Kaip aš ieškojau vyro Tinderyje: vienas žodis išdavė, kad jis sėdėjo už grotų

Kartais pagalvoju, o jei aš ne ten ieškau. O jei taip ir nerasiu antros pusės? Ar mane apima baimė? Ne. Nes, visų pirma, pats žodžių junginys „antra pusė“, vargu ar yra teisingas. Juk gimstame jau pilni, nesame pusėtini. Kitas gali mus papildyti, suteikti naujų galimybių, padėti atrasti savyje tai, ko anksčiau nematėme, bet jis nėra panacėja, kuri privalo būti kiekvieno gyvenime. Gal dėl to ieškodama nejaučiu vidinio spaudimo, dėl to be jokio nuosprendžio žiūriu į savo klaidas, neplaku už jas nei savęs, nei kito, nepykstu, jei nepavyksta ir per daug nesidžiaugiu, kai atrodo, kad jau jau griebsiu jautį už ragų. Kitaip tariant – neprarandu proto. O jo Tinderyje labai reikia. Nes niekada negali žinoti, ant ko užsirausi.

Tai buvo vienas išskirtinių atvejų, kai vos po kelių valandų bendravimo, atrodė, kad žmogų pažįstu jau seniai. Mantas buvo labai gražus. Tinderio nuotraukoje – stilingas, dailus, susitvarkęs iki panagių, drabužiai suderinti. Toks auksinio jaunimo etalonas. Pradėjome susirašinėti. Jis paprašė pasikeisti numeriais, norėjo susirašinėti balso žinutėmis. Kodėl ne.