Kaip urėdo įkurta kompanija išaugo į didžiausią pasaulyje orlaivių gamintoją: viską lėmė idėja, dėl kurios žuvo dešimtys pilotų
Kiek pamenu save, nuo vaikystės žodis „boingas“ visada skambėjo rūsčiai. „Boingai“ – „skraidančios tvirtovės“ šlavė Vokietijos miestus nuo Žemės paviršiaus per Antrąjį pasaulinį karą, „boingas“ B-29 numetė atomines bombas ant Hirošimos ir Nagasakio, „boingai“ – B-52 svaidė napalmo bombas ant taikiu darbu alsuojančio komunistinio Šiaurės Vietnamo (mano tėvas prieš trisdešimt metų netgi turėjo suvenyrą iš Vietnamo – metalines šukas, pagamintas iš numušto „boingo“ plieno). „Boingu“ Juozas Baltušis skrido į Ameriką, Nikita Chruščiovas po Ameriką skraidė „boingu“, „boingai“ šiandien skraidina tūkstančius lietuvių emigrantų. „Boingas“ nuskraidino visą Lietuvos olimpinę rinktinę į Atlantą 1996 metais, o Dariaus ir Girėno skrydis neabejotinai būtų buvęs sėkmingas, jei jie būtų skridę „boingu“. Ir kai 1992 metais „boingas“ B-737 pagaliau atskrido į Lietuvą – tai buvo pirmasis vakarietiškas lėktuvas posovietiniame „Lietuvos avialinijų“ orlaivių parke (ką ten Lietuvoje – pirmas Baltijos šalyse!) – JO pažiūrėti žmonės plūdo aktyviau nei J. Matejkos „Žalgirio mūšio“. „Gera mašina“, – pamenu, į jį žiūrėdamas rusiškai sakė vienas senas lėktuvų mechanikas, – „gera mašina“.
Daugiau istorijų
