Žmonės kare

Majoras pasirašė: „Jūsų draugas, majoras Pavlo“. Padėkojo už tądien išspausdintą interviu su juo. Padėkojo už tai, kad jo mintis perteikiau būtent taip, kaip jis ir norėjo. Parašė spaudžiąs ranką ir apkabinąs. Nepajutau, kaip mano skruostais ėmė riedėti ašaros – toje žinutėje buvo tiek visko ir nuo to momento aš nustojau sakyti, kad „ai, čia tik paprastas straipsnis ar interviu“. Šiame kare nėra nieko paprasto, šiame kare yra svarbi kiekviena detalė. Šiame kare kiekvienas mūsų turime savo frontą: kažkas kariauja, kažkas rašo, jūs skaitote ir skleidžiate tą žinią toliau. O jiems mūsų žinios skleidimas yra be galo svarbus.

Aleksėjus. Keturiasdešimtmetis kijevietis, kaip ir dauguma dabar kariaujančiųjų karo lauke, – iki karo kariškiu nebuvo. Atvirkščiai – su karu neturėjęs nieko bendro, buvo verslininkas, dviejų vaikų tėvas. Mažajam, beje, irgi Aleksėjui, buvo vos keli mėnesiai, kai vasario 24-osios rytą tėtis išėjo jų ginti. Mokyklą baigęs medaliu, turintis du aukštuosius išsilavinimus. Kaip pats sako: „iki tol mano gyvenime buvo viskas puiku“. Šiandien jis – Ugnies paramos būrio vadas.

Žinutė svetimšaliams, kariaujantiems Ukrainoje

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)