Žmonės kare

Su majoru sėdėjome pamėkliškame pastate, kuris buvo paverstas karių valgykla. Jei esate matę kokį mažesnio biudžeto siaubo filmą, tai tokį pastatą lengvai įsivaizduosite. Sovietmečiu buvusi vaikų stovykla, o gal – sanatorija. Paliktas ir niekam nebereikalingas pastatų kompleksas, tipiška sovietiška architektūra. Dar ne visai apleista, tačiau kur ne kur bestikliai langai aptraukti plėvele. Kažkur vidury miškų, kažkur palei Kyjivą, iš kur jie tada pirmiausia išvažiavo – į Krematorską.

Majoras paprašė mums paruošti vakarienę, sėdėjome pusiau tamsoje, šviesos buvo įjungta tik tiek, kiek virš mūsų galvų. Pro kiaurus langų rėmus švilpė vėjas, už lango švietė mėnulis – tobuli kulisai prastam filmui. Trūko tik momento, kuomet filmo herojai šiurpioje aplinkoje ima pasakoti šiurpias istorijas. „Blogiausiu atveju – 3–4 dienos. Tiek tetruktų visus šiuos vyrus nušluoti nuo žemės paviršiaus“. Sakinys pakibo ore. Majoras, bataliono vadas Pavelas Sergejevičius kalbėjo apie savo batalioną, 700 vyrų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)