Nusistovėję stereotipai esą popiežius, jų aplinką supa didžiulė prabanga.

Popiežius Pranciškus neretai viešojoje erdvėje linksniuojamas kaip vargingųjų popiežius – labdarai aukoja dovanas, renkasi paprastus daiktus. Tačiau ar iš tiesų jo pirmtakai – Benediktas XVI ir Jonas Paulius II – savo pontifikato metu taip skyrėsi nuo Pranciškaus?

Biografai, kunigai, katalikų pasaulis neretai išskiria, kad Pranciškus nuo savo pirmtakų skiriasi tuo, kad akcentuoja kuklumą, neturtą, atkreipia dėmesį į varginguosius.

Kunigai ir bažnyčios istorikai teigia, kad kuklumas atsispindi jo aprangoje, kituose popiežiaus akcentuose.

„Po daugybės šimtmečių popiežius yra vienuolis, turintis neturto įžadą. Visi kiti popiežiai buvo diaceziniai vyskupai, kurie neturėjo neturto įžado. Jis kaip jėzuitas turi neturto pabrėžimą ir nenaudoja tam tikrų simbolių“, – teigia Kauno arkikatedros kunigas Artūras Kazlauskas.

Pamatiniai skirtumai lydi ir trijų pastarųjų popiežių nešamą žinią. Žinoma, tai siejama ir politinėmis to meto aplinkybėmis, kitais aspektais, į kuriuos dėmesį dažniausiai kreipdavo popiežiai.

„Popiežius Jonas Paulius II buvo kovotojas prieš totalitarinius režimus. Benediktas XVI, tęsdamas Jono Pauliaus II misiją, taip pat atkreipė dėmesį į bažnyčios viduje esančias žaizdas.

Benediktas XVI yra didis teologas, mąstytojas. Popiežius Pranciškus akcentuoja tam tikrus dalykus, kurie galbūt yra labiau pamiršti“, – teigia kunigas dominikonas Saulius Rumšas OP.

Ar iš tiesų pirmtakai išsiskyrė prabanga?

Jono Pauliaus II laikotarpiu, o ypač Benedikto XVI, popiežiaus instituciją supo prabanga, kuri vėliau išryškins Pranciškaus pasirinktą neturtą.

Kunigas Artūras Kazlauskas Benedikto XVI tam tikrą prabangos propagavimą linkęs sieti su Josepho Ratzingerio dėmesiu bažnytiniams menams.

Popiežius Benedictas XVI Kuboje
© Reuters/Scanpix
Popiežius Benedictas XVI Kuboje

„Kadangi Benediktas XVI yra didis meno mylėtojas, pats menininkas, tai jis iš tiesų tą liturgiją ir apeigas išgyveno kaip dievišką simfoniją. Jo laikmečiu buvo triumfalizmas, labai iškilmingi drabužiai“, – teigia kunigas.

Pažvelgus į dar ankstesnius laikus, XX a. pirmąją pusę, XIX a., matyti, kad popiežių aprangą, aplinką iš tiesų supo ganėtinai didelė prabanga. Tik šio amžiaus antroje pusėje, Vatikano II susirinkimo kontekste, popiežiai ėmė atsisakyti dalies prabangos dalykų.

„Visi popiežiai turėdavo savo pažiūras į vieną ar kitą simbolį. Kiti visiškai nekreipia dėmesio į tai. Pavyzdžiui, tampa popiežiumi labai kuklus Venecijos patriarchas Jonas XXIII.

Jis visiškai pasiduoda bendram Romos arba Vatikano iškilmingumui, triumfalizmui ir jis prisitaiko. Jis įeina į tą terpę, kuri jau yra suformuota“, – teigia Artūras Kazlauskas.

Tačiau nevisi sutinka su teiginiais, kad ankstesnių XXI a. popiežių aplinką supo prabanga, o jų pasirinktus rūbus, simbolius reiktų traktuoti būtent taip.

Profesorius Paulius V. Subačius tam tikrus dalykus linkęs sieti su temperamento skirtumais, skirtingais nacionaliniais bruožais ir nelaiko popiežiaus Benedikto XVI prabangą pasirinkusiu popiežiumi. Esą jo gyvenimas simbolizavo kuklumą.

„Kalbėti apie feodalinę prabangą Benedikto atžvilgiu būtų labai keista. Būdamas tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas daugybę metų gyveno nepaprastai kukliame bute, vaikščiojo pėsčiomis į savo tarnybą.

Katinas ir bokalas alaus visai netoli nuo Vatikano esančioje vokiško stiliaus aludėje buvo vienintelė jo pramoga“, – teigia profesorius.

Paulius Subačius
© DELFI / Andrius Ufartas
Paulius Subačius

Popiežiumi tapęs Karolis Wojtyla savo pontifikato metu taip pat atsisakė kai kurių įprastų simbolių. Bažnyčios istorijos ekspertai tvirtina, kad tam tikrų detalių atsisakymas gali būti siejamas ir su technologine pažanga.

„Jonas Paulius II atsisako daugybės dalykų. Jis atsisako būti nešamas iškilmingoje kėdėje. Jis niekada nesisėda, nors jo pirmtakai sėdasi ir yra nešami. Aišku, ne todėl, kad būtinai juos reikėjo nešti, bet kad liaudis matytų. Nebuvo per daug automobilių, kuriais šiandien popiežius pakylėtas virš minios važiuoja“, – teigia Artūras Kazlauskas.

Dažnai kalbant apie aukščiausius Romos dvasininkus pabrėžiamas ir jų atsidavimas darbui, griežtai disciplinai, kuri nepalieka vietos atostogoms.

„Trys paskutiniai popiežiais, kuriuos man teko matyti iš arti, kurių gyvenimą teko stebėti ne iš istorinių įrašų, buvo ir yra be galo darbštūs žmonės. Tai žmonės, kurie dirba po 16 – 18 valandų per dieną. Apie kokį poniškumą ar kažką galime kalbėti, kai žmonės taip intensyviai dirba“, – teigia Paulius V. Subačius.

Žvilgsnis į neturtą

2013 metais, kuomet konklava popiežiumi išrinko Jorge Mario Bergoglio, žiniasklaida pirmiausia atkreipė į Pranciškaus vardą pasirinkusio popiežiaus batus. Nuo pirmtako Benedikto XVI apavo jie skyrėsi spalva – vietoj pontifikams būdingesnių raudonų batų, šis dėvėjo paprastus, kiek nusidėvėjusius juodus batus.

Kiekvienas simbolis, rūbas, kita įvaizdžio detalė atkreipia dėmesį. Pirmtakai Jonas Paulius II ar Benediktas XVI naudojo pakankamai nemažai simbolių. Tačiau jų gyvenimas kiek kitoks – jie nebuvo davę neturto įžadų. Priešingai nei popiežius Pranciškus.

„Popiežius Pranciškus atsižvelgia į varginguosius ir į gamtos apsaugą. Jo įtaka yra moralinė. Turbūt ne be popiežių įtakos ir politikai šiandien prisiminė vertybę kaip svarbų dalyką, kuris keletą dešimtmečių buvo visai nevertingas“, – teigia kunigas Artūras Kazlauskas.

Atsiduodamas vargingiesiems, demonstruodamas neturtą 2013 m. išrinktas popiežius atsisako dalies bažnytinių simbolių – naudoja kuo paprastesnius drabužius, atsisako paauksuoto kryžiaus, raudonos mantijos ar palijaus su raudonais kryžiais.

Jeigu Benediktą XVI katalikų pasaulis laiko didžiu teologu, kurio tekstai, pažiūros darė didžiulę įtaką visam teologijos mokslui apskritai. Joną Paulių II pasaulis linkęs sieti su politinėmis to meto aplinkybėmis, Šaltuoju karu. Kiek kitoks įvaizdis formuojamas Pranciškaus atveju.

Buvęs popiežius Benediktas XVI ir popiežius Pranciškus
© Reuters/Scanpix
Buvęs popiežius Benediktas XVI ir popiežius Pranciškus

„Ne kartą buvo sakyta, kad Pranciškus yra pasaulio klebonas. O kas yra klebonas? Tai tas, kuris konkrečiai rūpinasi konkrečiais žmonėmis, mato jų kasdienį gyvenimą, džiaugsmus, rūpesčius ir tai, kur kažkas yra negerai, jis stengiasi kažką padėti pakeisti. Galbūt čia ir yra tas Pranciškaus žvilgsnis“, – teigia kunigas Saulius Rumšas OP.

Bažnyčios veikla besidomintys žino, kad būdamas jėzuitu, popiežius prasirinko Pranciškaus vardą būtent dėl šv. Pranciškaus Asyžiečio, kuris savo gyvenimą paskyrė vargingiesiems, rinkosi neturtą.

„Popiežius nori veikti ir gyventi kaip Pranciškus Asyžietis. Pirmiausia orientacija į šventąjį, kuris be daugelio kitų įvardijimų nepaisė tuometinių aplinkybių, o visur žvelgė atvira širdimi į esmę.

Man atrodo, kad pontifikato metai, kurie praėjo, rodo, kad šiuo pasirinkimu popiežius iš visų jėgų stengėsi sekti. Pranciškaus veikimo būdas, vardo ir programos sutapimas yra visiškai akivaizdus“, – teigia profesorius Paulius V. Subačius.

Dovanas aukoja labdarai

Neseniai spaudoje nuskambėjo ir atvejis, kuomet specialiai jam sukurtą ir padovanotą „Lamborghini“ automobilį popiežius pardavė ir pinigus skyrė labdarai – 70 procentų sumos turėjo būti skirta karo nuniokotam Ninevijos miestui Irake, o kita dalis – įvairioms labdaros organizacijoms.

„Net kasdienėms kelionėms popiežius pasirinko paprastą „Fiat Tipo“ automobilį, kuriuo ir Lietuvoje keliaus. Tai yra solidarumo su vargstančiais ženklas“, – teigia Kauno arkikatedros kunigas Artūras Kazlauskas.

Panašių istorijų galima išgirsti, pamatyti ir iš popiežiaus veiklos Buenos Airėse, kuriose šis stebindavo aplinkinius savo pasirinkimais. Ypač ryškų akcentą istorijos įgavo dvasininkui tapus popiežiumi. Pavyzdžiui, neva tapęs popiežiumi pirmiausia paskambinęs į Buenos Airėse esantį spaudos kioską ir nutraukė laikraščio prenumeratą.

„Pranciškus nėra propagandistas, jis tuo gyvena. Įvairūs filmai apie jo gyvenimą dar Buenos Airėse tai ir atspindi. Būdamas Buenos Airių vyskupu jis važinėjo viešuoju transportu. Toks nelabai tipinis stilius, bet tai yra evangelinis stilius. Važiuodamas autobusu esi arčiau žmogaus, bendrauji su juo“, – teigia kunigas Saulius Rumšas OP.

Popiežius Pranciškus jaunystėje
© AP/Scanpix
Popiežius Pranciškus jaunystėje

Dvasininkai neabejoja, kad ir Lietuvoje netrūks įvairių dovanų. Jas ragina palikti Apaštališkojoje nunciatūroje, kuri taps laikinaisiais popiežiaus namais kelionių po Baltijos šalis metus.

Anot jų, nėra jokio galimų ar negalimų dovanų sąrašo. Tik perduoda vieną prašymą – nemėtyti į popiežių daiktų. Vis dėlto kunigai abejoja, ar dovanos keliaus kartu su popiežiumi.

„Tos dovanos yra skirtos visiems. Popiežiaus dėka jos pasiekia tuos, kuriems labiausiai reikia. Tai yra dovanos visai visuotinei bažnyčiai ir ypač tiems, kuriems labiausiai to reikia“, – teigia Saulius Rumšas OP.

Pranciškus pradėjo naujovę. Į keliones jį lydi ne tik aukščiausi dvasininkai, apsaugos darbuotojai ar žurnalistai. Kelionėse jį lydi ne tik dvasininkija.

„Jo palydoje nėra vien kardinolai, vyskupai ar kunigai. Nežinau, kiek tai tiesa, bet dabar bus įdomu pamatyti: Pranciškus labai mėgsta pasiimti bent vieną kokį nors darbuotoją. Pavyzdžiui, sodininką Vatikano, valytoją ir kartu vežtis. Graži mintis, kad popiežiaus palyda nėra vien tik dvasininkų palyda“, – teigia kunigas Saulius Rumšas OP.


www.DELFI.lt
34