iš Jėzaus Kristaus mokinių. Dabartinis popiežius Pranciškus yra 265-asis šv. Petro įpėdinis. Matyt, nereikia nė sakyti, kad visi 266 popiežiai buvo vyrai.

Vis dėlto viduramžiais sklandė legenda apie popiežių, kuris buvo vyru apsimetusi moteris. Šio tariamai moteriškos lyties popiežiaus vardas, esą, buvo Joana. Kas iš tiesų buvo toji paslapties gaubiama popiežė? O gal tai tik per amžius susiformavęs pasakojimas?

Portalas ancientorigins.com rašo, kad legendos apie moterį popiežę pradžia galima laikyti XIII a. datuojamą kroniką „Chronica universalis Mettensis“. Jos autorius, dominikonų brolijos metraštininkas Jeanas de Mailly, rašo apie kitados bažnyčiai vadovavusį popiežių, kurio vardas neįtrauktas į Romos vyskupų sąrašą, kadangi tas asmuo buvo vyru apsimetusi moteris.

Šaltinyje taip pat paminima, kad tik savo charakterio ir talento dėka toji moteris sugebėjo įsitvirtinti šv. Petro soste. Kronikos autorius užsimena ir apie lotynišką užrašą „Petre, Pater Patrum, Papisse Prodito Partum“ (Petrai, visų Tėvų Tėve, nepateisink gimdžiusios popiežės) ant neįvardytos moters antkapio.

Vėliau legendą pratęsė dominikonų inkvizitorius ir pamokslininkas Etienne de Bourbonas. Autorius nurodo, kad kūdikį popiežė pagimdė visuomenės akivaizdoje, procesijos metu ir būtent taip paaiškėjo tikroji jos lytis. Po šio įvykio moteris sulaukusi griežtos bausmės.

Apsišaukėlė buvo pusę lygos (2,4 kilometro) velkama arklio, o tada mirtinai užmėtyta akmenimis – tai buvo už apgavystę jai skirta bausmė.

Bene labiausiai žinomas ir daugiausiai įtakos legendos apie popiežę įsitvirtinimui padarė Martino iš Opavos veikalas „Chronicon pontificum et imperatorum“ („Pontifikų ir imperatorių kronika“) veikalas. Kitaip nei ligtoliniuose šaltiniuose, Martino iš Opavos kronikoje pateiktas gana detalus popiežės gyvenimo aprašas. Svarbu ir tai, kad kaip tik čia pirmą kartą aptinkamas Joanos vardas.

Martinas iš Opavos ne tik konkretizavo popiežę kaip Joaną, bet ir nurodė jos tautybę (anglė), gimimo vietą (Maincas), taip pat pontifikato pradžią (po popiežiaus Leono IV mirties 855 m.) bei trukmę (dveji metai, septyni mėnesiai ir keturios dienos).



Nors informacijos šaltinių kronikos autorius beveik nemini, veikale galima justi šiokių tokių jo paties abejonių, duodančių pagrindo manyti, kad, kaip ir jo pirmtakai, jis nebuvo įsitikinęs, kad jo pasakojimas tikras.

Vėliau popiežės Joanos istoriją buvo imta vis labiau plėtoti ir pildyti. Pavyzdžiui, vienoje jos versijoje tikinama, kad popiežė nemirė iš karto, kai tik pagimdė: po gimdymo ji, aišku, buvo nušalinta nuo sosto ir daugybę metų praleido atgailaudama. Kai mirė, ji neva buvo palaidota Ostijoje – savo sūnaus vadovaujamoje vyskupijoje.

Kadangi pirminiuose rašytiniuose šaltiniuose pasėtas nemenkas kiekis abejonių, peršasi mintis, kad popiežės Joanos istorija gali būti ne daugiau kaip plačiai paplitęs mitas.

Nepaisant to, esama manančių, kad popiežės egzistavimą patvirtina mene ir architektūroje aptinkamos užuominos. Tarkim, ant italų baroko skulptoriaus Giano Lorenzo Bernini sukurto Vatikano Šv. Petro bazilikos baldakimo kolonų galima pastebėti septynias skulptūras ir veidą, primenantį gimdančios moters išraišką.

Aštuntoji yra vaiko skulptūra. Remiantis kai kuriomis interpretacijomis, tai yra nuoroda į popiežės Joanos gimdymą. Vis dėlto esama ir begalės kitų šios kompozicijos paaiškinimų, į kuriuos kartais tiesiog neatsižvelgiama.

Populiariausias iš jų nurodo, kad ta moteris yra popiežiaus Urbono VIII dukterėčia, gimdžiusi kaip tik tada, kai G. L. Bernini dirbo prie baldakimo.

Popiežės Joanos legenda gyvuoja ištisus šimtmečius. Pontifikė buvo vaizduojama meno kūriniuose, aprašoma literatūroje. Popiežės istorija davė akstiną ir keletui ekranizacijų.


www.DELFI.lt
16