Žmogus aš tingus. Darbingas tik kelias rytines valandas, o sava lova – vienas iš pagrindinių mano kasdienio gyvenimo laimės atributų. Lovą pajusti gyvenimo pilnatvei naudoju du kartus per parą, o kartais ir tris. Ten patogiau skaityti, lengviau lengvai bartis apie buities reikmenų pirkaliojimus, miegoti po pietų ir naktį. Tačiau yra nedidelė prieštara su taksisto gyvenimu – pats geriausias uždarbis yra naktimis, kai iš barų ar į barus renkasi klientai. Taigi kartais būnu priverstas išsiropšti iš lovos…
Didžiausias šio išsiropštimo katalizatorius, aišku, yra žmona. Tačiau aš buvau paruošęs specialią apsaugos programą. Prisirinkau baisių pasakojimų apie nelaimingus naktinius atsitikimus taksistams. Štai mums abiem gerai pažįstamas regbio teisėjas, labai ramus žmogus, net vardu Ramūnas, savo socialiniame tinkle pasakojo tokį atsitikimą.
Eina jie ramiai Senamiesčio gatvele. Vakarais po baro šiek tiek tiek išplatėji. Klausa – atvirkščiai, susiaurėja. Taksi važiuodamas ta siaura gatvele pro draugų kompaniją netyčia kliudo vieną iš jų veidrodėliu. Na, atrodo, nusijuok, ir tiek. Bet Ramūnui kilo noras paklausti, kodėl taksistas taip neatsargiai važiuoja siauromis Senamiesčio gatvelėmis. Jis pasivijo taksi, pabeldė į langą ir atidarė vairuotojo pusės duris. Iš vairuotojo gavo ašarinių dujų.
Tokiu taksisto elgesiu Ramūnas labai pasipiktino. Aš jį kažkiek suprantu. Bet, žmonės gerieji, supraskime ir taksistą. Gal jis jau dirba kelias valandas. Gatvės siauros toje linksmų žmonių mėgiamoje miesto dalyje. Galėtų sau ramiai gerti tie linksmuoliai namie, buitiškai, su apatiniu trikotažu.
