Istorijos skeveldros

Rusijos – Lietuvos pasienis 1616 m. spalio 11 d. Kelių tūkstančių įvairiai ginkluotų ir apsirengusių vyrų minia žibančiomis akimis žiūri į tokį pat margą barzdotą pagyvenusį (jam jau 36 metai) vyrą, jojantį prieš rikiuotę ir rėžiantį ugningą kalbą.

Kalboje nebuvo daug patriotinių šūkių, daugiau pažadų, kaip šis žygis Rusijon atneš turtus. Šlovės gal ne, daugiau baimės. Žirgas, ant kurios sėdi kalbantysis, staiga tampa nevaldomas ir karys lekia žemėn.

Jei tai būtų transliuojama tiesiogiai, tai po šio momento iš daugybės dvarų, vienuolynų ir paprastų valstiečių lūšnų būtų pasklidęs garsus ir džiugus atodūsis. Taip savo kelią baigė lietuvis bajoras iš Vilniaus apylinkių Aleksandras Juzefas Lisovskis, vienas geriausių Europos karių, kurio paramos prašė valdovai, nors kartais jį ir paskelbdavo už įstatymo ribų. Tiesa, toks statusas visiškai netrukdė lietuvaičiui siautėti Rusijos platybėse, o kartais ir tėvynėje.

Po vado mirties dalinys dar kurį laiką gyvavo ir vadinosi lisovčikais, vado garbei.