Žmonės kare

Važiuojant į susitikimą mane buvo apėmęs labai keistas jausmas. Atrodė, jog varau patūsinti su senais pažįstamais. Susimildami, tik nebarkite manęs už „barbarizmus“, bet būtent toks jausmas mane ir buvo apėmęs. Neatsitiktinai, kaip vėliau paaiškėjo, vienas jų nelaisvėje buvo kartu su mano draugės sūnumi. Apskritai, azoviečių temą ir pačius azoviečius aš esu linkusi savintis – taip, matyt, nutinka, kai į kažkokią ypač jautrią ir ypač baisią temą „įaugi“ palaipsniui, kol, galiausiai, tu su ja tarsi suaugi. Interviu nesiruošiau, negalvojau klausimų – man vis dar yra labai sunku tinkamai pasiruošti tokiai temai, mat apie „Azovo“ pulką pradėjau rašyti dar pernai vasarą. Azoviečių ir „Azovstalio“ tema tapo „mano“ dar tada, kai jie visi sėdėjo rusų nelaisvėje. Tada, kai jų motinos, žmonos, seserys ir draugės už juos meldėsi, nes daugiau nebebuvo ką daryti. Tada, kai Tarptautinis Raudonasis Kryžius neva tai buvo neįleistas, neva tai nieko nežinojo. Tada, kai nutiko siaubingoji Olenivka... Tada, kai tikėjome, kad jie grįš, nes negalėjome sau leisti netikėti, o aš ir susapnuoti negalėjau, kad kažkada su „Azovstalio“ didvyriais būsiu pažįstama asmeniškai.