Į prezidentus kandidatuojantis Valentinas Mazuronis yra ne tik politikas, bet ir architektas. Jis sako, kad Šiauliuose galima pamatyti ne vieną jo projektuotą objektą. Politikas aiškiai prisimena istoriją, kaip kažkada su Rolandu Paksu ir kitais tuometiniais bendražygiais kavinėje prie autostrados partiją kūrė, o paskui jų keliai išsiskyrė.

Kandidatus į prezidentus dauguma žinome iš naujienų ar televizijos laidų, kur jie pasitempę ir kostiumuoti paprastai rimtai atsako į sudėtingus klausimus. Tačiau ko jų paklaustumėte, jeigu turėtumėte galimybę susitikti prie puodelio kavos? Aklas pasimatymas su kandidatu yra DELFI interviu ciklas, kuriuo siekiame atskleisti kandidatų asmenybes – kaip jiems sekėsi mokykloje ir studijų metu ir kitų jų gyvenimo detalių.

- Jeigu gerai atsimenu, Jūs esate iš Molėtų. Ką prisimenate iš Jūsų ankstyviausios vaikystės?

- Gimiau Molėtuose, bet iš Molėtų neprisimenu nieko, išskyrus tai, kad po to su tėvais dažnai ten važiuodavome. Mane, dar metų neturintį, išvežė, ir aš augau ir vidurinę mokyklą lankiau Utenoje. Todėl visi mano pirmieji prisiminimai yra iš ten.

Tada ir laikai kiti buvo. Buvo gera kompanija. Ten, pačiame centre, buvo trys namai ir labai gražus skveras. Dabar jau jį plytelėmis išklojo ir padarė reprezentaciniu skveru. Mes ten nuo ryto iki nakties su kompanija – gal keturiese ar penkiese, tokiomis trumpomis kelnėmis, patenkinti, purvini ir lakstydavome, futbolą žaisdavome.

- Kokią didžiausią išdaigą esate iškrėtęs vaikystėje?

- Kaip ir visi vaikai – kažkokių ypatingų dalykų nebūdavo, bet, kai prasidėdavo obuolių sezonas, tai būdavo, kad pasirinkdavome jų, ir futbolo kamuolį spardydami kažką išdauždavome, susimušdavome. Dabar jau nelabai suprantu dėl ko, bet turbūt būdavo reikalas.

- Kaip tėvai į tai reaguodavo?

- Kiek atsimenu, mano tėvai buvo labai užsiėmę. Jie daug dirbo. Mano mama – gydytoja, anksčiau vadinosi dantistė, dabar jau būtų odontologė. O tėvelis – kelių inžinierius. Jie iš ryto išeidavo, ir vėlai vakare pareidavo. Turėjome giminaitę, kuri kartu gyveno ir šiek tiek prižiūrėdavo mus. Kiek atsimenu, mūsų santykiai su tėvais buvo geri.

- Kai kalbėjausi su kitais kandidatais, tuo metu viešojoje erdvėje buvo daug kalbama vaikų auklėjimo tema. Kartais nuskambėdavo ir skaudžių pavyzdžių. Ar esate ko nors tokio patyręs?

- Tvarka būdavo. Pavyzdžiui, pirmą kartą pabandžiau rūkyti, kai man gal buvo penkeri ar šešeri metai. Tokia buvo mūsų kompanija, kad mums norėjosi visokių dalykų pabandyti.

Kaip dabar atsimenu, tėvukas buvo atsivaręs labai seną „Pobeda“ automobilį. Ji stovėdavo garaže, o garažas (mums tuomet taip atrodydavo) buvo labai gera vieta rūkyti. Ten, automobilyje, būdavo cigarečių pridegtuvas, kas tuo metu mums, vaikams, irgi atrodė labai įdomus daiktas. Man labai patiko: tą pridegtuvą įkaitini, ištrauki, o ten – ant priekinės panelės visokių plastmasinių dalykų buvo, ir, jei prie tos plastmasės pridedi, ji rūksta.

Taip man pavyko paeksperimentuoti dvi ar tris dienas, kol tėvukas suprato, kad čia ne pelės griaužia automobilį. Detalių neatsimenu, bet atsimenu, kad pokalbis buvo rimtas. Nuo to laiko ir tuo pridegtuvu stengiuosi nesinaudoti, ir rūkyti nepradėjau. (...)

Studijų laikais visko buvo – susitikimų, vakarėlių, negaliu sakyti, kad nesu dūmo užtraukęs, bet reguliariai nerūkiau.

- Kalbant apie mokyklą, kas ten Jums labiausiai sekėsi, o kas nesisekė?

- Labiausiai mokykloje pasisekė su klase. Buvo labai gera klasė, labai geri draugai. Iki šiol bendraujame. Tokioje aplinkoje, komandoje, su kuria būni, ir kaip žmogus formuojiesi. O šiaip viskas man normaliai sekėsi. Kai baigiau vidurinę mokyklą, dar buvo penkiabalė vertinimo sistema. Turėjau du ar tris ketvertus, visi kiti – penketai. Iki medalio netraukiau, nes man su lietuvių kalba būdavo sunkiau – vis kablelį ne toje vietoje padėdavau ar dar kokią klaidelę padarydavau. Bet šiaip normaliai baigiau.

Mokyklos laikais labai rimtai užsiiminėjau sportu. Aštuntoje klasėje jau buvau Lietuvos moksleivių rinktinės nariu. Sportavau ir studijuodamas Dailės institute, žaidžiau ir už Vilniaus, ir už Lietuvos jaunimo rinktinę. Bet menai, žinoma, nepadėjo sportui, o kur dar ilgi plaukai, barzdos..

- O ką sportavote?

- Žaidžiau rankinį. Buvau vartininkas. Kartais pajuokauju: vartininko pagrindinis dalykas – laiku pabėgti nuo kamuolio.

- Ar turėjote pastabų už elgesį?

- Žinoma, kad taip. Nepasakyčiau, kad daug, bet turėjau. Dabar galėčiau tą prisiskirti, kaip dabar yra madinga, disidentinei veiklai, bet iš tikrųjų tada jokių minčių apie tai nebuvo. Tada mokykloje visus masiškai priiminėdavo į pionierius, kažkaip nutiko, kad manęs dar nepriėmė, o kitus jau priėmė. Aš pasakiau kažką labai negražaus ant pionierių ir kaklaraiščių. Mokytojai bėgiojo pas tėvus. Bet tai – iš pavydo, čia greičiau buvo ne politinis veiksmas, o pasipiktinimas, kad mane išskyrė iš komandos.

- Studijavote architektūrą, ar turėjote polinkį į menus?

Mokykloje lankiau dailės būrelį. Ten buvo puikus netradicinis – laisvas įdomus mokytojas Petronis. Po to mes su vienu bendraklasiu atvykome į Dailės institutą. Buvau silpnai pasiruošęs stojimui, bet mes turėjome pora draugų, kurie jau studijavo. Dailės instituto koridoriuose pasistatydavome piešimo lentas – ten buvo daug gipsinių skulptūrų, ir ten piešdavome. Praeidami dėstytojai arba studentai pažiūrėdavo, pakoreguodavo, pasakydavo pastabų.

Pora savaičių ten pasitrynėme, ir paskui stojome į Dailės instituto Interjero ir landšafto specialybę. Tuo metu neleido turėti dviejų architektūros katedrų vienoje respublikoje. Viena jau buvo Gedimino technikos universitete, tai ten tuometinė valdžia pasielgė gudriai, ir pakeitė pavadinimą.

Mums dėstė žymiausi to laikmečio architektai – Čekanauskas, Brėdikis, Mačiulis. Turėjome stiprių dėstytojų kompaniją – tiek projektavimo ir architektūros, tiek kitų dalykų. Buvo daug piešimo. Mums dėstė Krasauskas, Gibavičius. Studijavome ir skulptūrą, kompoziciją. Ten buvo einama prie architektūros, bet daugiau iš meninės pozicijos – kompozicijos, ir – šiek tiek mažiau techninių dalykų, palyginus su tuometinėmis programomis Vilniaus inžineriniame statybos institute.

- Ar esate dirbęs pagal specialybę?

- Daugiau nei 20 metų..

- Jei eitume per miestą, kur galėtume pamatyti Jūsų suprojektuotų pastatų?

- Šiauliuose, kur tik pažiūrėsi, viskas mano. Juokauju, žinoma. Ten yra daug šaunių architektų. Bet iš tikro Šiauliuose daug dirbau, kartu su buvusiu bendraklasiu suprojektavome antrą dalį Vilniaus pėsčiųjų gatvės. Pirmieji Šiauliuose didieji prekybos centrai – ir IKI, ir pramoniniai, gyvenamieji pastatai – daug tų objektų.

Valentinas Mazuronis
© DELFI / Kiril Čachovskij
Valentinas Mazuronis


- Tai žinote, kokia yra reali nekilnojamojo turto objektų kaina..

- Nuo to laiko ji stipriai pasikeitė, bet mes, architektai, skaičiuojame kvadratinio metro kainą statyboje.

- Prisiminiau Jūsų pasišpilkavimą su S. Skverneliu debatuose..

- Aš labai džiaugiuosi, kad gavosi toks žaismingas variantas. Bet, jeigu rimtai kalbėtume, aš manau, kad čia yra svarbus mano kampanijos indėlis, kad pavyko atkreipti dėmesį į Nekilnojamojo turto įstatymo absurdiškumą, ir jo taikymo nesąmones. Čia dar pasisekė, kad ir Gitanas Nausėda, ir S. Skvernelis yra pakliuvę į tą patį, bet – ne tik jie.

Mes lyg ir priėmėme įstatymą, kad brangų nekilnojamąjį turtą apmokestiname, o realybėje, kaip po mūsų neįvykusio sandorio pasirodė, tai yra visiškas blefas ir nesąmonė. Yra atkreiptas visuomenės dėmesys, ir tai turbūt bus taisoma. (…) Jei turime tokį įstatymą, o aš manau, kad jį reikia turėti, ir ypač brangiam turtui, tai jis neturėtų būti priimamas tik dėl akių. Manau, kad tame yra visko, kas įvyko, prasmė. O kad S. Skvernelis persigalvojo, gaila. Aš gi sakiau: susidėjau lagaminus, pasididinau limitus sąskaitose, kad būtų galima pervesti pinigus. Geras namas, savininkas sutinka, jau buvau pasirengęs dar iki rinkimų persikraustyti, bet persigalvojo žmogaus antra pusė.

- Kaip užsidirbote savo pirmuosius pinigus?

- Labai norėjau dviračio „Turistas“ – su tokiomis lenktomis rankenomis. Tai gal po aštuntos klasės, vasarą, ėjau į melioraciją, ten, tarpininkaujant tėvams, priėmė. Be didelio malonumo nuo ryto iki vakaro ten dirbdavau. Neatsimenu, kiek tai truko – gal pora savaičių, tėvai prisidėjo, kiek trūko pinigų, nusipirkau dviratį. Toks buvo pirmas uždarbis.

- Iš ko planuojate gyventi pensijoje?

- Kažkaip po to, kai baigiau institutą, niekada neturėjau problemų su finansais. Laikausi taisyklės, kad reikia gyvenimo būdą pritaikyti prie to, kiek turi. Tada nėra jokių problemų. Manau, kad būsiu aktyvus tiek visuomeninėje, tiek politinėje veikloje. Tikrai grįšiu ir dirbsiu architektu.

Mano abu sūnūs eina mano pėdomis – vienas architektas, kitas – politikas. Jis yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, dirba. Aš, palaikydamas formą, irgi pažaidžiu su programomis. (…)

- Esu girdėjusi, kad tai turėtų būti įdomi istorija – kaip Jūs su R. Paksu kažkur kavinėje prie autostradoje partiją kūrėte. Ir dar lyg ir ant tos kavinės dar yra lentelė, kad ten buvo įkurta partija. Ar galėtumėte apie tai papasakoti?

- Ta lentelė yra nuimta. Kaip tik prieš porą dienų ten gėriau kavą. Taip, iš tikro liberaldemokratų partija iš esmės buvo kuriama kavinėje netoli Raseinių. Taip nutiko dėl labai paprastos priežasties: buvo konfliktas Liberalų sąjungoje, ir jie pradėjo pradėjo ieškoti sąjungininkų naujos partijos kūrimui. Buvo pasirinkta vieta, kuri yra pačiame Lietuvos centre, kad visiems būtų patogu atvažiuoti.

Toje kavinėje buvo pirmieji susitikimai – rengiami įstatai, programos. Partijos įkūrimo akimirkos nuotrauka buvo mano padaryta su „muiline“. Ilgai dar ją partija naudojo. (…)

- Ar Jūs suprantate, ko R. Paksas dabar su savo vizitais į Maskvą ir pas A. Lukašenką siekia?

- Čia yra klausimas susijęs su tuo, dėl ko mes išsiskyrėme. Mes ir išsiskyrėme dėl skirtingo požiūrio į Europos Sąjungą (ES), Lietuvos perspektyvą ES. Kada prezidentas R. Paksas buvo inauguruotas, ir Lietuva stojo į ES – jis važinėjo po Lietuvą, rinkdavo žmones mitinguose, ir agitavo už stojimą. Jis tai darė labai aktyviai kaip valstybės vadovas.

Man ir tada atrodė, ir dabar atrodo, kad jis elgėsi teisingai, bet laikui bėgant, ypač po politinių oponentų surengto nušalinimo, jo pozicija po truputį pradėjo keistis – tiek ES, tiek Lietuvos ES viduje požiūriu. Mes artimai dirbome, tai aš tą pastebėjau anksti, ir atėjo tas momentas, kai man pasirodė, kad mums yra geriau išsiskirti. Mes ir dabar bendražmogiškame lygmenyje normaliai bendraujame, bet tiesiog išsiskyrė požiūriai į bazinius esminius dalykus.

Dabar ta jo tendencija dar labiau išryškėjo – kada kalbame apie vizitą į Maskvą arba į Baltarusiją. Nors aš nematau didelės bėdos, kad jis nuvažiavo į Maskvą. Manau, kad nieko blogo yra kalbėtis. Bet, kada pažiūrėjau jo susitikimo su Matvijenka įrašą, kada – iš vienos pusės yra pateikiama jų didžiarusiška pozicija, o prezidentas galva linksi ir tarsi pritarinėja, ir po to – visi komentarai, kad jis net nekėlė klausimų, tai yra blogai. Man atrodo, kad tokia politika yra žalinga Lietuvos valstybei.

Susitikimas su A. Lukašenka turbūt irgi yra panašus. (…) Aš manau, kad ES darė klaidų santykiuose su Baltarusija. Esu „Euronest“ delegacijoje, į kurią įeina Baltarusija, Ukraina, Moldova, Armėnija, Azerbaidžanas, Sakartvelas. Su visomis valstybėmis EP bendraujame valdžios lygyje, net su Azerbaidžanu, nors, jei kalbame apie žmogaus teisių pažeidimus, sunku pasakyti, kur yra blogiau – Baltarusijoje, ar ten. Bet Baltarusija nebendrauja oficialios valdžios lygmenyje, ten buvo bendraujama su opozicija.

Iš esmės mes stūmėme A. Lukašenką į maksimalų V. Putino glėbį. O aš manau, kad kuo daugiau V. Putino ir jo komandos įtakos bus Baltarusijoje, tuo Lietuvai yra pavojingesnė situacija. Taip, A. Lukašenka nėra mūsų draugas, jis žaidžia dvigubus žaidimus. Bet toks visiškas stūmimas į vieną pusę man atrodo nėra racionaliausias. Mes ir EP diskutuojame, gal reikėtų pasižiūrėti? Tarsi siekdami gerų tikslų – demokratinių pasikeitimų Baltarusijoje, su kuriais aš pilnai sutinku, bet reali situacija yra tokia, kad mes ten tik stipriname diktatūrinius elementus. (…) Manau, kad dialogas turėtų būti. (…) Mums nereikėtų atiduoti Baltarusijos į V. Putino glėbį.

- Kalbant apie istorines asmenybes, su kuria iš jų norėtumėte išgerti kavos?

- Su visomis. Esame protingi dėl turimos informacijos kiekio ir žmonių, kuriuos sutikome, bendravome, ir jie padarė kokią nors įtaką. Pradedant tėvais, pažįstamais, autoritetais, politikais. Tai gi su visais rimtais, žymiais to laikmečio politikais, jei tik būtų galimybė, išgerčiau kavos. Arba ko nors kito, nes buvo politikų, kurie ne tik kavą gerdavo – kaip Čerčilis. Su juo aš ir viskio išgerčiau.

Man patinka iš vienos pusės turintys savo poziciją, iš kitos pusės – lankstūs ir tikslo siekiantys politikai. Jeigu kalbame apie užsienį, tai būtų Čerčilis. (…) M. Tečer (…), R. Reiganas, ir D. Trumpas man patinka savo chuliganiškumu. Jis Lietuvai ir Baltijos regionui padarė tik gera. Kalbu apie mūsų saugumo stiprinimą, NATO pajėgų dislokavimą. O kad jis ne visai tradiciškai bendrauja, tai gal kaip tik įneša spalvingumo. (…)

- Kalbant apie knygas, kokie autoriai padarė didžiausią įtaką?

- Nesu didelis knygų skaitytojas. Knygos skaitymas nėra toks dalykas, kur gali kažką veikti, paskui paskaityti, ir vėl kažką daryti. Tam reikia susikaupti. Šiaip man patinka biografijos – Čerčilio, Steve Jobso, Suomijos pasipriešinimo istorija.

Mano žmona labai daug skaito. Man vis duoda tai kokį Gavelio romaną arba K. Sabaliauskaitės „Silva rerum“, bet tam skaityti reikia tam tikro dvasinio nusiteikimo.

Valentinas Mazuronis
© DELFI / Kiril Čachovskij
Valentinas Mazuronis


- Jūsų žmona – lyg ir psichologė..

- Taip

- Kaip susipažinote?

- Buvo Dailės institute labai populiarios pirmakursių krikštynos, (…) ir jos ten atėjo su drauge. Jos kartu studijavo psichologiją. Tai buvo lyg ir antra karta psichologų. Psichologija tada irgi atrodė kaip burtas. Pradėjome kalbėtis, ir dar iki šiol kalbamės. (…)

- Paskutinis klausimas, kurį užduodu visiems kandidatams. Ar sutiktumėte, kad V. Landsbergis būtų pripažintas faktiniu pirmuoju Lietuvos vadovu?

- Nesutikčiau. V. Landsbergio vaidmuo atkuriant nepriklausomybę yra neabejotinai didelis. Bet reikia pasakyti tiesą – jis pastaruosius metus daro daug, kad visi, kurie buvo aplink jį tarsi išnyktų, ir kad jis atrodytų vienas. O juk buvo ne taip. V. Landsbergis buvo vienas iš Sąjūdžio Tarybos narių, po to jis tapo vadovu. Bet buvo daug žmonių – Ozolas, Petkevičius, Juozaitis, galima ir daugiau vardinti.

Man nelabai patinka bandytas pavaizduoti istoriją vienašališkai. Tie požiūriai turėtų būti daugiau mažiau objektyvūs. Tada buvo Taryba, buvo Tarybos pirmininkas. Reikia žmogų gerbti už jo poziciją, bet dirbtinai pritempinėti arba vienokius ar kitokius titulus prirašyti nereikia. Ir ne tik dėl V. Landsbergio. Nereikia daryti precendento tokiems dalykams. Aš tikrai gerbiu jo įnašą, bet tai nėra pagrindas dirbtinai suteikinėti titulus, kurių nebuvo.


www.DELFI.lt
7