Tinderio kronikos

Kai kurie žmonės tiki, kad kažkur pasaulyje egzistuoja jų sielos antroji pusė. Viena vertus, tai yra gerai. Žinodamas, kad yra tau skirtas žmogus, nepuoli ant pirmojo pasitaikiusio, o lauki to vienintelio, su kuriuo bus garantuoti drugeliai pilve ir rožinis kaip cukraus vata pasaulis. Bet čia ir yra problema – ilgainiui net ir su antrąja sielos puse drugeliai nustoja skraidyti, o cukraus vata apkarsta. Realybė, sugrįžimas į žemę, hormonų audros pabaiga – vadinkite tai, kaip norite, bet galiausiai tai ištinka kiekvieną porą – nesvarbu ar esi su sielos draugu, ar su žmogumi, kuris tiesiog atitiko tavo lūkesčius. Ir čia man kyla klausimas – tai kas geriau? Ar vertėjo atstumti tiek tinkamų kandidatų vien dėl to „sielos draugo“, kuris ilgainiui pasirodė ne toks jau ir draugas? Aš turiu atsakymą.