Fizikos genijumi laikomas Izaokas Niutonas pasaulį išvydo sverdamas vos kilogramą ir tris šimtus gramų. Daktarai nesitikėjo, kad jis išgyvens ilgiau nei porą valandų. Tuo tarpu Nobelio premijos laureato Alberto Einšteino mama buvo gąsdinama, kad jo sūnaus galva yra per didelė ir keistos formos. Tėvai nerimavo dėl jo protinio vystymosi, nes Einšeinas sklandžiai kalbėti negalėjo iki devynerių.

O štai Vinstoną Čerčilį politiniai priešai ilgai vadino „amžinai skubančiu jaunuoliu“. Kaip rašoma jo politinės biografijos knygos anotacijoje, tai tinka ne tik jo politinės veiklos stiliuo, bet yra užuomena į V. Čerčilio dviem mėnesiais per ankstyvą gimimą.

Kaip teigia Asociacijos „Neišnešiotukas“ ir paramos projekto „Ankstukai“ vadovė Asta Speičytė Radzevičienė, per anksti gimę vaikai tikrai dažnai net ir vyresniame amžiuje būna hiperaktyvūs. Jos teigimu, jie nuolat gyvena su jausmu tarsi jiems reikėtų pasivyti savo bendraamžius.

Pas ginekologę atvykusi moteris buvo pasiųsta tiesiai į operacinę: tai yra turbūt baisiausia, ką gali išgirsti mama
Šaltinis: Vida Press

„Delfi“ pradeda naują pasakojimų ciklą Paramos galia, kurio metu skaitytojus ir žiūrovus kviečia susipažinti su skirtingomis organizacijomis, siekiančiomis spręsti įvairias socialines ir net globalias problemas. Nors dažnai atrodo, kad esame per maži susidoroti su tokio masto iššūkiais – juk niekam to nepavyko padaryti dešimtmečius ar net šimtmečius – iš tiesų prie pokyčių gali prisidėti kiekvienas mūsų. Šios organizacijos – puikus to įrodymas, nes jas visas vienija ir veda į priekį paramos galia.

Norėjo sužinoti kūdikio lytį, o išgirdo sukrečiančią žinią

Kasmet pasaulyje gimsta apie 15 milijonų neišnešiotų naujagimių. Kitaip tariant, kas dešimtas kūdikis ateina anksčiau laiko. Lietuvoje šis skaičius per metus siekia apie 1500.

Mažiausias Lietuvoje iki šiol gimęs ir išgyvenęs neišnešiotas kūdikis svėrė vos 350 gramų.

Šiandien A. Speičytės Radzevičienės dukrai Margaritai – 12 metų. Ji į pasaulį atėjo trimis mėnesiais anksčiau nei planuota.

Kasmet pasaulyje gimsta apie 15 tūkstančių neišnešiotų naujagimių. Kitaip tariant, kas dešimtas kūdikis ateina anksčiau laiko. Lietuvoje šis skaičius per metus siekia apie 1500.

„Mes vykome pas gydytoją vakare ir nuvykus norėjome pasiteirauti – berniukas ar mergaitė? Vis tiek jau šešto mėnesio pati pati pradžia, kaip ir turėtų matytis. Gydytoja taip ramiai žiūri, lyg tai nekalba. Sako – ne, nelabai gera situacija. Jums reikėtų vykti į Antakalnį (tuo metu dar nebuvo pastatyto Santariškių akušerinio skyriaus) ir jūsų ten lauks konsiliumas, nes vaikas dūsta pilve“, – sukrečiančią naujieną pamena pašnekovė.

Asta Speičytė-Radzevičienė
Asta Speičytė-Radzevičienė. Šaltinis: DELFI / Kiril Čachovskij

Asta pasakoja, jog gydytoja informaciją pateikė ne taip tiesmukai, labai gražiai ir ramiai, tačiau tokia netikėta žinia vis tiek išmušė pagrindą iš po kojų.

„Tada viskas – ašaros, panika ir šokas. Toks jausmas, kad nejauti kūno, kad kažkas vyksta, tik ne apie mane.

Atsimenu, mes važiuojam į Antakalnį, ten pasitinka gydytojai ir visi apstoję sprendžia, ką daryti. Nusprendė, kad reikia daryti operaciją, ir po kelių valandų gimė Margarita. Tuo metu ji svėrė 960 gramų, buvo 35 cm ūgio, šiek tiek didesnė negu liniuotė, ir aš jos nemačiau“, – pasakoja pašnekovė.

Mažiausias Lietuvoje iki šiol gimęs ir išgyvenęs neišnešiotas kūdikis svėrė vos 350 gramų.

Kūdikis pats nekvėpavo, negalėjo judėti, nemokėjo verkti

Šiandien dviejų vaikų mama pripažįsta, kad nors dabar tai skamba neįtikėtinai, tuomet net nežinojo, jog vaikai gimsta anksčiau laiko. Tiesiog, sako ji, neskaitydavau tų temų, o ir informacijos apie tokius atvejus nebuvo tiek daug.

„Aš savo vaiką pirmą kartą pamačiau maždaug po 4-5 dienų, kol pati atsistačiau. Nuėjus į reanimaciją tas vaizdas buvo kaip kosminiame laive – aparatai pypsi, monitoriai. Matau, kad tas mano vaikas tokiam dideliam, dideliam stikliniame inkubatoriuje, ir jis toks mažas, mažas, mažas. Ta odytė net permatoma, kraujagyslės matosi, tokie kaip pūkučiai užsidėję“, – jautrius išgyvenimus prisimena A. Speičytė Radzevičienė.

Naujagimį į inkubatorių paguldė dėl visa ko.
Šaltinis: Shutterstock

„Ji, aišku, pati nekvėpavo, pati negalėjo judėti, apsiversti, net nemokėjo verkti. Ji buvo su ūsiukais – tokiu kvėpavimo aparatu ir ją tiesiog palaikė aparatūra. Vaizdas buvo šokiruojantis ir aš tuo metu tikrai nesijaučiau mama, nes buvau tam visiškai nepasiruošusi. Kažkas čia guli, o pilvo nėra. Ir toks emocijų kokteilis, šokas, atrodo, net nesiverkia“, – istoriją tęsia ji.

Pašnekovė prisimena, kad pirmą kartą ant rankų savo vaiką paėmė tik po trijų savaičių, o dukros kojytė buvo tokio mažumo, kad tilpo pro jos vyro žiedą. Ir nors tai gali nuskambėti žavingai, iš tiesų išgyvena vos 65 proc. kūdikių, kurie gimė būdami mažesni nei kilogramo.

„Tas mūsų pirmasis susitikimas turbūt yra įsimintiniausias, todėl kad tas vaiko kvapas, tas prisilietimas, ta odytė, rankytė...“

Atsimenu, mes važiuojam į Antakalnį, ten pasitinka gydytojai ir visi apstoję sprendžia, ką daryti. Nusprendė, kad reikia daryti operaciją, ir po kelių valandų gimė Margarita. Tuo metu ji svėrė 960 gramų, buvo 35 cm ūgio, šiek tiek didesnė negu liniuotė, ir aš jos nemačiau.

Ligoninėje praleido 107 dienas

Pašnekovės dukra Margarita net pusantro mėnesio praleido reanimacijoje. Šį laiką Asta gyveno namuose ir kasryt, vos nubudusi, skambindavo į ligoninę, o po to skubėdavo nuvežti dukrai pieno.

Kaskart, paėmus telefoną į rankas, atvirauja ji, apnikdavo baimė, nes kitame ragelio gale bet kada galėjo nuskambėti blogiausia žinia.

„Vieną kartą aš paskambinau ir sako – buvo labai sudėtinga naktis, nekvėpavo, šokinėjo monitoriai, visi davikliai. Sako – nieko gero. Tas „nieko gero“ turbūt yra baisiausia, ką gali išgirsti mama“, – atvirauja A. Speičytė Radzevičienė.

Pas ginekologę atvykusi moteris buvo pasiųsta tiesiai į operacinę: tai yra turbūt baisiausia, ką gali išgirsti mama
A. Speičytės-Radzevičienės dukra Margarita, kai jai buvo 7-eri. Šaltinis: Organizatorių nuotr.

Asta prisimena, kad tąkart į ligoninę išskubėjo troleibusu, nes vyras buvo išvykęs į darbą. Moteris pripažįsta, jog pusvalandžio kelionė virto amžinybe. Atrodė, sako ji, kad išprotėsiu.

„O Dieve, kelionė buvo tokia ups and downs, ir emocijų kilimo, ir kritimo, todėl kad niekas tau nieko gero nežada. Niekas nesako, kad viskas gerai, fainiai, jūs išsikrapštysit ir grįšit namo. Ne. Viskas balansuoja ties tokia plonyte linija, kad tu niekada nežinai – tas vaikas išgyvens ar ne.

Buvo gal kokie trys kraujo perpylimai, širdelės operacija, kai vaikas svėrė maždaug 800 gramų, nes, kaip žinia, vaikeliui gimus dar pakrenta gramai. Tokiam vaikui yra daromos operacijos – užveriamas atviras arterinis latakas, nes jis turi užsiverti natūraliai, kai vaikas yra išnešiotas“, – savo istorija dalinasi Asta.

Ji, aišku, pati nekvėpavo, pati negalėjo judėti, apsiversti, net nemokėjo verkti. Ji buvo su ūsiukais – tokiu kvėpavimo aparatu ir ją tiesiog palaikė aparatūra. Vaizdas buvo šokiruojantis ir aš tuo metu tikrai nesijaučiau mama, nes buvau tam visiškai nepasiruošusi. Kažkas čia guli, o pilvo nėra. Ir toks emocijų kokteilis, šokas, atrodo, net nesiverkia.

Naujagimis turėjo ir daugiau sveikatos problemų – galvoje buvo prisikaupusių cistų, reikėjo operuoti išvaržą. Tokia diagnozių puokštė, teigia moteris, būdinga dažnam ankstukui.

Vėliau dar maždaug pusantro mėnesio A. Speičytė Radzevičienė su savo dukra Margarita gyveno ligoninėje.

„Mes ligoninėje praleidome maždaug 107 dienas, iki to laiko, kada ji ir turėjo gimti – tuos tris mėnesius“, – skaičiuoja pašnekovė.

Asta Speičytė-Radzevičienė
Asta Speičytė-Radzevičienė. Šaltinis: DELFI / Kiril Čachovskij

Aprūpina žiniomis, psichologine pagalba ir būtiniausiomis priemonėmis

Namo šeima grįžo, kai naujagimis svėrė apie du kilogramus. Tačiau, sako Asta, net ir sėkmingai įveikus labai sudėtingą kelią jai ramybės nedavė viena mintis – kaip padėti tiems išsigandusiems, pasimetusiems, su tokiomis pačiomis problemomis susidūrusiems tėvams.

„Kai mes grįžome, tai faktas, kad visos tos vertybės absoliučiai apsivertė. Taip, aš dirbau turizme 13 metų, ilgai, ir gyvenau visai kitomis problemomis, visai kitais planais. Ir čia viskas iš giedro dangaus. Bet aš esu dėkinga, nes tai parodė mano gyvenimo kryptį. Aš manau, kad tie ženklai tikrai egzistuoja ir jie mums parodo kryptį, tik mums reikia juos pamatyti“, – sako A. Speičytė Radzevičienė.

O Dieve, kelionė buvo tokia ups and downs, ir emocijų kilimo, ir kritimo, todėl kad niekas tau nieko gero nežada. Niekas nesako, kad viskas gerai, fainiai, jūs išsikrapštysit ir grįšit namo. Ne. Viskas balansuoja ties tokia plonyte linija, kad tu niekada nežinai – tas vaikas išgyvens ar ne.

Iš pradžių moteris sukūrė puslapį neišnešiotukas.lt, kuriame talpino visą naudingą ir svarbią informaciją apie priešlaikinį gimdymą ir anksčiau gimusių vaikų priežiūrą. Vėliau, atsiradus dar dviems bendramintėms, taip pat ankstukų mamoms, sukūrė asociaciją ir startavo su paramos projektu.

„Būtent ankstukų paramos projekto dėka, geradarių surinktomis lėšomis pirmiausiai padarėme knygą, kas liečia šeimas. Tada ligoninėms nupirkome inovatyvius aparatus, kurie skirti kvėpavimui, būtent patiems mažiausiems“, – nuveiktus darbus vardija pašnekovė.

Gintaro Jonaičio nuotr.
Gintaro Jonaičio nuotr.. Šaltinis: DELFI

Organizacijai pavyko parūpinti ir kraitelius ankstukams, kurie ir dabar yra atiduodami didžiausioms šalies ligoninėms. Juose – būtiniausios priemonės: sauskelnės, rūbeliai, higieninės priemonės mamai, užrašinė, kurioje fiksuojamas kiekvienas vaiko suvalgomas gramas.

Pašnekovė stebisi, kad tokių priemonių šeimoms nesuteikia valstybė – juk šių vaikų atėjimas dažniausiai yra labai netikėtas.

„Aš iš darbo išvis atvažiavau su kostiumėliu. Aš nieko neturėjau. Uždėjo tą baltą kažkokį chalatą ir – į operacinę. Viskas. Aš nieko neturiu. Jau nekalbu namuose – lovytės, rūbeliai – niekas nėra suruošta“, – problemas, su kuriomis susiduria ankstukų tėvai, vardija pašnekovė.

Pas ginekologę atvykusi moteris buvo pasiųsta tiesiai į operacinę: tai yra turbūt baisiausia, ką gali išgirsti mama
Šaltinis: DELFI

Dabar neišnešiotų naujagimių tėvai taip pat gali kreiptis ir į asociacijos įkurtą pagalbos liniją. Asta džiaugiasi, kad psichologo konsultacijos tokioms šeimoms tapo prieinamos ir didžiausiose šalies ligoninėse.

„Iš tiesų yra labai svarbi ta pagalba šeimoms, net tik mamoms, žinoma. Tai yra visa šeima. Todėl, kad vaikas yra ne ligoninės, jis yra šeimos, jis yra mamos ir tėčio.

Dėl to svarbu visuomenei palaikyti kiekvieną vaiką. Kiekvienas vaikas yra svarbus – ar jis gimė su negalia, ar jis gimė anksčiau laiko, ar jis gimė įprastai. Ta gyvenimo pradžia yra labai labai svarbi“, – pokalbį užbaigia ji.