Kai kuriems dalykams suvokti man prireikė laiko. Suvokti, kad tai, ką mes čia su jumis darome, yra vadinama istorija, jos rašymu. Pradžioje man atrodė, kad rašyti apie žmones nėra taip „svarbu“. Kad rašyti apie techniką, strategijas ir kitus karinius dalykus yra „kieta“, o apie žmones... Kol šįkart, po vienuolikos valandų važiavimo neatsidūriau nulyje. Su jais, po aštuonis mėnesius be rotacijos kovojančiais fronte. Sėdėjome, jie rūkė, gėrėme kavą. Vadas pasakojo apie savo vyrus. Vienas – buvęs bankininkas, kažkuris – plytelių klojėjas. Visi jie – „paprasčiausi“ žmonės. Savanoriškai išėję ginti savo ir savų. Vadas papasakojo apie tą kartą, kai jiems kažkas atvežė lietuviškų šokoladų. „Ant kiekvieno iš jų buvo užrašyta po kažkokį gražų, drąsinantį sakinį mums“, – sakė jis. „Tai buvo toks jaudinantis jausmas“, – dar pridūrė.

Tai buvo seniai, o jis vis dar tai atsimena, pagalvojau. Fronte, kur žūsta jo vyrai, jis prisimena šokoladą... Nuo tada nebegalvoju, kad rašyti apie žmones yra nepakankamai kieta. Nes taip – tai, ką mes su jumis darome, yra istorijos rašymas. Skaitydami, dalindamiesi jūs padedate tiems žmonėms būti. Jūs liudijate jų buvimą. Kaip ir Rovšano, kelis mėnesius kasnakt pakildavusio į vieno daugiaaukščio 23-ąjį aukštą, kur nuo stogo puikiausiai matosi Belgorodas. „Taip aš tarsi tikėjausi apsaugoti, išsaugoti mūsų namą“, – pasakoja 37-erių Rovšanas Hasanovas.

www.DELFI.lt

0