Diena buvo labai prasta, nors lengvai lynojo. Paprastai per lietų klientų padaugėja. Bet toks lietus rudenį yra įprastas ir klientai niekur neskubėjo. Tarpušventis. Lėtas gulėjimas palei televizorių ant sofos žiūrint ilgus lėtus serialus apie sunkų aristokratų gyvenimą Anglijos dvaruose. Iš serijos „Turtingi irgi verkia“.
Vargais negalais Vilniaus pakraštyje – Galgiuose ar Kairėnuose – susikrapštė užsakymas. Nulėkiau. Gatvė buvo tuštutėlė, bet ūmai lyg iš po žemių už kelių namų nuo nurodyto adreso sujudėjo dvi stambios figūros. Mano klientės. Kailiniuotos, nors apie 10 laipsnių šilumos. Peršalusios, sloguojančios. Jokia kalba nekalbančios. Kreipiausi ir rusiškai, ir angliškai. Sumurmėjo kažką. Taip ir nesupratau, kuria kalba joms tiktų kalbėti.
Vienu žodžiu, ne kažką.
Tačiau jos dirbo: abi čiupo savo telefonus ir labai įtaigiai pradėjo kurti aplink save dalykiškų moterų iš labai stipraus užsienio įvaizdį. Viena angliškai kalbėjo apie boilerio problemas. Bet aš nuklausiau, kad ir jos atseit nuomininkas telefonu kalba ta pačia prasta anglų kalba. Aš prisiminiau, kaip ta prasta anglų kalba vadinasi – „Ai dont spyk London“.
