Žmonės kare

Šis Rusijos karas prieš Ukrainą mums padovanojo daugybę pažinčių su ukrainiečiais. Ir žinote ką? Labai neužilgo, na, vos už kelerių metų, susitikus su draugais, pažįstamais, bičiuliais ukrainiečiais, frazės „o tada, kai aš kovojau...“, „o tada, kai mes kariavome...“ bus tokios pat įprastos, kaip mūsų senelių laikais. Gal būt ne veltui dauguma mano sutiktų ukrainiečių, skurstančių, šąlančių, kovojančių, nepasiduodančių šiame kare sako, jog jie privalą išgyventi, nežūti vien todėl, kad pamatytų, kaip šis filmas baigsis. Ir išties, kartais labai sunku atskirti, kad tai yra išties realybė, o ne filmo užkulisiai.

Su tokiais ukrainiečiais man pasiūlė susitikti tą dieną, vos tik į redakciją buvau išsiuntusi straipsnį apie užminuotus Ukrainos laukus ir žemes. Užsiminė, kad galėsiu pasišnekėti ir apie minas – nedvejojau nė sekundės, mat, jau esu jums minėjusi, jog staiga atėjęs mano suvokimas apie minas šiame kare man buvo antras pagal stiprumą. Pirmasis – kad karas vis tik prasidėjo. Tiesa, galiausiai apie minas taip ir nepašnekėjome, kalbėjome apie žmonių žudymą, kuris galiausiai kare tampa tiesiog veiksmu instinktų lygmenyje.

Nesitikėjau, kad vakarą praleisiu su „žudikais“