Ji tęsė: „jo, jau ir aš pažįstu ukrainiečių, tikiu, kad baisu „ten“, bet...“. „Bet“, sakė ji. Suprantate? Va tas „bet“, tiesą sakant, va tas „bet“ ir pasako viską, paaiškina viską. Paaiškina dalies mūsų, patogiai ir šiltai, savo jaukiuose namuose sėdinčiųjų, „supratimą“ ar labiau – nenorą suprasti karą, einant jo aštuntajam mėnesiui. Siaubingo, visaniokokojančio karo mėnesiui. Beje, pradėjusi rašyti straipsnių ciklą apie Ukrainą, aš galvojau, kad rašysiu vien tik apie žmones ten, jų išgyvenimus. Tol, kol pamačiau, kad mes patys toli gražu ne visuomet suprantame sąsajas ir tas nesupratimas neretai sukelia nepasitenkinimą ar net agresiją. Todėl ir reikalinga, ne, net būtina vėl ir vėl kalbėti apie tarsi savaime suprantamus dalykus. Tam, kad iš brolių ir didžiausių padėjėjų Ukrainai ir jos tautai netaptume piktais ir irzliais nedraugais. O kai kurie – gal net ir priešais.

„Gal jiems ir baisu, bet mums vis tiek baisiau. Mums tai juk už elektrą teks mokėti“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)