Vieną pilką lietuvišką dieną visiškai nebuvo užsakymų. Bet po to reikalai apsivertė į gerąją pusę. Pirmi po tuščio pusvalandžio įsėdo labai susirūpinę rusakalbiai sutuoktiniai. Jų draugams, likusiems Baltarusijoje, buvo labai blogai. Jie vos vos surezgė man „laba dėna“. Susikaupę tūnojo telefonuose.
Ar net keliems buvo blogai ten likusiems. Reikėjo perduoti siuntinius į Polocko SIZO (tardymo izoliatorius) ar Vitebsko kalėjimą. Aš nelabai supratau tuos skirtumus. Neturiu tos būtinos gyvenimiškos patirties. Bet ten sėdintiems ir jiems siuntinius norintiems tai perduoti buvo didžiulis skirtumas. Mano klientams buvo svarbu atsirinkti, ką kuriame galima daryti. Tad jie telefonu abu aiškinosi. Žmonės iš Minsko sakė padėsiantys, bet jie tikėjosi rasti tokių, kurie padėtų susitvarkyti su siuntiniais vietoje, Polocke ar Vitebske.
Vėliau labai piktas juodaodis išbėgo iš namo su šortais ir marškinėliais (primenu, lietuviškas vėlyvas ruduo), apsirengė mašinoje ir dar keikė telefonu savo tolimą mamą. Aš net bijojau paklausti, ką ta kvaila mama prisidirbo. Bet klaikiai daug. Sprendžiant iš įniršio.
Ir tada tiesiai ant Užupio tilto paėmiau visiškai apsvaigusią – bet ne nuo narkotinių medžiagų – merginą iš to paties Vitebsko. Ji vargšė buvo pirmą kartą užsienyje ir taip neatsargiai pirmam kartui pateko į Vilnių
