Mes nė velnio nesuprantame apie Ukrainą: ką išvydau nuvažiavusi nuo Vilniaus iki Sumų

Pusantros savaitės ir dar truputį – tiek laiko aš praleidau Ukrainoje. Pervažiavau daug – nuo Vilniaus iki Lutsko, nuo Lutsko iki Lvivo ir Kyivo, iš ten vykau jau kur tikrai karšta – iki Sumų.

Per tą laiką rankose laikiau ir prieštankinio sviedinio sparnuotę, ir Molotovo kokteilio likučius ir tanko vamzdį. Stovėjau visur, kur tik buvo įmanoma stovėti: Irpinėje ir Bučoje, subombarduotuose namų kiemuose, kur už nugaros žaidė vaikai, namo likučių viduriuose babytės ir jų trilitriniai stiklainiai stebėjo gyvenimą o priekyje manęs stovėjo įkaltos lentelės su nuoroda apie užminuotą rūsį.

Taip, supratote teisingai, su tiesiog ramiu įspėjimu „atsargiai“. Ir su ant vartelių, vedančių į tą rūsį uždėtu laibu dviračiu užraktu. Apskritai, isterijos, blaškymosi net ir tokiu baisiu laikotarpiu toje šalyje sutiksite labai mažai. Tačiau išskirtinės ramybės, ryžto, patriotiškumo ir pasididžiavimo savo šalimi – ai, ką mes čia pilstome, ten tūkstančiai vyrų ir moterų, vaikinų ir merginų eina tiesiai į mirtį ir aiškiai žino kur jie eina. Ir jų šeimos, jos irgi žino. Ir jie eina. Nes.