Kai kuriems lietuviams isteriją kelia ukrainiečiai karo pabėgėliai: kyla net pyktis – iš kur jie turi pinigų

Jei aš jūsų paklausčiau, kelintoji šiandien karo diena, kažin ar jūs taip, nedirstelėdami į feisbukus ar naujienų portalus iškart ir atsakytumėte. „Gal šimtas kažkeliasdešimtoji“, atsakė mano paklausti žmonės, bet nė vienas nebežinojo tiksliai. Karas tapo mūsų kasdienybe, baisios nuotraukos – įprastomis. Na, tik mirusių vaikų veidai ir kūnai, jie vis dar šokiruoja.

Su trimis vyrais, kariaujančiais Ukrainoje, susitikau jau čia, Lietuvoje. Du lietuviai, vienas ukrainietis – už kelių dienų jie vėl grįš atgal. Sėdėjome, valgėme, kalbėjomės apie karą, kuomet staiga ukrainietis sako: pas mus, Ukrainoje, vėl ir vėl įsiplieskia piktos ir smerkiančios diskusijos – „ar mes galime vat taip vat, tokiu metu, tiesiog imti ir taip sėdėti kavinėse, restoranuose, valgyti, gerti, linksmintis, švęsti?“.

Šįkart pašnekovai liks be vardų ir veidų, nes susitikimo tikslas buvo ne jų interviu, o mano sekančios kelionės į Ukrainą detalių derinimas. Apskritai – šiame straipsnyje bus mažai veidų, mat šiuo metu mes pirmiausia turime suprasti ir sau išsiaiškinti kai kuriuos, tarsi akivaizdžius dalykus – na, kad ir tai, kad Ukraina nėra ištisa karo zona, kad ten dauguma žmonių vis dar normaliai, kaip tai įmanoma kariaujančioje šalyje gyvena, eina į darbus, po darbo, kaip ir mes eina į parduotuves ar kavinėse vakarieniauja.