Parlamentarė Aušra Maldeikienė teigė, kad jos dalyvavimo prezidento rinkimuose tikslas nėra postas, bei žada parašyti knygą, kurioje visą skyrių paskirs Andriui Tapinui.

Aklas pasimatymas su kandidatu yra DELFI interviu ciklas, kuriuo siekiame atskleisti kandidatų asmenybes – kaip jiems sekėsi mokykloje ir studijų metu, kaip patys buvo auklėjami, ir kaip auklėja savo vaikus.

A. Maldeikienė interviu, be kitų dalykų, dar paaiškino ir savo pagrindinį tikslą, kurio ji siekia savo dalyvavimu prezidento rinkimuose. Tai nėra postas.

- Kokia buvo didžiausia Jūsų vaikystėje iškrėsta išdaiga? Ir ką tuomet Jūsų tėvai darė? Kaip reagavo?

- Aš tos išdaigos pati neprisimenu, bet man daug kartų apie ją pasakojo – turbūt buvo labai stulbinantis įspūdis. Aš užaugau Palangoje, ant Ronžės (Rąžės upelio) kranto, ir prie Ronžės leisdavome laiką. Buvo ankstyvas pavasaris, mane su broliu išleido pasivaikščioti į kiemą, kategoriškai liepė neiti už vartų, tai yra neiti prie Ronžės. Bet kaip ir kiekvienas normalus vaikas, ką aš padariau pirmiausia? Susirinkau daiktus, ir išėjau prie Ronžės.

Brolis įkrito į upę. Gerai, kad ėjo kaimynė. Ten gatvelė – mažutė, galėjo niekas ilgai neiti. Vietoj to, kad vesčiau namo, aš susikūriau laužą ir brolį džiovinau. Nes bijojau. Būčiau numarinus, turbūt galėjo gauti plaučių uždegimą. Brolis yra už mane trejais metais jaunesnis. Man buvo kokie penkeri, jam – dveji ar treji metai.

Turbūt, tada auklėjo (tėvai). Man vis aiškindavo. Porą kartų už labai originalias idėjas buvau uždaryta sandėliuke – prie virtuvės buvo toks mažutis kambarėlis su langu – liepdavo pasėdėti ir pagalvoti. Man nepatikdavo galvoti.

- O Jūsų tėvai buvo griežti ar labiau liberalūs?

- Aš užaugau labai patriarchališkoje šeimoje, kur nebuvo jokių debatų tema „liberalūs ar neliberalūs“. Jeigu tėtė pasižiūrėjo, tai reikia vykdyti. Kadangi aš turėdavau madą nevykdyti, tai į mane žiūrėjo po du-tris kartus. O mama buvo gerietė. Tai – tokia tipinė patriarchalinė šeimos struktūra, kur yra labai griežtas tėvas, labai aiškiai žinantis taisykles, bet niekada nekeliantis tono.

- Ar jautėte, kad perėmėte šito kažkiek iš savo tėvų?

- Ne. Turbūt dar paauglė buvau, kai labai aiškiai supratau, kad nenoriu, kad mano vaikai augtų labai teisingoje šeimoje, o noriu, kad jie turėtų daugiau galimybės kalbėti. Aš galėdavau pasisakyti, bet tai nebuvo kam nors labai įdomu.

Aš manau, kad svarbiausias dalykas auklėjant vaiką yra kalbėti su juo. Užauginau du sūnus, kurių vienam – jau tuoj 40 metų, kitam – 32 metai. Galiu pasakyti svarbiausią taisyklę – kai man nepatinka, ką jie daro, ir kas nors, kas su jais vyksta, aš visada labai ramiai atsisėdu, susikaupiu, pagalvoju ir visada žinau, kad tai yra arba mano, arba mano vyro atkartotas šablonas. Galiu pasakyti kiekvienam tėvui (be to ir kaip daug metų mokytoja dirbęs žmogus): „jeigu Jums nepatinka Jūsų vaikai, nueikite ir pažiūrėkite į veidrodį. Jie – tiesiog jūsų kopijos, jūsų šablonai“.

- Vienas iš mano klausimų – kokia mama pati buvote savo vaikams? Dabar vaikų auklėjimo klausimas skausmingai nagrinėjamas viešojoje erdvėje..

- Man jis visiškai neskausmingas. Man mano vaikai yra artimiausi žmonės. Tokiais jie buvo nuo mažų dienų. Mažiuką trejus metus ant rankų nešiojau. Mes labai mėgdavome kartu valgyti daryti, jis ant klubo sėdėdavo, apžiūrinėdavo puodus. Kai vyresnis vaikas gimė, dar buvau labai jauna, antro kurso studentė, reikėjo daugiau mokytis, bet jis irgi visą laiką laikėsi prie sijono.

Aš manau, kad esu laiminga mama, nes mano vaikai man yra labai artimi, su vienu aš ir dabar gyvenu, ir visada galiu pasišnekėti. Vakar (prieš porą savaičių – DELFI) su vyresniuoju sūnumi, kuris dirba Briuselyje, praplepėjome penkias valandas, dėl to net abu labai nustebome. Iš tikrųjų mes turime apie ką pasišnekėti.

- Tėvams pasitaiko situacijų, kai priveda iki kažkokios kraštutinės ribos, kaip tuomet elgdavotės?

- Visą gyvenimą mąsčiau, ar mane vaikai yra privedę (iki kraštutinumų)? Nėra. Mane šiaip labai sunku privesti (iki ribos), priešingai negu žmonės įsivaizduoja.

Mane priveda, kai spardo šalia manęs žmones. Jeigu kas nors įdėmiai paklausytų, ką aš kalbu, aš niekada nekalbu apie tai, kad man kažkas blogai. Aš nuo vaikystės tokia užaugau, kad „gulinčio nemuša“, ir „silpnų nespardo“. Mūsų visuomenė yra tokia, kur silpnus – nebūtinai moraliai, bet, pavyzdžiui, turinčius prastesnį išsilavinimą arba priklausančius kokiai nors grupei, kurie ilgai mokosi, o po to jiems – nieko, kaip mokytojai – juos tiesiog „spardo“, todėl, kad gali tai daryti. Tais atvejais aš labai keliu toną.

O su vaikais tai tiesiog kalbi, jeigu nepatinka kas nors, geriausias vaistas yra paprastas – tiesiog juoktis: „nu, ką čia dabar išdarinėji? Nu, pasižiūrėk“. Bet realiai, ypač vyresnysis, iš viso buvo kažkoks etaloninis vaikas – kur padėsi, ten rasi.

Man pačiai labai griežtai reikėdavo 22 val. grįžti namo, net, kai man buvo 18 metų. Ir aš visada labai nervindavausi, gi tada labai sunku būdavo paskambinti, nebuvo gi mobiliųjų telefonų, tai mama labai pykdavo: „ir kaip čia tu neatsakingai (elgiesi)? Aš nervinuosi. Aš negaliu gyventi“.

Tai dar paauglystėje įsidėjau į galvą, ir labai radikaliai to laikiausi – aš visiškai nesidomėjau, kur yra mano vaikai. Tai – jų atsakomybė. Ką matė mano vaikai? Du tėvus, kurie nuo ryto iki vakaro sąžiningai dirba, daugybę knygų ir daugybę pokalbių apie meną, muziką ir knygas. Ir jie yra lygiai tokie patys.

Bet kam galiu pasakyti: norite, kad vaikai skaitytų, skaitykite jiems knygas ir patys skaitykite, ypač patys skaitykite. Jeigu tavo vaikas mato tave skaitantį, jis skaitys. Jeigu jūsų namuose pokalbiai vyksta apie politiką, tai vaikai bus susidomėję visuomenės gyvenimu.

Mūsų tuomet septynerių metų sūnus vieną kartą svarstė, kad Juršėnas neteisingai vertina kažkokią (ilgamečio buvusio Vokietijos kanclerio) Helmuto Kohlio kalbą. Buvo labai juokinga: sėdėjo žmogus, nelabai siekė kojomis grindų ir sakė: „aš manau, kad visiškai ne taip čia viskas buvo“. Jis tiesiog iš ryto pasiklausė „Amerikos balso“ kartu su tėvais, ir jis turėjo nuomonę. Čia – nesvarbu, ar ji teisinga, ar ne.

Tai visiems tėvams galiu pasakyti: jeigu turite galvoje savo vaiko viziją, kokio jūs norite, būkite toks pats, keiskite save, vaikai pasikeis.

Aušra Maldeikienė
© DELFI / Domantas Pipas
Aušra Maldeikienė

- Taip, iš dalies paprasta, iš kitos pusės yra dalykų, kurie sunkiai keičiasi – pavyzdžiui, Jūs, kaip pati sakote, reaguojate emocingai į kažkokią neteisybę..

- Taip, kol aš esu gyva, šalia manęs žmonių nemuš. Aš eisiu ir kausiuosi.

- Bet ir Seime mes Jus tokią, sakykim, garsiai kalbančią girdime..

- Todėl, kad aš gerai suvokiu, kokios yra pasekmės, pavyzdžiui, padalinimo pinigų po 50 eurų tėvams, ir kiek tai kainuos visuomenei. Jeigu atkreipėte dėmesį, pastaruosius metus aš beveik nekalbu Seimo salėje, jau nekalbant apie tai, kad nešaukiu. „Traukinys – prie Vievio“, mes iš tikrųjų sugriovėme šitą valstybę. Ar mes iki galo tai suvokiame?

Visą laiką kartoju – mes neturime dviejų grandžių. Ypač svarbu, kad mes neturime žurnalistų, kurie rimtai ir atsakingai analizuoja procesus, ir parodo žmonėms pasekmes. Ir mes neturime pakankamo kiekio viešųjų intelektualų. Turėtų būti 10-15 viešųjų intelektualų, kurie yra ne iš bankų, niekada nieko nepasakantys apie procesus, tik suokiantys kažkokias mirusias giesmeles. Čia tiesiai taikau ponui Nausėdai. Tai yra mirusių giesmių giedojimas.

Kai mes turėsime gerus žurnalistus, o jų reikia įvairių – ir kairių, ir dešinių, ir centristinių, kai žurnalistika pradės aiškiai deklaruoti, kad ji atstovauja tam tikrą pasaulio matymo kampą, kaip Vakarų demokratijose (…), tada žmonės gaus kažkokią žinią.

Dabar mūsų žmonės nemoka atpažinti dalykų. Jie Maldeikienėje atpažįsta neteisingai sušukuotus plaukus, bet, deja, labai nedaugelis suvokia tekstą, kurį aš kalbu. Ir visai vienetai suvokia, kad tas tekstas, kurį aš kalbu, tai – už nugaros 45 metai kasdienio darbo. Ir dabar, kai Jūs atėjote, aš sėdžiu ir konspektuoju D. Trumpo administracijos nacionalinio saugumo koncepciją, nes vien perskaityti neužtenka.

Mūsų visuomenė negerbia intelekto, mąstymo, dėl to neturi žurnalistų, o politika virto tuo, kas galų gale pagimdo populizmą. Aš matau Lietuvoje didelę populizmo grėsmę. O populizmą gimdo šūkiais paremta politika. Eiliniai berniukai ir mergaitės iki 30 m., ryšių su visuomene agentūros sukuria politinį diskursą – labai primityvų, lėkštą, ir jis yra kartojamas.

Aš tik todėl ir einu į tuos rinkimus, kad nors kiek neleisčiau tam būti. Ponas Nausėda jau išsigando. Jis aiškiai „ad hominem“ šaukė: „Jūs esate parazitė Seime“. Kitą dieną iš visų frakcijų priėjo žmonės ir sakė: „reikia daug fantazijos, kad sugalvoti tokią nesąmonę“.

Čia yra visa esmė – mes negerbiame intelekto. Mūsų tauta apskritai nelinkusi mąstymo laikyti darbu. Kaip vertinamas mokytojo darbas? Esą „turi ilgas atostogas“. Kam skirtos atostogos? Mokytojų atostogos skirtos mokytis. Mokytojų darbo esminė dalis yra mokymasis. Tu kasdien turi mokytis, kad galėtum mokyti. Apie tai net patys mokytojai nekalba. (…) Ar visuomenė tai suvokia? Ne. Kas galėtų visuomenei tai paaiškinti? Išsilavinę žurnalistai ir viešieji intelektualai. Kur jie yra?

- Nesutikčiau, kad visai nėra kalbančių...

- Prisiminkite, kas pirmą kartą sakė, kad mokytojui reikia mokytis? Kvalifikaciją kelti, tai nėra mokytis. 13 metų buvau mokytoja, tai keletą kartų buvau tuose (kvalifikacijos kėlimo) kursuose, nes privalai į juos nueiti. Iš pradžių užrašo, kad nemokami. Tas man labai juokinga – nemokamų pietų nėra, tiesiog iš biudžeto sumokami pinigai tiesiai tau. O tada mergaitės ir berniukai, kurie pas mane neišlaikytų ekonomikos egzamino, Maldeikienę mokė, kaip vaikus mokykloje mokyti ekonomikos.

Ir aš klausiau: „o jūs nors vieną pamoką mokykloje turėjote?“. Atsakė: „ne, mes ISM dėstome“. Sakau: „o jūs supratimą turite, kaip tai yra daroma?“. Aš parašiau šešias knygas ir trylika metų mokiau, o jie mane mokė, kaip tai daryti. Ar tai nėra valstybės pinigų mėtymas? Ir čia kalti ne jie, tie kurie vedė pamokas, o ministerija. Atiduoda kokiam nors ISM, tai yra dideli pinigai iš biudžeto, čia kaip vadovėlį – rašai, rašai, leidėjas gaus apie 40 tūkstančių, o tu vieną (tūkstantį eurų).

- Rizikuoju labai supolitizuoti šitą interviu, bet..

- Aš esu žmogus, kuris nuo penkerių metų gyvena politikoje. Nepolitizuoju. Mes visi gyvename politikoje. Pavyzdžiui, Tapino situacija – gal galima kvailiau sugalvoti? Kai žmogus gėdijasi, kad jį pavadina politiku (aš apie Tapiną kalbu), tai viskas, ką galiu pasakyti: „ponas, Tapinai, išėjote iš proto. Gėdintis to, kad tau suteikia aukščiausią titulą nuo Antikos laikų“.

Labai įdomus diskursas yra su „idiotais“. Esu nubausta Seimo Etikos ir procedūrų komisijos, kad drįsau pavadinti idiotus idiotais. Antikoje žodis „idiotas“ turi aiškią prasmę. Tai nėra ir niekada nebuvo psichinė diagnozė, kaip mes dažnai įsivaizduojame. (…) Tai yra žmogus, kuris turi išsilavinimą, yra laisvas pilietis (o mes kol kas, ačiū Dievui, esame visi laisvi), ir nesidomi politika. Jis yra idiotas. Jis nedalyvauja bendrų visuomenės klausimų sprendime.

O ką pasako Tapinas – žmogus, kuriam aš kažkada (man dėl to gėda) rašiau rekomendaciją mokytis politikos mokslus Vokietijoje? „Politikas yra tas, ką išrinko pagal įstatymą“. Jis pacituoja įstatymą, kuris reguliuoja viešų ir privačių interesų derinimą ir nustato, kas yra politikas. Ne, kiekvienas žmogus, kuris kalba apie bendrus reikalus, jis tampa politiku.

- Galiu įsivaizduoti, kad žurnalistui tai nėra komplimentas, kai tave vadina politiku.

- Tai jis, pirmiausia, nėra žurnalistas. Jis taip aiškiai dėsto savo simpatijas ir antipatijas, kad politikė Maldeikienė savo analitiniuose tekstuose juos tikrai geriau paslepia. Jis visiškai aiškiai sako: „šitas yra gėris. Šitas yra blogis“. Tas – absoliučiai aišku. Bet gėdintis? Kas turi įvykti su visuomene, kur išsilavinęs žmogus to gėdijasi? Tada toks jis ir žurnalistas, jis net šito nesuprato.

Rašau knygą, kuri išeis mano karjeros pabaigoje. Joje atskirą skyrių jam paskirsiu. Tas mane sukrėtė: „tu kreipiesi (į premjerą dėl paneigimo) dėl to? Nors iš tikrųjų pasakė komplimentą“. Būti politiku tai yra pasiaukojimas bendram reikalui – ne savo piniginei, dar kažkam. Kaip sakė Martinas Lutheris: „aš čia stoviu“. Tai aš galiu pasakyti: „aš čia stoviu, šalia manęs močiučių ir šiaip silpnų nemušite“ arba „aš stoviu už kažką kitą“.

Mes neturime moralės klausimų svarstymo lauko. Pavyzdžiui, žurnalisto pozicija yra tokia: „aš stoviu, kad abi pusės būtų lygiai vienodai ir pagarbiai iki gramo išklausytos“. Ar yra Jūsų „Delfyje“ šito? Reikia daug fantazijos, kad šitą rastum. Aš nesugebu.

Vieninteliai žmonės žurnalistikoje, kurie turi teisę turėti labai aiškiai apibrėžtą poziciją, tai yra tie, kurie rašo opinijas. Kadangi 10 mėn. Oksforde mokiausi jas rašyti, tai galiu pasakyti, kad ir šitą, turbūt, gerai daro tik Užkalnis. (…) Jis labiausiai nepatinka tiems, kuriems mąstymo procesas neįdomus. Šitoje šalyje mes mąstymo procesą suvokiame kaip susitapatinimą su pozicija. Aš, turbūt, Andriaus tekstams nepritariu kokiais 80 proc., bet kiekvieną kartą juokiuosi ir galvoju: bet žiūrėk, kaip gerai surinko oponentinius argumentus. Nes tada tu gali pradėti lygiai taip pat kautis kitoje pusėje. Bet žanrus labai gerai skirti reikia.

Aušra Maldeikienė
© DELFI / Domantas Pipas
Aušra Maldeikienė

- Grįžkime prie klausimų. Kokia Jūs buvote mokinė?

Aš buvau iš tų vaikų, kurie liepos viduryje pradeda baisiai laukti Rugsėjo 1-osios. Man visą gyvenimą patiko mokytis. Patinka tai daryti ir šiandien.

- O kokie buvo Jūsų pažymiai?

- Aš gerai mokiausi. Baigiau Vilniaus Vienuolio vidurinės mokyklos matematinę klasę, dalyvavau visokiose olimpiadose. Visada gerai mokiausi.

- Į universitetą neturėjote problemų įstoti?

- Turėjau, bet tai buvo politinės priežastys. Mano tėtis buvo politinis kalinys. Dėl to aš išvažiavau į Maskvą, kad būtų ramiau ir paprasčiau.

Lietuvių kalbos mokytojas labai supyko, kad stosiu į mediciną, kur, galų gale, neįstojau. Fizikos mokytoja buvo irgi labai nepatenkinta, kad ne fiziką studijuoju. O iš tikrųjų aš visą gyvenimą norėjau būti mokytoja.
(…)

- Ką prisimenate iš savo studijų laikų?

- Pirma didžiausia Dievo dovana, kurią aš gavau, yra šeima. Užaugau šeimoje, kur yra labai gilus suvokimas kultūros, knygos, muzikos, buvimo kartu vertės. Aš galėjau negauti pinigų kokiam nors rūbeliui, bet aš visada gaudavau pinigų bilietui į filharmoniją arba knygoms.

Antra didžiausia dovana – universitetas. Aš baigiau Maskvos universitetą. Tai buvo neįtikimos tobulos laisvės erdvė Sovietų sąjungoje. Per tuos beveik devynerius metus, kai ten gyvenau, Maskvoje ir nebuvau. Taip ir pragyvenau tarp Maskvos universiteto sienų, tai buvo žiauriai gerai – daug knygų. Visas tas antitarybines knygas mes turėjome – po lova arba šalia jos, arba tiesiog bibliotekoje. Tai buvo labai didelės laisvės erdvė.

Gerai prisimenu vieną istoriją, kurią mėgstu pasakoti. Ji man yra apie žmogaus laisvę būti laisvam bet kada. Žmogus yra laisvas arba ne. Tai neturi nieko bendro su sistema. Mes turėjome tokį dėstytoją Jemeljanovą, jis mums dėstė patį nuobodžiausią mokslą, kokį tik įmanoma, tai – žemės ūkio ekonomika. Tai yra apie tarybinių ūkių ir kolūkių skirtumus ir panašumus, baisi nesąmonė.

Jis mane išmokė, kad nėra neįdomių dalykų, yra neįdomūs dėstytojai, nes nepakankamai patys su savimi dirba. Jo paskaitos buvo labai įdomios. Po vienos paskaitos mes pradėjome ploti, o jis atsisuko ir pasakė: „ko jūs čia plojate? Plosite, kai bus bulvių. O bulvių bus, kai nebus tarybų valdžios“. Apsisuko ir išėjo. Tas visiškos laisvės laukas, kuris ėjo nuo to žmogaus (baltarusis jis buvo), buvo stulbinantis.

Čia – 1981 m., Brežnevas dar gyvas, visiška stagnacija, juoduma, Maskvos parduotuvėse net pieno negausi. Sūnus buvo mažutis, būdavo sunku, vienuoliktą valandą reikėdavo nueiti kažkur to pieno gauti.

Po to, kai prasidėjo TSRS suvažiavimas, kuris Tarybų sąjungą sugriovė, šitas žmogus buvo pirmasis, kuris pasakė, kad reikia panaikinti Sovietų sąjungos Konstitucijos straipsnį, kuris kalba apie vadovaujantį Komunistų partijos vaidmenį.

Aš tokių dėstytojų turėjau labai daug – turbūt, 60-70 proc. Buvo keli tokie visai pamišę sovietiniai, bet kai žmonės labai tiki net ir nesąmonėmis, ypač, jeigu tai yra dėstytojai arba mokytojai, jie turi charizmos. Man žiauriai sekėsi ir mokykloje, ir universitete su dėstytojais. Ta prasme esu labai laiminga.

- Tėvas neprieštaravo, kad į Maskvą važiuojate?

- Mano tėtė buvo išsilavinęs žmogus, priešingai nuo įprasto Lietuvoje varianto. Jo laiškuose, kuriuos jis rašė savo broliams ir seserims iš Vorkutos lagerio yra cituojamas Maceina, Šalkauskis. Mes su broliu esame šokiruoti – kai kur net kableliai vietoje.

Aš augau išsilavinusioje šeimoje, kur suvokė, kas yra politekonomija, mokslas, ir kas yra ideologija. Aš nesu iš bukos šeimos, man nereikia pasakoti nesąmonių apie auklėjimo diržu naudą, aš užaugau visiškai absoliučiai kitoje aplinkoje. Dėl to tie klausimai mane šiek tiek šokiruoja. Problemos su vaiko auklėjimu yra, turbūt, ir buvimo elite arba neelite klausimas, tai aš esu iš intelektualinio elito aplinkos.

(…)

- Gerai – pakalbėkime apie knygas..

- Šito klausimo, aš prisimenu, visų klausiate. Čia panašiai, kaip Maldeikienės paklausti: „ar tu valgai?“. Valgau. 60 m. gyva, tai valgau.

Turiu tokią tradiciją, paprastai skaitau tris knygas. Skaitau vieną knygą darbinę. Tai šiuo metu skaitau labai įdomią knygą apie populizmo ir demokratijos santykį. Autorius yra Harvardo profesorius Yascha Mounkas. Knyga yra labai puiki, tai yra vienas giliausių pastarųjų metų veikalų apie populizmo kilimą, kaip jis užvaldo pasaulį, ir kur yra jo grėsmės.

Vieną knygą skaitau malonumui. Kartais tas malonumas yra nelabai malonus, tai dabar, pavyzdžiui, taip ir yra. Skaitau Ali Smith „Rudenį“. Kol kas niekaip neįsivažiuoju. Pamačiusi jau ir kitą tomą Briuselyje supratau, kad nenoriu. Turi būti keturios knygos, tai galų gale gal (patiks).

O kita knyga, kuri yra kaip ilgo vartojimo maistas mąstymui, – Rene Magritte laiškai. Autorius yra belgų dailininkas abstrakcionistas. Nusipirkau prieš Naujus metus Briuselyje, jo muziejuje, ir dabar tiesiog supratau, kad skaitysiu visus metus.

Tai yra mąstymas žmogaus apie meną, kaip ir kodėl jis taip tapo, taip pat – mąstymas apie meilę ir politiką. Jauti, kad už to teksto yra labai gili asmenybė.

Mes dabar labai dažnai rašome knygas, ir tai – kaip greitai pagamintas maistas. (...) Iš tikrųjų temos, kuriose žmonės gyvena, jų yra labai nedaug, ir jos ne apie kokį nors „Brexit'ą“, jos apie vidinę kančią, kurią žmogus turi, apie bandymą išgyventi ir išlikti savimi, nepasiduoti masiniams dalykams. Jeigu tu turi pasaulio viziją, jei apskritai esi asmenybė, tada visada esi truputį kitoks negu masė, reiškia, tu automatiškai turi konfliktą su aplinka – kaip tame konflikte išgyventi išliekant? Tai yra tie gilieji moraliniai klausimai. (…) Labai laukiu, kada išeisiu į pensiją, ir tada skaitysiu tik trečios rūšies knygas, gal kartais akademinę. (...)

Man atrodo, kad mūsų visuomenei labai trūksta laiko mąstymui ir po to darymui. Pavyzdžiui, kuo toliau, tuo labiau ironiškai žiūriu į jaunų žmonių politiką. Vienu metu ir man atrodė, kad politikoje gali jauni žmonės kažką atnešti. Nieko jie negali atnešti, jie tiesiog dar neturi ko įsidėję. Kai buvau jauna, man labai nepatikdavo, kai taip sakydavo – mamos tokia mylima daina buvo: „visa, kas bus, pamatysi tada“. Dabar supratau, kad ir knygos tada kitaip atrodo.

Aš, pavyzdžiui, labai ironiškai sureagavau į berods Ingridos (Šimonytės) pasakymą per interviu pas jus, kad nuo mokyklos laikų neskaitė Žemaitės. Aš skaičiau Žemaitę prieš trejus metus, tai yra geniali rašytoja. Ji labai sena pradėjo rašyti, ji turi žiauriai prastų gabalų, bet ji turi tokio gerumo gabalų, jos talentas yra didelis. Ta aplinka, sudėtinga buitis.. Aš manau, kad tai yra didi lietuvių rašytoja. Įtariu, kad mokykloje man irgi atrodė, kad Katrė, Vingių Jonas – nesąmonė, bet tu gal turi pajusti tą žmogaus buvimą kažkurioje vietoje.

Aušra Maldeikienė
© DELFI / Domantas Pipas
Aušra Maldeikienė

- Kokios muzikos klausotės automobilyje?

Tai – labai paprasta, jeigu radijas, tai visada klasikos. Namuose – kadangi mane iš tikrųjų labai slegia šitas darbas, tai dažniausiai klausau kokius nors grigališkus choralus. Tas viešas vaidmuo, kuris yra labai toli nuo manęs, man yra sunkus.

- Bet Jūs einate į prezidentes...

Aš, turbūt, neinu į prezidentes. Žodis „eiti į prezidentes“, tai aš kiekvieną dieną einu, nes man pakeliui pro Daukantą aikštę. Mano ėjimas turi labai aiškią potekstę – kol aš eisiu, nes čia neaišku, kada tas reikalas sustos – parašai arba elementariai finansai (sutrukdys), nes aš tikrai nesiruošiu pardavinėti ir pirkti politikos, tai yra aš tikrai nepirksiu nė vieno žurnalisto (…).

Mano ėjimas ir yra apie tai: grįžkime prie lėtos politikos, kur yra mąstoma ir kalbama. Negalima priiminėti įstatymų taip, kaip jie Lietuvoje priiminėjami – kas 2 minutes. 80 proc. Seimo narių net nepasakytų, už ką jie balsavo. Neseniai paprašiau vienos laidos, kad jie paklausinėtų kai kurių Seimo narių, kas yra PSD ir PVM, ir jie paklausinėjo. Keturis Seimo narius klausė, nė vienas nežinojo. Iš pradžių galvojau, kad bus juokinga, bet man nebuvo juokinga. (…) Tai reiškia, kad jie nesuvokia, ką jie daro, ir mes atiduodame savo gyvenimus tiems žmonėms.

Važinėju po Lietuvą. Mano susitikimai su žmonėmis yra labai radikalūs, aš elgiuosi labai drastiškai ir piktai, sakau: „Jūs griaunate savo tėvynę, o ne politikai. Kai balsuojate, ar klausiate, kiek jis mokėsi, ką jis žino? Ne jūs klausiate: ką tu man duosi?“. Aš sakau: „aš jums nieko neduosiu“. Ką gali prezidentas? Prezidentas gali mirti kartu su tauta. Kai prisiekiau Konstitucija Seimo salėje, aš pagalvojau: „velnias, jeigu dabar ateitų rusai, vis tiek reikėtų likti, o jie nužudys“. Klausiau savo tėtės, kodėl jis su savo gabumais, talentais neišvažiavo, jis sakė: „čia kažkas turi likti“. Tai toks kažkoks vidinis jausmas yra.

Bet prezidentas gali padėti tautai mąstyti apie jos ateitį. Ką mes, pavyzdžiui, turime pastaruosius jau greitai dvidešimt metų? Vienas, pavyzdžiui, nesigėdija leisti nepabaigiamų storų knygų, kurias ne pats rašo, apie savo gyvenimą. Tai yra taip blogai. Ten nėra turinio. Žmogus rašo: „mes su Almute pasiėmėme gėlių, nuėjome į tokį priėmimą“. Ir Bartusevičius visa tai užrašinėja. (…)

O dabar ką turime? Užsidariusią moterį. Kiek žinau, tai yra vienintelė Europos valstybės vadovė, kuri nepateikė savo asmeninės Europos ateities vizijos, turėdama baisiausią aparatą. (…) Ji atėjus į Seimo salę užsiima vaikų darželio auklėtojos vaidmenį, ir aiškina Seimo nariams, kad „Jūs prastai išsilavinę“. Ponia, bet Tu taip tokia pati. (…) Bet čia irgi – ta pati antroji pusė, nėra pagarbos intelektui, rimtos žurnalistikos, ir pakankamai viešų intelektualų.

(…)

- Ar jūs turite autoritetų?

- Be abejo, jie yra labai specifiniai. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau mane žavi žmonės, kurie išlaikyti savo dvasinį stuburą, nepasiduoti pinigams, garbei, šlovei.

Aš turiu didelės asmeninės patirties, kurios gal tada neįvertinau, bet dabar labai aiškiai matau – kai mano broliukui buvo 16-17 m., jis išeidavo į gatvę, ir aiškindavo, kad sovietų valdžia yra puspročių klanas, ir eidavo tiesiai į psichuškę, grįždavo iš psichuškės ir vėl eidavo tai daryti – jis ir jo draugai. Juos ten kimšdavo vaistais, tėveliai mokėdavo pinigus, kad jam komų nedarytų. Čia yra 1977-1979 m. Aš mačiau, kiek tai „kainuoja“ tėvams, visiems tai „kainavo“ daug. Bet tu turi tą vidinį stuburą, ir mano brolis toks ir išliko, jis labai ramiai daro savo darbą, taip, kaip jis jį mato – verčia knygas. Vadovavo beveik 20 m. BNS užsienio naujienų skyriui.

Suprantate, tai – tas vidinis stuburas, ir iš to ir yra tas gilusis autoritetas. Pavyzdžiui, knyga, kurią kiekvienam žmogui, kuris nori mąstyti, yra būtina perskaityti, tai yra Johno Williamso „Stouneris“. Žmogus tyliai, ramiai sėdėjo savo laike. Išanalizuoti vieną sonetą – visas gyvenimas. Visi žmonės, kurie gali tai išbūti, kiek tik norite – nuo visų religinių lyderių (man yra autoritetai).

Savo prezidentinės kampanijos fone neseniai skaičiau kelias knygas , iš kurių viena tikrai labai rimta – apie M. Lutherį, tai ten – irgi (atsiskleidžia) tas išbuvimas. Aš manau, kad jis anksčiau arba vėliau bus katalikų šventasis. Jis pradėjo kaip katalikas, ir jis tokiu baigs. Dar, kai buvau vaikas, tai M. Lutheris buvo kažkoks blogis, nors man niekas to nesakė. Tai yra nesąmonė – man tai yra tas gilusis išbuvimas, nonkonformizmas.

Man labai graudu ir nemalonu už oficialiąją Katalikų bažnyčios poziciją. Aišku, yra labai daug Lietuvos katalikų bažnyčios gabalėlių, yra ir gilių dalykų, bet tas išorinis fonas yra labai apgailėtinas. Jie tokie pragmatiški, dėl to savo turto draskosi. Draskytis reikia tik dėl sielų.

- O kaip - su filmais, ar holivudinius filmus žiūrite?

- Kartais labai su malonumu pasižiūriu žanrą, kuris vadinasi romantinės komedijos. Aš tai vadinu dulkių valymo filmais. Jie yra apie nieką. Pasižiūri, paskui galvoji: apie ką tie filmai? Turbūt, apie meilę. Nors, kas yra meilė tame kontekste nelabai aišku.

Tai nėra mano mylimiausi filmai, bet jeigu juos rodo, aš labai su malonumu žiūriu. Kartais gi tiesiog reikia nieko neveikti.

- Kadangi jau užvedėte ant šitos temos – kokia buvo Jūsų pirmoji meilė?

- Vienas klasės draugų, ir, turbūt, ne jis buvo objektas, objektas buvo meilė. Visos draugės buvo įsimylėjusios, ir – reikia kažką daryti su savimi, tai aš paėmiau ir įsimylėjau. Kai tau 13-14 m., turi pradėti matyti pasaulį tuo kitu kampu. Tu elementariai gauni dozę brendimo, hormonų, bet čia ne tik fiziologiniai dalykai, tai yra psichologijos, pasaulio priėmimo dalykas.

Aš tiesiog tą meilę buvau ir įsimylėjusi, ir ten jau turėjau objektą. Bet tai niekuo nebuvo pasireiškę. Paskui buvo kita meilė, kada mane labai mylėjo, o man buvo labai graudu: kodėl čia aš nemyliu? Bet tai yra brendimo dalykai, nėra kažkas ypatingo. Mano kartoje tai dar buvo be galo platoniška. Kaip mokytoja žinau, kad dabar jie prisižaidžia, nes jie tiesiog turi kitas laisvės ribas. Mano laisvės riba buvo – dešimtą namo, o pasibučiavimas už kampo būtų buvęs kaip paskutinė ištvirkimo stadija, kurios aš turbūt nepriėjau iki kokios vienuoliktos klasės.

- Iš ko Jūs planuojate gyventi išėjusi į pensiją?

- Iš pensijos.

- Dabar čia irgi visiems aktualus klausimas – „sodrinės“ ar kaupiate?

- Aš kaupiu, bet aš dabar grįšiu į „Sodrą“. Mano atlyginimas visą gyvenimą buvo nemažas, bet nėra toks stulbinantis. Aš kaupiu nuo pirmos dienos, ir per tuos metus sukaupiau arti 10 tūkst. eurų. Tai reiškia, kad dabar jie virs anuitetu. Ar žmonės iki galo suvokia, kas yra anuitetas? Tai yra išmoka – vienoda iki gyvenimo galo.

Mano šeimos moterys gyvena ilgai, paprastai iki 90 su trupučiuku metų. Tai man 30 m. reikės gyventi iš anuiteto.. Jeigu jis dabar yra 50 eurų, tai ir po 30 m. bus tiek pat. Šitą momentą žmonėms būtų labai svarbu suvokti. Turiu tokį jausmą, kad daugelis tai ne iki galo priėmė, kad „Sodros“ pensija kyla kartu su ekonomikos augimu (…), o anuitetas jis yra toks pats. (…) Kaip jūs, pavyzdžiui, paskolą pasimtumėte anuitetu – visus 40 m. mokate vienodą sumą. Ji neturi infliacinės dimensijos, ji nesikeis.

Mano versija buvo tokia: (...) aš buvau suskaičiavusi, kad aš sukaupsiu šiek tiek virš 10 tūkst., pasiimsiu tuos pinigus ir išvažiuosiu kur nors žiemai gyventi ir parašyti knygą, už kurią iš karto gausiu daugiau negu tas anuitetas. (…) Antra pakopa prasminga žmonėms, kurių pajamos labai didelės, 4-6 tūkst. eurų per mėnesį, visiems kitiems tai yra tiesiog žaidimas su degtukais. Nieko neišlošite. (…)

Aš tiesiog grįšiu (į „Sodrą“). Bet aš moku labai kukliai gyventi. Turiu strategiją. Mano mokiniai dažnai juokiasi, kai aš sakau, kad, kai man jau truks kokios nors knygos, aš parašysiu feisbuke: „žmonės, klausykite, man reikia šitos knygos“. Esu bandžiusi, tris kartus per pastaruosius 10 m. feisbuke esu pasakiusi, kad norėčiau šitos knygos. Visais atvejais aš gavau kitą dieną. O duonai užteks.

- O kaip užsidirbote pirmuosius pinigus?

- Baigusi 10 klasių mėnesį dirbau „Inturiste“, kuris yra prie stoties. Ten buvo tokios kasos, pardavinėdavo autobusų bilietus į Lenkiją. Labai man ten patiko, rašiau tuos bilietus, sužinojau daug lenkiškų miestų pavadinimų.

Be to esu iš Palangos. Tėveliai nuomodavo savo namus, aš nuo 13 metų tuos namus vasarą ir (prižiūrėjau). Tėvai buvo Vilniuje, aš viena likdavau su poilsiautojais. (…)

- Su kokia istorine asmenybe norėtumėte išgerti kavos, jei galėtumėte prikelti?

Galbūt – Kotryna Sieniete, kokiu nors katalikų mistiku. Tai yra žmonės, kurie man yra įdomiausi. Man jų knygos labai patinka. Man yra įdomūs tie žmonės, kuriuos mes iš savo prastų vadovėlių dažnai matome kaip labai tamsius, o kai skaitai jų knygas tu suvoki, kokios neįtikimos kilmės yra jų mąstymuose.

Pavyzdžiui, mano mylimiausia frazė yra Pierre'o Abelardo frazė (tai yra XII a. Prancūzijos katalikų filosofas): „visai nesvarbu, ko tu mokai, svarbu, ko tu mokaisi“. Jis kartais yra vadinamas mokytojų šventuoju. Su juo man irgi būtų įdomu pasišnekėti. To žmogaus meilės laiškai, manau, yra vieni didžiausių meilės laiškų.

Kartais bandau įsivaizduoti – kaime, kai yra visiška tyla ir ramybė, nes nėra to triukšmo, kurį mes turime natūraliai – dėl elektros, kitų dalykų – viską išjungi ir pasidaro ta tyla, tu turi laiko galvoti. Man patinka galvoti. Bet aš esu nejaunas žmogus. Tu gyveni, ir ta pozicija keičiasi. Jeigu taip kalbėtų žmogus, kuriam 30 m., aš turbūt pagalvočiau, kad arba vaidina, arba kažko su juo yra per daug.

- Kurio politiko pažiūros labiausiai nepatinka?

- Aš neturiu tokių. Man visos pažiūros patinka. Tos, kurios nepatinka, man patinka labiausiai, todėl, kad jas įdomu analizuoti, kodėl nepatinka. (…)

Bet Lietuvoje, politikos scenoje, yra labai mažai politikų. Salėje, turbūt, sėdi 20-30 žmonių, kurie galėtų suformuluoti savo pažiūras, ir kaip tokie būti politikais. Dažniausiai tai yra paprasčiausiai 0. Visiškai. Tada man lieka pakartoti tai, už ką mane irgi pripažino pažeidusia politiko etiką, bet aš pasakiau, kad tauta, kuri renka bet ką gatvėje, yra avinų tauta.

Pastebėjau, kaip žmonės susimąsto, kai pasakau: „o jūs, įdomu, kai einate pas gydytoją darytis operacijos, kad ir apendicito, sutiktumėte, kad jus Maldeikienė operatuotų?“. Būna pauzė. Sakau: „ar jūs paklausiate, ar jie turi diplomą?“. Aukštoji politika – pavyzdžiui, Seimas, čia yra politikos kardiochirurgija. Tu turi turėti begalinį kiekį burbuliukų rankose. Kodėl aš manau, kad G. Nausėda yra politinis lavonas? Jis net rutuliukų jums neišvardins, su kuriais reikia žaisti. Jis, kaip tas chirurgas, kuris nėra padaręs apendicito operacijos, o eina į prezidentus.

Čia yra dar vienas kriterijus, kurį visi praleidžia, kad politikas turi daugybę metų daryti tą juodą darbą. Tu nueik ir pabandyk mažutį įstatymą prakišti. (…)

Prieina paskui ypač vyresnio amžiaus žmonės, ir sako: „bet žinote, aš taip negalvojau“. Tai pradėkite galvoti. Jūs atiduodate savo gyvenimus į rankas žmogaus, kuris turi labai daug žinoti ir jausti, kas atsitiks. (…)

Dėl to mane truputį siutina tokie interviu, kurį aš dabar duodu Jums, nors aš labai sąžiningai stengiuosi jį grąžinti į politikos lauką. Dėl to, kad mums tiesiog reikia išmokti kalbėti apie politiką. Ir mano ėjimas į prezidentus iš tikrųjų yra bandymas pradėti mokyti savo tautą kalbėti apie politiką.

Kartais man sako: „kam jūs ten einate, jūs nelaimėsite?“. Aš tada sakau: o Jūs žinote, ko aš siekiu? Kas yra man laimėti? Tau taip suformuluojama, kad postas yra laimėjimas. Jeigu aš laimėsiu šimtą galvų, o aš manau, kad aš laimėjau daugiau, kurios nesvarbu, ar su manimi sutiks, tiesiog pradės galvoti apie savo valstybę, tai bus puiki pergalė. Tai bus žiauriai daug. Dėl man patiktų ir su mistikais kalbėtis, jie visą laiką tai parodo. Kad ir tas pats Abelardas – milijonai žmonių skaitė jo knygas, praėjo 800 m. , ir jos girdisi ir šviečia. Yra tas žymusis anekdotas: „kas yra Solženycinas, ir kas yra Brežnevas? Brežnevas yra politinis veikėjas Solženycino laikais“. Aš tikrai neprisimenu, kas Abelardo laikais buvo Prancūzijos karalius. Mano ambicijos yra gerokai didesnės negu postas.

- Kiti du mano klausimai yra politiniai. Ar Vytautą Landsbergį reikėtų oficialiai pripažinti Lietuvos valstybės vadovu?

Man iš tikrųjų yra tas pats. Man tik atrodo, kad tas žmogus turėtų būti ne toks smulkmeniškas, kad visą laiką vėl ir vėl siektų šito dalyko. Nejaugi jam iš tikrųjų taip reikia to pripažinimo, kad jis liktų istorijoje?

- Aš nežinau, ar jam pačiam to reikia..

Jam (reikia), jeigu jam nereikėtų, jis vieną kartą aiškiai pasakytų. Man atrodo, kad jis taip sugeba savo didybę sumenkinti iki tokio primityvumo kaip perkeltos žemės, turtas, dar kažkas. Gal jau tegul sustoja, nes jis iš tikrųjų yra didelis. Vat jis Lietuvoje yra didelis politikas. Tai kam taip smulkintis? Ką tas postas duos? Kam jam, pavyzdžiui, ta apsauga? Ji jį tiesiog menkina.

(...)

- Jeigu Putinas pasiūlytų susitikti, ar važiuotumėte?

Aš manau, kad toks klausimas yra skirtas net ne šalies prezidentui. Tai yra visos struktūros klausimas. Mano atsakymas būtų: ką mes ten veiksime? Aš manau, kad toks klausimas galėtų būti net svarstomas Valstybės gynybos taryboje, kur susirenka valstybės vadovai ir diskutuoja ta tema.

Mano klausimas: ko ten važiuoti? Ką mes ten tarsimės? Šiuo momentu aš nematau objekto pokalbiui su Putinu. Nekalbant apie tai, kad mes esame įsipareigoję su juo nesusitikinėti dėl daugelio priežasčių – Ukrainos ir t.t. Nelabai suvokiu objekto.

Mane daug labiau domina ir visą laiką akcentuoju Kinijos klausimą. Ko prezidentei reikėjo kartu su 17 kitų vadovų, iš kurių 16 yra akivaizdžiai autoritariniai komunistai, slinkti nusilenkti Kinijos prezidentui, aš niekaip nesupratau, ir kur buvo visi žurnalistai? Rusija yra autoritarinė, bet Rusija neturi aiškiai žinomų koncentracijos stovyklų kuriai nors tautai. Bent jau kol kas tas nėra išviešinta. Kinija turi. Mes važiuojame ir vaidiname draugus. Mane Kinijos klausimas labiau domina.


www.DELFI.lt
214