Kandidatus į prezidentus dauguma žinome iš naujienų ar televizijos laidų, kur jie pasitempę ir kostiumuoti paprastai rimtai atsako į sudėtingus klausimus. Tačiau ko jų paklaustumėte, jeigu turėtumėte galimybę susitikti prie puodelio kavos? Aklas pasimatymas su kandidatu yra DELFI interviu ciklas, kuriuo siekiame atskleisti kandidatų asmenybes – kaip jiems sekėsi mokykloje ir studijų metu, kaip patys buvo auklėjami, ir kaip auklėja savo vaikus.

Arvydas Juozaitis lietuviams geriausiai žinomas kaip filosofas, vienas iš Sąjūdžio kūrėjų ir 1976 metų Monrealio olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas 100 m. plaukimo krūtine rungtyje. Pokalbyje su DELFI jis papasakojo apie tai, kodėl nelaikė baigiamųjų egzaminų, kaip studijuodamas ekonomiką galiausiai atsidūrė Filosofijos katedroje ir kas jį sieja su keliais kitais kandidatais į prezidentus.

– Ar atsimenate, kokią didžiausią išdaigą tėvams esate iškrėtęs?

– Galbūt tada, kai prie Molėtų ežero mes su broliu maudėmės tam tikrame plote, tėvai buvo kažkiek atokiau, palapinę statėsi, ir mes net nepastebėjome, kad šalia vaikai labai klykavo. Tėvai, atsimenu, bėgo stipriai išsigandę, turbūt pamanė, kad mes skęstame. Mes jų neperspėjome, ir negalvojome perspėti. Bet atsimenu, kad tokių išsigandusių ir įpykusių tėvų aš nebuvau matęs. Mes buvome tarsi kalti, kaip dažnai būna, kad tėvai savo baimę permeta vaikams. Nubaudė taip, kad pusę dienos negalėjome žaisti. Man tuomet buvo kokie aštuoneri metai, o broliui buvo ketveri.

– Kaip Jus tėvai apskritai auklėjo – jie buvo labai griežti ar labiau nuolaidūs?

– Tėvai buvo autoritetas, net kalbos nėra. Porą sykių esu gavęs diržu, kaip tuo metu buvo įprasta. Būdavo, kad pasislepi, negrįžti į namus. Aš gi „Šanchajuje“ (dabartinės Vilniaus Šnipiškės – DELFI) augau. Buvo gana pavojingas kiemas, mišri liaudis, paprastai šnekanti rusiškai, nors ir lenkuojanti, pora lietuvaičių. Buvau dinamiškesnis už brolį, tai vieną sykį, atsimenu, jau sutemo, kada grįžau, gavau diržu, kad daugiau taip nedaryčiau. Čia tėvų auklėjimas yra, kad vaikas pajustų sąžinės graužatį, tą vadinamą gėdą, tada savigarba susiformuoja ir tinkamas elgesys. Tas yra visai teisinga, aš tam pritariu. Aš pats diržais nemosuoju, bet vaikas turi pajusti – ar pastatyti į kampą, ar ką, būtinai reikia, nes kitaip jie bando tėvų kantrybę ir žiūri, kiek nusileisi. Paskui gali visai „išeiti iš krantų“. Tai sudrausminimas būtinas.

– Koks Jūs pats esate tėvas? Ar labai griežtas?

– Normalus. Kaip mano tėvas, toks ir aš. Tėvai tai perima iš savo tėvų. Pirmiausia tėvas, kol vaikai auga, negali jų palikti. Kiek jis ten negalėtų, bet jis turi daryti įtaką. Tik kai jau 20 metų su viršumi vaikai pasiekia, jis jau gali juos palikti, eina tegul jie jau savo keliu. Šiais laikais ta akceleracija yra paslaptinga, tarsi vaikas labai anksti subręsta, prasideda visokios audros, o galvelė tai labai silpna. Tai ne tik kad iki 18–os, išleidžiant į aukštąjį mokslą, o reikia neprarasti ryšio iki 20–ies.

Manau, kad kalbant apie vaikų auklėjimą reikia pašalinti smurto sąvoką, nes dabar su ta smurto sąvoka jau „išvažiavo iš krantų“, tapo fantazijos sritimi. Balsą reikia pakelti, tai jau dabar laiko smurtu. Tai yra visiška nesąmonė. Apskritai manau, kad vaikas turi jausti, kad yra fizinė riba, kurios jis negali peržengti. O kaip ta riba nustatoma – čia kiekvienoje šeimoje asmeniškai. Ir aš manau, kad kaip negalima kištis į vyro ir moters santykius šeimoje, tai ir į vaikų auklėjimą negalima kištis, nes normalioje šeimoje visko yra.

– Koks buvote mokykloje mokinys? Labai stropus, ar padykęs?

– Buvau padykęs iki kokios ketvirtos klasės, kol mes nepersikėlėme į naują mokyklą. Mokiausi septintoje vidurinėje, dabar ten Žirmūnų gimnazija, nuo pirmos iki paskutinės klasės. Kol mūsų mokyklos neperkėlė į Žirmūnus prie Žirmūnų tilto, buvau padykęs, iki ketvirtos klasės. Mano didžiausias padykimas buvo toks, kad aš pertraukų baisiai laukdavau ir išbėgdavau į koridorių su riksmu. Skambutis nuskamba, o skambučiai buvo tokie metaliniai, labai garsūs, visa mokykla aidi nuo skambučio, tai tada aš šokdavau nepaisydamas mokytojos, bėgdavau į koridorių, pirmas duris atplėšdavau ir rėkdavau išbėgęs į koridorių. Kodėl taip darydavau, neatsimenu, bet gal buvo labai didelis energijos proveržis, nes tiek reikėjo pamokose sėdėti.

Mano mokytoja Aksomitienė, vardo neatsimenu, buvo labai gera, griežta, jauna dar tuo metu. Kai pasižiūriu nuotraukas, tai jai buvo kokie 35–eri, o atrodė mums kaip senolė. Ji buvo labai griežta, statydavo į kampą mokykloje – jeigu tu triukšmauji, atsistodavai į kampą ir visi į tave žiūrėdavo, kur tu stovi. Man iškratė šitą rėkimą ne iš karto, aš nežinau, gal per porą metų. Pradžioje sakydavo: „ką tu čia darai, kodėl tu taip rėki“? Kol aš paskui susigėdau, porą kartų kampe esu pastovėjęs. O šiaip tai mokinys nebuvau labai stropus. Man labiausiai patiko rašinėliai, dėl to paskui rašyba „prasimušė“, ir matematika irgi patikdavo.

– Gal atsimenate, kokius pažymius gaudavote?

– Daugiausiai būdavo 4 ir 3 (penkiabalėje sistemoje – DELFI). 5 būdavo retai, už pasakojimus rašydavo. Šiaip vidurkiai buvo 4, vos vos 4 ištraukdavau.

Arvydas Juozaitis
© DELFI / Šarūnas Mažeika
Arvydas Juozaitis

– Kokius baigiamuosius egzaminus laikėte? Kaip Jums pasisekė?

– Mane nuo baigiamųjų egzaminų atleido dėl sporto. Kadangi sportavau labai intensyviai, kai 9 klasėje buvau prasidėjo po tris treniruotes per dieną. Paskui dėl tų mokinių, kurie labai intensyviai sportuoja, rašydavo tėvai pareiškimą ar prašymą. Be to, buvo stovyklos visos tos sąjunginės, kur važiuodavome į Rusiją, Kazachstaną, Ukrainą. Tuo metu buvo ruošimasis Tarybų Sąjungos čempionatui ir man išeities nebuvo, todėl mane atleido nuo egzaminų su ypatingu prašymu. Mokykloje gal keli tokie mokiniai buvo – dėl sveikatos atleisdavo, dėl silpno regėjimo vaikus atleisdavo, ir mane kaip sportininką atleido. Todėl aš nebaigiau mokyklos su egzaminais, baigiau išvedus vidurkį.

– Kaip pradėjote sportuoti, kas nuvedė į tą sportą ar pats nuėjote?

– Tėvas nuvedė. Devynerių metų pradėjau rimtai sportuoti, daugmaž dešimties metų jau apsisprendžiau, nes dešimties metų man reikėjo apsispręsti, ar likti „Ąžuoliuko“ chore. Į „Ąžuoliuką“ mane atrinko vadovas ir įkūrėjas Hermanas Perelšteinas. Jis eidavo per mokyklas ir kviesdavosi berniukus. Tada antrokas buvau, iki devynerių metų lankiau chorą, vėliau teko apsispręsti. Tėvas mane jau į baseiną buvo nuvedęs, ten man patiko, ypač dušai, kadangi ten stovi, kaitiniesi, o namuose dušų neturėjome, tada buvo tik šaltas vanduo. Tada man reikėjo vienam priimti pirmą sprendimą. Man pasakė mama su tėvu, kad tu užsidaryk kambaryje ir nuspręsk, ką tu darysi – ar sportuosi, ar dainuosi. Sportą pasirinkau dėl charakterio. Kovoti įdomiau. „Ąžuoliuke“ yra choras, visi bendrai, o sporte individualizmas „prasimušė“, kad tu čia nuo savęs priklausai. Tai daug įdomiau.

– Ar mokykloje turėjote pirmąją meilę? Kokia ji buvo?

– Buvo tik įsižiūrėta, bet meilės nebuvo, meilės laiškų nerašiau. Įsižiūrėjau Balsevičiūtę Laimą, kuri ir tapo mano žmona, su kuria užauginome du vaikus. Kai aš ją įsižiūrėjęs buvau, ji draugavo su kitu berniuku. Paskui, kai jau tapau olimpiniu čempionu, prizininku, tada jau aš galėjau skirti jai dėmesį ir atsimenu, kad tiesiog „atmušiau“ ją nuo to berniuko. Ji su juo draugavo trejus metus, o aš „atmušiau“ jau studijų metais.

Aš gi ir vedžiau, čia nėra ką slėpti, nekaltas žmogus. Kaip berniukai, mes nekaltybės neprarasdavome prieš vestuves. Tai čia viskas buvo taip šventa. Ir 21–erių metų vedžiau, jau buvo po mokyklos. Aš pasižiūrėjau, kur ta mano nusižiūrėta mergaitė yra ir ją vėl susiradau. Nežinau, ar mano tie pasiekimai gyvenime padarė jai įtaką, ji to nepasakė niekada, bet taip ir susikūrė šeima. Kol vaikai užaugo viskas buvo gerai, tik paskui tuštuma atsirado.

– Būdamas studentas Jūs labiau studijavote ar studentavote?

– Čia yra keistas reikalas dėl sporto. Kai buvo paskelbta, kad Monrealyje vyks XXI Olimpinės žaidynės, tai buvo 1970 metais, kai man buvo 14 metų, tada tėvas iškėlė uždavinį, kad būsiu pirmas lietuvis, kuris plauksi Olimpinių žaidynių finale, nes to dar nėra buvę. Tokį supertikslą iškėlė, o paskui viskas artėjo prie medalių, tuo metu labai susidomėjau astronomija. Tai atrodė tarsi mistiška sritis, Gunaro Kakaro knygą „100 astronomijos mįslių“ perskaičiau, ji mane pakeitė. Užsisakiau rusišką žurnalą, nes kitokio negalėjau, „Zemlia į vselennaja“, paskui gaudavau tokį aukštosios matematikos žurnalą „Kvantą“. Norėjau stoti į astrofiziką. Bet vėlgi, viskas buvo aišku, kad į astrofiziką neįstosiu, nes tada viskas, ant sporto reikės kryžių dėti – ten daug visokių darbų laboratorinių, negalima gastroliuoti, kaip aš mokykloje gastroliavau su atsiskaitymo lapeliais. Grįždavau iš stovyklų, per savaitę reikėdavo atsiskaityti, ką tu stovyklose mokeisi. Tada mama sako, ji pati ekonomistė buvo, gal ekonomika lengviau bus, o paskui, po sporto, pažiūrėsime, kaip ten norėsi.

Tai aš pirmą kursą iš tikrųjų ne studijavau, o studentavau. Ekonomika ne toks sunkus mokslas buvo tuo metu, daug labai visokios ideologijos ir bendrų dalykų, ekonominė geografija. Išvažiuodamas į Olimpiadą pasiėmiau akademinių atostogų. Beje, įstojau kartu su Dalia Grybauskaite, mes į tą patį kursą stojome. Pirmus metus, kai aš mokiausi, ji buvo, bet aš jos visai neatsimenu. O paskui ji išvažiavo į Leningradą, o aš į Olimpiadą, išsiskyrė keliai. Vėliau grįžau į antrą kursą, praleidęs metus, tada aš pamačiau, kad man labai nuobodu ta ekonomika. Pasitaikė dėstytojas, Ipolitas Ledas, vaikščiojantis Sokratas, jis mane tiesiog pakvietė. Tai vyko Eugenijaus Meškausko katedroje. I. Ledas nebuvo nei komunistas, nei jokio straipsnio parašęs kaip Sokratas, bet paskaitos jo buvo galvą apverčiančios. Kai supratau, kad sąvokomis galima valdyti pasaulį, nuo graikų laikų, tada ir pradėjau domėtis filosofija.

1979 metais, kai Vilniaus universitetas šventė savo 400 metų jubiliejų, buvo didelės iškilmės, Sąjūdžio repeticija. Tokios šventės buvo, eisena, Dainų šventė, ir aš nutariau, kad reikia padovanoti bent sau kažkokią dovaną – būti pirmūnu. Tai 1979 metais ekonomikoje aš tuo pirmūnu tapau. Tarp kitko, viena iš mano dėstytojų buvo Kazimiera Prunskienė, ji tada buvo jauna profesorė. Aš atsisėdęs prieš ją ir sakau: noriu penketo. Ji taip pasakė: „nieko sau pareiškimai“, ir pradėjo klausinėti. Ir gavau aš tą penketą.

Taigi mano studentavimas buvo toks, kad studentavau ekonomikoje, o vaikščiojau į filosofijos paskaitas. Lankiau visus dabartinius filosofus – Bronislovas Genzelis, Krescencijus Stoškus, Romualdas Ozolas tuo metu dėstė, Česlovas Kalenda. Esu E. Meškausko išklausęs legendines paskaitas kelis kartus, dėstė Rolandas Pavilionis. B. Genzelis buvo mano disertacijos vadovas. Diplomą gavau ekonomisto, bet tada buvo toks žirgo ėjimas, turėjau iš vienos specialybės pereiti į kitą jau su diplomu. Mane paliko stažuotoju Politinės ekonomijos katedroje universitete. Beje, tai tas pats fakultetas, kurį baigė ir Aušra Maldeikienė, ir Gitanas Nausėda, ir net Ingrida Šimonytė. Tik I. Šimonytė baigė jau sujungtus fakultetus su Pramonės ekonomika. Šitą fakultetą norėjau mesti kuo greičiau. Mano gudrybė buvo tokia, kad man leido laikyti aspirantūros egzaminus. Pradėjau laikyti būtinus egzaminus ir kaip vieną iš „būtinų“ išsilaikiau filosofijos istoriją. Nežinau, kaip mane priėmė laikyti, nebeprisimenu, bet atnešiau į katedrą, sako: „ką tu čia laikai, gi šito nereikia“. Mano vadovas davė leidimą man eiti į Filosofijos fakultetą ir filosofijos aspirantūrą, nes B. Genzelis stojo siena, kad mane įleistų į filosofijos aspirantūrą. Man reikėjo eiti pas prorektorių, pas partinės organizacijos sekretorių, kad jie vizas uždėtų, nes aš keičiu fakultetą ir keičiu aspirantūros paskirtį. Čia buvo labai sunkus darbas, dar pusę metų reikėjo kovoti už tai.

Arvydas Juozaitis
© DELFI / Karolina Pansevič
Arvydas Juozaitis

– Kokią knygą vakar skaitėte?

– Dabar skaitau „Čerčilio kalbas“ ir kitų lyderių kalbas. Dabar man reikia retorikos. Aš savo kalbas pats rašau, niekas man negali parašyti kalbų. Jie nepagaus nei žanro, nei nieko.

– Kokia knyga Jums padarė didžiausią įtaką gyvenime?

– Pagal įvairius laikotarpius reikia vertinti. Matyt, pirmoji, kuri išvis parodė, kad rašymas yra galinga jėga, tai Danielio Defoe „Robinzonas Kruzas“, paskui Roberto Stevensono visos knygos – „Juodoji strėlė“, „Lobių sala“, čia vaikystės knygos. Paskui prasidėjo rimtesnės. Atsimenu, kad tėvas man įdiegė, jog rimčiausia pasaulio knyga yra Viktoro Hugo „Vargdieniai“. Aš tuos „Vargdienius“ kankinau dar nelabai ką suprasdamas. Atsimenu, pradėjau gal 14 metų skaičiuoti tuos „Vargdienius“, keturis tomus. Paskui atsirado Antoine de Saint-Exupery. Jis yra vaikiškos ir rimtos literatūros susitikimo vieta, pavyzdžiui, „Mažasis Princas“. Po A. de Saint-Exupery jau pradėjau skaityti rimtesnius kūrinius. Atsimenu, Alberto Camus „Maras“ padarė didelį įspūdį. Jo kūrybą skaičiau jau visai brandžiame amžiuje, kokių dvidešimties su viršumi. Tada Williamas Faulkneris su visomis savo knygomis, paskui kankinausi su Marceliu Proustu, galiausiai atėjo Fiodoras Dostojevskis. Jis tapo mano jau visišku dievuku. F. Dostojevskį aš kiaurai išilgai esu išsistudijavęs, šalia to Šveiką taip pat. Šveikas lengvas, o Dostojevskis sunkus – toks miksas. Man visai patinka tokie nesuderinami dalykai.

– O lietuvių mėgstamiausias autorius koks yra?

– Marius Katiliškis. Bet šiaip be galo žaviuosi Petru Cvirka, „Žeme maitintoja“. Dabar reikėtų vėl išleisti ir grąžinti į mokyklų vadovėlius. Paskui Juozas Baltušis. „Sakmė apie Juzą“ yra aukso fondas, ji į prancūzų kalbą išversta, man net stebėtina. Tai yra stiliaus ir lengvos minties, gelmės genijus. Kalbu apie jo rašybą, nekalbu apie jo politiką, tai visai kas kita. O iš poetų tai man yra neprilygstama Salomėja Neris – jai ir dramą esu parašęs, Šiaulių dramos teatras pastatęs.

– Kokios muzikos klausotės automobilyje? Kokią apskritai mėgstate?

– Ilgus metus klausiausi roko grupių, tokių kaip „Creedence Clearwater Revival“, nes čia yra jaunystės muzika. „Beatles“ tai tiesiog dievinu. Iš šiuolaikinės muzikos mėgstu džiazą, bet klasikinį. Iš klasikos tai mėgstu labai klausyti Fryderyko Chopino. Preliudai, etiudai tiesiog yra nepamainomi, kai reikia nusiraminti.

– Ar žiūrite holivudinius filmus. Kurie Jums patinka?

– Istorinius holivudinius galima žiūrėti. Pradedant „Spartaku“ (filmas „Spartacus“ 1960 m. - DELFI), į kurį stovėdavo didžiulės eilės prie buvusio „Lietuvos“ kino teatro, eilė stovėdavo iki Basanavičiaus gatvės kampo. Tai buvo šeimos kelionė žiūrėti „Spartaką“ – mama, tėvas, aš ir brolis. Nuo to aš supratau tų istorinių vaizdinių galybę. „Spartakas“ tiesiog nepranokstamas. Tie istoriniai filmai kartais tokie blockbusteriai (didžiulio populiarumo sulaukiantys filmai – DELFI) yra, bet nieko baisaus, reikia žiūrėti faktūrą, apie ką kalba.

– Įvertinus Jūsų asmenines savybes, kuriame filme galėtumėte pats suvaidinti ir kuris būtumėte personažas?

– Turbūt „Spartake“. Pagrindinis veikėjas.

– Gal galite prisiminti, kaip užsidirbote pirmuosius pinigus?

– Mano darbas labai anksti prasidėjo. Aš pirmą darbo knygutę gavau iš sporto draugijos „Žalgiris“. Man buvo paskirta 120 rublių stipendija, bet ji vadinosi „instruktoriaus atlyginimas“, nes kitaip nebuvo galima. Tada sportininkams pradėjo mokėti tuos vadinamus „maisto pinigus“, nes tai buvo problema, vaisiai, daržovės kainuodavo daug ir buvo jų deficitas. Aš 120 rublių pradėjau gauti būdamas 15 metų. Ir praktiškai iškart visus pinigus sunaudodavome, mama nieko negalėjo kaupti.

– Jeigu kalbėtumėme apie istorinę asmenybę, kurią galima būtų prikelti ir su kuria norėtumėte pakalbėti, kuri asmenybė tai būtų?

Napoleonas. Todėl, kad tai yra pirmasis sėkmingo Europos projekto autorius. Napoleono kodeksas taip įsitvirtino, kad net šiandien galioja – Kaune, Aleksote už Nemuno, mano mama norėjo penkis nelaimingus arus atsiimti, kur prieš karą namelis stovėjo, tai pasirodo reikėjo pagal Napoleono kodeksą įrodinėti, kad ta žemė buvo jų. Napoleonas nešė visur ne tik prancūzų kalbą, unifikaciją, bet ir kodeksą, t. y. iš Romos teisės perimtus nuosavybės principus. Ta „šventa nuosavybė“, kaip mes dabar visi čia kartojame ir gyvename, tai iš Napoleono kodekso atsirado. Bet man svarbu yra tai, kad tai yra tas karžygys, kuris nuolat skaitė knygas. Jis į Vaterlo mūšį, savo paskutinį, vežėsi, kiek aš išsiaiškinau, 80 knygų. Jis skaitydavo knygas karietoje, o perskaitęs mesdavo pro langą. Ne visas, aišku.

Arvydas Juozaitis
© Asmeninio albumo nuotr.
Arvydas Juozaitis

– Kuris iš dabartinių pasaulio lyderių Jums atrodo įdomiausias ir su kuriuo labiausiai norėtumėte susitikti?

– Labai sunku atsakyti. Galėčiau iš praeities pasakyti, kad Charles'as de Gaulle'is. Įdomiausias būtų Viktoras Orbanas (Vengrijos ministras pirmininkas – DELFI).

– O yra koks nors lyderis, su kuriuo nenorėtumėte susitikti, kaip, tarkime, daug Lietuvos politikų teigia, kad niekada nesusitiktų su Putinu?

– Su Šiaurės Korėjos lyderiu (Kim Jong Unas – DELFI).

– Kurio iš Lietuvos politikų pažiūros Jums labiausiai nepriimtinos?

– Jų yra ne vienas. Žiūrint koks rangas. Aš neišskirčiau. Netgi su tuo, kuris mano požiūriu žadina pragaro jėgas Lietuvoje, reikia bendrauti. Neįvardinsiu to žmogaus, nes tai yra jau politinio korektiškumo klausimas.

– Koks Lietuvos miestas Jūsų mylimiausias ir kodėl?

– Tiesą sakant tas, kuriame gyveni. Aš maniau, kad aš Vilniuje numirsiu, taip ir sakydavau: gimiau Vilniuje ir mirsiu. Bet dabar, kai šešti metai esu Klaipėdoje, tai man Klaipėda mylimiausia. Vadovaujuosi tokiu paprastu principu, iš tėvo Stanislovo gal paimtu, jis sakydavo: „niekada negrįžk į tą vietą, kurią išpuošei“. Pavyzdžiui, jis išpuošė tokią Butkiškę, dabar aš nuvažiavau pasižiūrėti, dar lyg ir pėdsakai jo likę. Ir aš dar kai buvo tėvas gyvas, sakau: kodėl, tėveli, nevažiuojate ten pasižiūrėti? O jis sako: „kam? Aš viską atidaviau tai vietai“. Aš lygiai taip pat – žmogus puošia vietą, o ne vieta žmogų. Tokiu principu gyvenu.

– Iš ko gyvensite išėjęs į pensiją?

– Aš jau ir dabar gyvenu su pensija, gaunu olimpinio medalio vadinamą rentą, ji maždaug prilygsta signatarų rentai. Ji man iki grabo lentos. Taip kad minimumas yra, jo kaip tik užtenka jo šeimai.

Interviu su kitais kandidatais į prezidentus skaitykite DELFI vėliau.


www.DELFI.lt
252