Informatikės CV – daugybė skaičių. Per 150 publikacijų, daugiau kaip 60 mokslinių knygų, jos sugalvotas informatikos ir informacinių technologijų konkursas „Bebras“ vyksta daugiau nei 40 šalių, 5 vaikai, 2 įsteigti moksliniai žurnalai, lyderiaujantys savo nišose. Ir čia – tik dalis iš jos begalinio nuveiktų darbų sąrašo.
Norėjosi paklausti „Ir kaip ji viską suspėja?“. Supratau: ji neieško problemų ten, kur jų nėra, tiesiog eina ir su džiaugsmu daro tai, ką sugalvojusi. Valentina trykšta entuziazmu savo darbui, turbūt tai ir yra didžioji jos sėkmingos kajeros paslaptis.
Mūsų pokalbis – apie tai, ko trūksta Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų, kelyje į tuos didžiulius tikslus, kuriuos sau išsikeliame.
„Norint padaryti labai kokybiškai reikia sugaišti labai daug laiko, bet jei ta kokybė vos dešimt procentų tepagerės... Reikia rasti balansą.“
– Jau greitai bus Jūsų keturiasdešimtmetis VU Matematikos ir informatikos institute. Koks tai jausmas?
– Ar tikrai? Aš apie tai visai negalvoju. Turiu daug darbų, galvoju kaip viską padaryti. Štai šiais metais norėčiau, jeigu pavyks išleisti dar informatikos mokymo Lietuvos mokyklose trisdešimtmečiui skirtą knygą, buvau išleidusi tokią, lietuvių ir anglų kalbomis, skirtą dvidešimtmečiui. Aną parašiau per mėnesį, nežinau, ar pavyks dar šiais metais rasti tiek laiko.
– Jūs tokia užimta, mums sunkiai sekėsi surasti laiko susitikimui. Norėjau paklausti, kaip atrodo Jūsų diena, bet kiekviena, manau, skirtinga. Tai kaip atrodo Jūsų mėnuo?
– Kodėl gi, mano visos dienos labai panašios, galiu papasakoti. Kiekvieną dieną keliuosi 4-5 valandą ryto, visada atsibundu natūraliai, be žadintuvo ir pradedu dirbti. Žadintuvą užsistatau tik jeigu turiu ankstyvą skrydį, bet ir tada paprastai pabundu penkiomis minutėmis anksčiau. Rytais rašau kokį straipsnį ar knygą. To išmokau nuo pat tų laikų, kai vaikai buvo maži, tada rytais atsikeldavau ir iki 7 valandos, kai jie pradėdavo keltis ir reikėdavo ruošti pusryčius, turėdavau ramybės laiką. Po rimto kūrybinio, rašymo darbo ateinu į darbą ir dirbu čia, institute, diskutuoju su doktorantais, studentais, dažnai pasikviečiu mokslininkų iš užsienio. Šeštą valandą vakare aš jau mėgstu būti namie. Kokį pusvalandį pailsiu, kartais kažką paskaitau ar namie pasitvarkau, mėgstu rasti tokios veiklos, kad tektų truputį pajudėti, tad kartais kokią gėlę pasodinu ir tada vėl sėdu dirbti. Paprastai dirbu iki kokių vienuolikos, tada iki dvyliktos ar pirmos – jau mano laikas, skaitau, klausausi muzikos ar pasaulio žinių.
Visą straipsnį gali skaityti tik prenumeratoriai