Martynas man parašė pirmas. Iš nuotraukos atrodė rimtas, patrauklus, gerų akių vaikinas. Kaip sakoma, gražus viršelis. Pradėjome bendrauti. Jis paklausė, ar gali mane vadinti „mažyte“. Neprieštaravau. Skambėjo visai mielai. Atrodė, kad mane jau šimtą metų pažįsta. Susirašinėjome kiekvieną dieną. Planuodavome susitikimą, bet jis vis neturėdavo laiko. Jau buvau bepradedanti abejoti, ar verta dar tęsti tą susirašinėjimą, bet galiausiai – po mėnesio – sutarėme susitikti. Įvyko mūsų pirmas pasimatymas. Jis atvažiavo manęs paimti. Pirmas įspūdis buvo toks blogas, kad jau galvojau, kad būsiu padariusi klaidą. Mes pasisveikinome ir jis norėjo man pabučiuoti į žandą! Nežinau, kaip kitiems, bet man tai pasirodė nepriimtina, nemalonu. Susitvardžiau, pagalvojau, kad negalima žmogaus atstumti vos dėl to bučinio. Deja, buvo ir kitas minusas.

www.DELFI.lt

0