Mergina, kurią iškart nudėti norėtų rusų kariai: Evgenija turi rusišką pasą, tačiau aukojasi dėl Ukrainos

Apie rusę Evgeniją Semeniak aš jums rašau dėdamasi daiktus – už kelių dienų ir vėl išvykstu. Į ten. Ir vėl važiuosiu viena, kaip važiavau ir pastarąjį kartą. Tik šįkart turėsiu išskirtinę galimybę – daugiau nei savaitę praleisti „savo“ batalione, su „savo“ kariais. Liudyti jų kasdienybę, liudyti juos. Liudyti, kol dar galiu, kol dar jie yra...

Ar nebijai važiuoti viena, klausia manęs dažnai. Ne, nebijau. Kažkaip ten jau viskas man tapo sava. Tarsi ir viskas pažįstama. Na, o karas? Jau jums rašiau aną kartą – jis mane įtraukė labiau, nei aš galėjau pagalvoti. Kaip susidoroju su tuo psichologiškai, neseniai manęs paklausė kariškiai. Sunkiai, atsakiau. Tą patį galėčiau atsakyti ir jums darsyk: „sunkiai“. Tačiau tuomet pagalvoju apie juos ten... Ir tas mano „sunkiai“ tampa tokia, sakyčiau, net gėdinga mintimi.

Režisierė Evgenija Semeniak – 37-erių metų rusė, gimusi Tolimuosiuose Rytuose, Sachaline. Kaip pati sako „neturinti visiškai jokių ukrainietiškų šaknų“ ir mums bekalbant, tarsi patvirtinimui išsitraukia savo rusišką pasą. Nekeista, mat „ukrainietiškesnės ukrainietės“, pasiaukojančiai tarnaujančios Ukrainos labui, man ko gero, nėra tekę sutikti, todėl mano nuostaba, išgirdus, jog ji tikrai nėra ukrainietė, yra, ko gero, natūrali.