Kaip aš ieškojau vyro Tinderyje: kai Martynas papasakojo apie savo buvusiąją, rėžiau jam tiesiai į akis, kad jis yra baisus žmogus

Surasti savo antrąją pusę – tai ne dulkių siurblį nusipirkti. Užsiregistruodama Tinderyje, aš puikiai žinojau, į ką veliuosi. Kaip sakė mano viena draugė, ji į pasimatymus ėjo kiekvieną mielą dieną, kol sutiko tą vienintelį. Ir aš nesiruošiu nuleisti rankų. Nežinau – gal jį sutiksiu Tinderyje, gal pakeliui į pasimatymą su „tinderiniu“ vaikinu, o gal užbėgusi į krautuvę, eidama po darbo namo, bet žinau, kad niekas man vyro ant lėkštutės neatneš. O ir nereikia. Gal tas ant lėkštutės man netiks ir nepatiks. O gal aš jam būsiu nekokia pora. Kas kam nepatiko kitoje mano Tinderio kronikų istorijoje – spręsti jums. Bet manęs neteiskite – šį kartą aš jam daviau ne vieną ir ne du šansus.

Martynas man parašė pirmas. Iš nuotraukos atrodė rimtas, patrauklus, gerų akių vaikinas. Kaip sakoma, gražus viršelis. Pradėjome bendrauti. Jis paklausė, ar gali mane vadinti „mažyte“. Neprieštaravau. Skambėjo visai mielai. Atrodė, kad mane jau šimtą metų pažįsta. Susirašinėjome kiekvieną dieną. Planuodavome susitikimą, bet jis vis neturėdavo laiko. Jau buvau bepradedanti abejoti, ar verta dar tęsti tą susirašinėjimą, bet galiausiai – po mėnesio – sutarėme susitikti. Įvyko mūsų pirmas pasimatymas. Jis atvažiavo manęs paimti. Pirmas įspūdis buvo toks blogas, kad jau galvojau, kad būsiu padariusi klaidą. Mes pasisveikinome ir jis norėjo man pabučiuoti į žandą! Nežinau, kaip kitiems, bet man tai pasirodė nepriimtina, nemalonu. Susitvardžiau, pagalvojau, kad negalima žmogaus atstumti vos dėl to bučinio. Deja, buvo ir kitas minusas.