Kaip kelyje išgyventi vargšui vairuotojui: pavojų kelia paspirtukininkai ir kilpinis eismas – gimėme Vilniuje, bet nebemokame iš senamiesčio išvažiuoti

Žvelgiant dalykų paviršiumi yra sukurtos taisyklės ir vyriausybė, sukūrusi visas taisykles, galėtų ramiai miegoti. Deja, spalvingas mūsų gyvenimas verčia suktis visus ir verčia suktis kitaip, dažnai be taisyklių. Kaip dažnai būna, valdžia sėkmingai funkcionuoja savo rūmuose, o mes ten apačioje dirbame savo naudai ir savaip. Bet šiaip esame lojalūs valstybės piliečiai. Deja, ne visi piliečiai mūsų demokratinėje respublikoje yra lygūs. Mes, apvaliojo vairo riteriai, įtariame, kad savo mieste mes ne tokie lygūs kaip paspirtukų ir dviračių vairuotojai. Tie visiškai lygesni. Pakanka pažvelgti į šaligatviu 30 km/h greičiu lekiančio paspirtuko vairuotojo povyzą. Jie lekia išdidžiai pakėlę galvas, nori gatve, nori šaligatviu. Mes gi, susisukę ir susispaudę savo automobiliuose burzgiame kankindamiesi kamščiuose ir – neslėpkime karčios realybės – keikiamės.

Nors paspirtukams aš nežadu ilgo ir laimingo gyvenimo. Prognozės apie visą naują kartą yra liūdnos. Tie paklaikusio įremto į šviesų rytojų žvilgsnio savininkai, kurie lekia šaligatviais ir lekia per perėjas ilgai negyvens. Aš maniau nepamatysiu to tragiško vaizdo, bet pamačiau. Paspirtukininkas lėkė per perėją maigydamas dar viena likusia laisva ranka išmanutį. Aš spėjau kalti per stabdžius, sustabdžiau paskutiniu momentu savo automobilį ir žiūrėjau į nulekiantį vaikiną. Kiek ilgai tau dar liko gyventi taip važinėjant per perėjas? Dveji ar treji metai? Visa išmanučių karta yra nesutverta ilgam gyvenimui. Jie žus nuo interneto avarijos arba išmirs nuo netikėtos infekcijos. Liūdna žmonijos ateitis. Išgyvens gal tik tie vaikai, kurie dar palaksto be išmanučių rankose po regbio ar futbolo aikštes. Jie kažkiek orientuosis gyvenime.