×

Žemės grąžinimas: teisybės atkūrimas, virtęs dešimtmečių skandalu

06. rugsėjo 2017 ,
© DELFI / Andrius Ufartas

1991 metų birželio 18 dieną Aukščiausioji Taryba/Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Jis turėjo atkurti teisybę: teisėtiems savininkams grąžinti sovietmečiu atimtą nuosavybę. Tačiau klausimas nebaigtas spręsti iki šiol.

Prieš daugiau nei dešimtmetį Algirdas Mykolas Brazauskas ištarė aforizmu tapusią frazę, kad pristatytų Nobelio premijai asmenį, kuris atskleis mechanizmą, kaip nekilnojamasis turtas – pirmiausia žemė – Lietuvoje virto kilnojamuoju.

Būtent turėtos nuosavybės perkėlimą, grąžinant žemę ne toje vietoje, kur valdytas turtas, bet kitose vietovėse, įtakingiesiems – gražiausiuose ir brangiausiai vertinamuose Lietuvos kampeliuose, DELFI pašnekovai vadino didžiausia klaida, atvėrusią kelius piktnaudžiavimams bei stabdžiusia teisingumo atkūrimą.

Teisėtų savininkų lūkesčius žadėta išpildyti iki 2004 metų, tačiau ir šiandien yra žmonių, negalinčių susigrąžinti tėvų ar senelių valdytos žemės. Pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos skelbiamus duomenis, iki šių metų sausio 1 dienos 787 tūkst. piliečių yra padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į 4 mln. hektarų žemės. Kaimo vietovėje jau sugrąžinta 99,9 proc. ploto, nurodyto piliečių prašymuose (atmetus plotą, kurio negalima atkurti dėl pačių piliečių neveiklumo).

Miestams priskirtose teritorijose nuosavybės teisės atkurtos į 90,5 proc. ploto, nurodyto piliečių prašymuose. Tačiau didžiausiuose ir brangiausiuose miestuose situacija kitokia: Vilniaus mieste nuosavybė atkurta tik į 52,31 proc., Kaune – 92,99 proc., Palangoje – 82,5 proc., Trakų mieste – 83,4 proc. Naujų žemės sklypų miestuose neatlyginamai nuosavybėn gauti laukia apie 5,5 tūkst. piliečių.

DELFI siūlo prisiminti, kaip Nepriklausomybę atgavusi Lietuva sprendė žemės grąžinimo klausimą.

Kolūkių pirmininkai tapo ūkininkais

Paskutiniais sovietinės okupacijos metais LTSR Aukščiausioji Taryba, kaip ir analogiškos Latvijos bei Estijos įstaigos, skubos tvarka priėmė Valstiečių ūkių kūrimo įstatymą. To meto požiūriu tai buvo tarsi labai pažangus žingsnis – šalia kolektyvinės gamybos leisti kurti privatų ūkį. Tačiau Estijoje ir Latvijoje priimtame įstatyme, kitaip nei Lietuvoje, buvo įtvirtintas reikalavimas, kad ūkio kūrėjas turi gauti raštišką buvusių žemės savininkų sutikimą.

Lietuvoje vyko kitaip. „Sovietiniai kolchozų pirmininkai labai aiškiai suprato, kad atėjus Nepriklausomybei liks be nieko. Todėl jie visi labai greitai tapo ūkininkais ir per Valstiečių ūkių įstatymą įsiteisino žemę kaip savo nuosavybę. Esminė klaida, kurią padarėme, buvo ta, kad tuo metu, kai priėmėme nuosavybės dalinio atstatymo įstatymą – nes pilna restitucija Lietuvoje nebuvo vykdoma, - nepanaikinome Valstiečių ūkio įstatymo galiojimo. Maždaug metus buvo situacija, kai galiojo abu įstatymai. Įsivaizduojate, kas tada vyko?“, – DELFI pasakojo Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Saulius Pečeliūnas.

Saulius Pečeliūnas
Saulius Pečeliūnas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Teisininkas, antrosios kadencijos Seimo kontrolierius a. a. Kęstutis Milkeraitis prieš dešimtmetį tų laikų situaciją viešame komentare apibūdino taip: „Valstiečių ūkio įstatymo, priimto paskutiniais komunistų valdymo metais, tikslas buvo atiduoti žemę nomenklatūrai ir spekuliantams. Tai, ką dabar bandoma vadinti žemės reforma, iš tiesų buvo antireforma. Jos tikslas – naikinti per ją sukurtų žemėvaldų sistemą. Tai buvo didžiausias nusikaltimas po „prichvatizacijos““.

Pasak S. Pečeliūno, jaunai valstybei Valstiečių ūkių įstatymas ir juo pasinaudoję asmenys tapo dideliu galvos skausmu. „Kai 1991 metais pradėjome priiminėti nuosavybės atstatymo įstatymą, kilo klausimas, ką daryti su tais asmenimis, kurie pagal Valstiečių ūkių įstatymą pasiėmė žemės, nes tarp jų buvo ir tikrų ūkininkų, norėjusių išeiti iš kolūkių. Agrarininkų komisija labai triukšmą kėlė, bėgiojo iš posėdžių salės, ir taip pasiekė, kad ten, kur gauta žemė pagal Valstiečių ūkių įstatymą, atėjęs tikrasis tos žemės savininkas taptų tik pretendentu į savo nuosavybę“, – kalbėjo jis.

Trys hektarai atėmė nuosavybę

Dar vienas sprendimas, tapęs daugelio negandų priežastimi, tapo 1990 metų liepą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos/Atkuriamojo Seimo (AT/AS) priimtas nutarimas „Dėl kaimo gyventojų sklypų išplėtimo“.

Juo buvo nustatyta, kad kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams, jiems pageidaujant, asmeniniam ūkiui suteikiami iki 3 hektarų žemės. Manyta, kad šie sklypai suteikiami ne nuosavybėn, o neterminuotam naudojimui, kol atsiras tikrasis žemės savininkas.

„Sumanymas buvo labai paprastas: kadangi kolchozai griuvo, o žmonės dar turėjo gyvulių, tam, kad žmogus turėtų kur ganyti savo karvutę, jam buvo leista laikinai naudotis tais trimis hektarais ir tartis su savininku dėl galimybės tą žemę nusipirkti ar išsinuomoti“, – pasakojo S. Pečeliūnas.

Jeigu ši nuostata būtų išlikusi kaip laikina priemonė, ji galėjo, kaip tikėtasi, paskatinti žmones ūkininkauti. Tačiau teisės aktas buvo papildytas formuluote, pagal kurią šiuos sklypus gavę žmonės galėjo juos įteisinti kaip savo nuosavybę. Tikrieji savininkų prarado viltį atsiimti nuosavybę natūra – jiems teliko teisė į žemę.

„Žemės dalintojai tyčiodavosi iš savininkų. Atstato savininkui nuosavybę, bet kadangi jo žemėje daug trihektarių, tai jam išdalina sklypą dalimis. Turėjome atvejį, kai žmogui davė daugiau kaip 20 sklypelių per kelis kilometrus vienas nuo kito. Tai kaip jis gali ūkininkauti? Būdavo, kad tame pačiame kaime prie savininko trobos duoda tris hektarus kitam žmogui, o tam skiria atitinkamą plotą kaimo pakraštyje“, – aiškino signataras.

Kaip rašyta K. Milkeraičio komentare, tuometiniam AT/AS pirmininkui Vytautui Landsbergiui „kažkas pakišo mintį taip apsaugoti žmones nuo bjauriai besielgiančios kaimo nomenklatūros“.

„Viskas būtų buvę gerai, jei Vyriausybės nutarime būtų pažymėta, kad tai yra laikina priemonė. Tačiau taip neatsitiko, todėl prasidėjo komunistų-nebekomunistų juodas veikimas. 1992 metais paėmę valdžią jie ėmė skleisti demagogiją, kad nepriklausomos Lietuvos vardu atsirado trihektarių nuosavybės precedentas. Inspiravo apylinkių tarybas skubiai matuoti sklypus, kurstė žmones, dalijo sklypus. Surengė rinkimų šou, kuris labai brangiai kainavo, nes buvo įneštas didžiulis chaosas į restitucijos procesą. Nuo jo kenčiame iki šiol“, – skelbta jame.

Pavertė žemę kilnojamuoju turtu

Esant tokiai situacijai, 1991 metų birželio 18 dieną AT/AS priimtame įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ atsirado nuostata, leidžiami teisėtiems žemės savininkams, nesusigrąžinant nuosavybės toje vietoje, kur ji buvo, persikelti sklypus.

Kaip praėjusiais metais interviu „Telšių žinioms“ sakė ekspremjeras Gediminas Vagnorius, 1991-aisiais AT/AS „padarė klaidą, kada vykdant žemės reformą leido kilnoti žemę“.

Gediminas Vagnorius
Gediminas Vagnorius
© Asmeninis archyvas

„Tuomet kaip Vyriausybės vadovas siūliau neleisti taip daryti, o verčiau grąžinti žemę savininkams toje vietoje, kurioje jie ją turėjo. Tokiu atveju patys savininkai būtų galėję vėliau ją parduoti ir nusipirkti kitoje vietoje. Bet vėlgi, AT/AS balsuojant, laimėjo populistinė kryptis, dėl kurios iki šiol žemės reforma nėra užbaigta“, – pažymėjo jis.

Kaip rašyta „XXI amžiuje“ 2013 metais publikuotame K. Milkeraičio komentare „Atsigręžkime rūstybėje: naujausių laikų Lietuvos žemės istorija“, po 1992 metais įvykusių pirmalaikių Seimo rinkimų, atnešusių pergalę tuometinei Lietuvos demokratinei darbo partijai (LDDP), daugumą gavusi organizacija, „panaudodama apylinkių tarybomis pervadintas senąsias Darbo žmonių deputatų tarybas, ėmėsi skubaus pačių vertingiausių žemių apie gyvenvietes ir miestelius, į kurias jau buvo atsišaukę savininkai, parceliacijos. Toks veikimas truko iki 1994–ųjų, kai šitaip išdalytą žemę jie įteisino nuosavybe“.

Pasak Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovo, buvusio partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus, vienu metu galioję sklypų dalybos pagal Valstiečių ūkių įstatymą, sprendimai dėl trihektarių, priimta nuostata dėl žemės perkėlimo sukūrė situaciją, kai 1992-1996 metais atsirado labai daug ginčytinų vietų, „labai daug skausmo, kad savininkų žemė buvo užimta vieno iš tų atvejų“. „Tokia situacija labai stipriai stabdė reformą“, – pažymėjo jis.

G. Kirkilas: reikia suprasti, kokia buvo situacija

2010 metais publikuotame komentare „Teisės kultūra“ buvęs AT/AS pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis rašė, kad nekilnojamojo turto restitucija buvo sukompromituota žemei tapus kilnojamuoju turtu, „kai 1993 metais LDDP valdžia, kurioje didelę įtaką turėjo Seimo „agrarininkai“ ir visas buvusios kolūkinės nomenklatūros blokas, pasitvarkė savanaudiškai“.

„Būtent, kai iškreiptas pirminis Sąjūdžio principas, kad savininkas, kuriam dėl objektyvių pokyčių žemė negrąžinama jos buvusioj tikroj vietoj, gali prašyti ir gauti žemės kitur. Tokia buvo numatyta normali kompensacija. Vyrai betgi pasitvarkė, kad galėtų tiesiog neimti savo ar tėvų buvusios žemės, kur ji tebėra ir siūloma, o imti kur nors pajūry arba prie ežero“, – rašė profesorius.

„Būtent, kai iškreiptas pirminis Sąjūdžio principas, kad savininkas, kuriam dėl objektyvių pokyčių žemė negrąžinama jos buvusioj tikroj vietoj, gali prašyti ir gauti žemės kitur. Tokia buvo numatyta normali kompensacija. Vyrai betgi pasitvarkė, kad galėtų tiesiog neimti savo ar tėvų buvusios žemės, kur ji tebėra ir siūloma, o imti kur nors pajūry arba prie ežero“, – rašė profesorius.

Tuo metu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vicepirmininkas Gediminas Kirkilas, LDDP valdymo metu ėjęs šios partijos parlamentinės frakcijos seniūno pareigas, DELFI teigė, kad sprendimai dėl žemės perkėlimo buvo padaryti ne šios partijos. „LDDP, kaip ir kitos buvusios valdžios, bandė tai kaip nors taisyti – geriau ar blogiau, tačiau procesas jau buvo nuėjęs. Nes kai tik žmonėms buvo suteikta tokia galimybė, jie ir pradėjo ja naudotis“, – sakė jis.

Gediminas Kirkilas
Gediminas Kirkilas
© DELFI / Domantas Pipas

Paklaustas, kodėl LDDP neatšaukė AT/AS sprendimo, jeigu jis kėlė abejonių, G. Kirkilas aiškino, jog reikia suprasti, kokia buvo to meto situacija. „Tuo metu LDDP buvo kaltinama, kad tai buvę komunistai, kurie priešinasi rinkos ekonomikai. Du klausimai buvo pagrindiniai: ar galima atšaukti žemės perkėlimą ir čekinę privatizaciją, kuri buvo prasidėjusi, įvertinant, kad procesai buvo gerokai pajudėję visose srityse. Po ilgų diskusijų frakcijoje vis dėlto buvo nutarta neatšaukti, nes atšaukus būtų dar didesnė painiava, juo labiau, kad jau buvo įsteigtas ir Konstitucinis Teismas, kuris greičiausiai nebūtų patvirtinęs to atšaukimo“, – sakė jis.

Pasak G. Kirkilo, AT/AS buvo priėmęs daug fundamentalių dalykų, susijusių su teisių atkūrimu. „Bet koks jų pajudinimas buvo traktuojamas kaip priešinimasis Nepriklausomybei. Kontekstas nebuvo palankus, bent jau LDDP, tuo metu atšaukti. Konsensuso tuo klausimu Seime tikrai nebuvo, nors mes ir turėjome nedidelę daugumą. Nors buvo bandyta, aišku“, – pažymėjo politikas.

Įteisinta žemgrobsytė

Pažadas taisyti ydingą situaciją nuskambėjo iš 1996 metų Seimo rinkimuose pergalę skynusios Tėvynės sąjungos (TS) atstovų lūpų.

„Kai mes laimėjome rinkimus, visus trukdžius žemės grąžinimui ėmėmės iš esmės peržiūrėti, vienu metu beveik metams pristabdėme sprendimų priėmimą. Kaimiškose vietovėse mums pavyko pastūmėti reformos eigą gana stipriai į priekį, nes po 2000-ųjų reforma ten jau artėjo į pabaigą. Liko Vilnius, Kaunas ir Palanga, ir šiek tiek vėlavo Šalčininkai ir Vilniaus rajonas, iš esmės dėl to, kad lenkų laikais jokia reforma ten nebuvo įgyvendinta, buvo likusi rėžinė sistema, problemos su dokumentais, bet ji dabar, mano žiniomis, jau yra išsisprendusi“, – DELFI sakė A. Kubilius.

Tuo metu jis vadovavo Seime suburtai darbo grupei, rengusiai Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisas. Neretai teigiama, kad šios pataisos, leidusios notariškai patvirtinta sutartimi nuosavybės teises į žemę perduoti ne tik artimiems giminaičiams, bet ir „kitiems asmenims“, atvėrė kelius korupcijai. Esą jomis ėmė naudotis ne tik vietos žemėtvarkos specialistai, bet ir žemės grąžinimą bei reformas kuruojančios aukštesniosios grandys, pirmiausia Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijose, neretai tarpininkavusios kitų sričių valstybės pareigūnams.

„Šioje vietoje konservatoriai yra nusipelnę. Daug kolūkių pirmininkų toje grupėje buvo, jie ir prakišo kilnojimą į geriausias vietas“, – apie tą sprendimą DELFI sakė S. Pečeliūnas.

Jo teigimu, įstatymui tuo metu buvo parengtos jo vadovautos Lietuvos demokratų partijos pataisos, kuriose siūlyta principinė nuostata, kad nuosavybė į žemę būtų atkuriama konkrečioje vietovėje, kur ji turėta.

Andrius Kubilius
Andrius Kubilius
© Istorijos detektyvai

„Mano principinė nuostata buvo, kad reikia grąžinti ten, kur žmogus turėjo – ir nesvarbu, ar jam patinka, ar nepatinka, ar jis gyvena Vilniuje, o jo sklypas Klaipėdoje, ir atvirkščiai. Tai turėjo būti visiškai nesvarbu: kur jo proseneliai turėjo nuosavybę, ten ir grąžini. Jeigu savininkui nepatinka, jis gali parduoti savo turtą ir nusipirkti kitur – tai ne valstybės reikalas“, – kalbėjo jis.

Tačiau Seimas pasuko kita kryptimi. Apie tą situaciją konservatorių Vyriausybei tuo metu vadovavęs G. Vagnorius kalbėjo taip: „1997 metais mes bandėme pakeisti šią nuostatą, kad žemė nebūtų perkeliama, tačiau vėlgi balsavimo metu buvo atsižvelgta, kad dalis žemės jau yra perkelta, todėl vidury reformos keisti tą tvarką būtų neteisinga ir nelogiška. Dėl to buvo atkartotos 1991 metų įstatymo nuostatos.

Žemės kilnojimas skatino valdininkus vilkinti žemės reformą, siekiant pirmiausia laisva, brangiausia žeme aprūpinti artimus suinteresuotus žmones.“

Korupciją rado, kaltų – ne

Su 1997 metų įstatymo pataisomis siejamas skandalas sprogo 2002-aisiais. Tų metų liepą Seimas sudarė laikinąją komisiją nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarkos pažeidimams Vilniaus apskrityje ištirti.

2003-aisiais politikai konstatavo: „1997 metais priimta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisa, numačiusi, kad teisę į paveldimą žemę piliečiai gali perleisti kitiems asmenims, jei šie yra Lietuvos piliečiai, sudarė sąlygas plataus masto korupcinio pobūdžio reiškiniams, o pareigūnams atvėrė galimybes savo tiesiogines pareigas ir turimą informaciją panaudoti asmeninio neteisėto turtėjimo tikslams, kai ne eilės tvarka sau, giminėms ar tarnybiniais ryšiais bei pažintimis susietiems asmenims buvo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, miškus ir vandens telkinius“.

2003-aisiais politikai konstatavo: „1997 metais priimta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisa, numačiusi, kad teisę į paveldimą žemę piliečiai gali perleisti kitiems asmenims, jei šie yra Lietuvos piliečiai, sudarė sąlygas plataus masto korupcinio pobūdžio reiškiniams, o pareigūnams atvėrė galimybes savo tiesiogines pareigas ir turimą informaciją panaudoti asmeninio neteisėto turtėjimo tikslams, kai ne eilės tvarka sau, giminėms ar tarnybiniais ryšiais bei pažintimis susietiems asmenims buvo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, miškus ir vandens telkinius“.

Tais pačiais metais premjero A. Brazausko sudarytos darbo grupė, tyrusi valstybės tarnautojų nuosavybės įsigijimo teisėtumą, paskelbė, kad tris ir daugiau žemės sklypų savo vardu yra įsigiję daugiau nei 3 tūkst. valstybės tarnautojų. Buvo nustatyta, kad daugiausia žemės sklypų yra įsigiję Klaipėdos žemėtvarkininkai.

2003 metų vasarą Seimas įpareigojo Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) patikrinti, ar teisėtai atkurtos nuosavybės teisės į žemę, miškus ir vandens telkinius valstybės politikams, ėjusiems aukšto rango pareigas nuo 1996 metų. STT nustatė, jog 1996-2000 ir 2000-2004 metų kadencijų parlamentarai bei 6-12-sios Vyriausybių nariai bei jų artimieji susigrąžino nuosavybės teises į 1928 žemės sklypų. Įtarimai tuo metu kilo dėl 104 sklypų, kuriuos įsigijo Vyriausybių nariai, ir dėl 369 sklypų, kuriuos įsigijo parlamentarai.

2004 metų pradžioje tuometinis STT vadovas Valentinas Junokas Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui pateikė neskelbtiną riboto naudojimo sąrašą, kuriame minėtos 45 politikų – galimų žemės grobstytojų – pavardės. Opoziciniai konservatoriai reikalavo jį viešinti, bet toks sprendimas buvo sustabdytas valdančiųjų socialdemokratų iniciatyva.

O netrukus V. Junokas atsitraukė – tų metų kovą jis jau kalbėjo,kad sąraše tėra 18 pavardžių, tačiau ir šie esą nėra padarę jokių pažeidimų ar darę įtaką vykdant pažeidimus. STT nurodė, kad pažeidimai padaryti apskričių žemėtvarkos specialistų.

Valentinas Junokas
Valentinas Junokas
© ELTA

STT atskleidė, kad nuosavybės teisės atkurtos ar sklypai suteikti pažeidžiant įstatymus tuometinės kadencijos Seimo nariams socialdemokratams Vytautui Einoriui, Broniui Bradauskui, Mykolui Pronckui, Edvardui Karečkai bei jo žmonai, taip pat Visvaldo Nekrašo, konservatoriaus Vytauto Landsbergio bei Algimanto Matulevičiaus žmonoms.

Pažeidžiant įstatymus sklypai suteikti 1996-2000 metų kadencijos Seimo nariams Arimantui Raškiniui, Sigitui Kakčiui, Romualdui Ozolui, Rimvydui Survilai, Vytautui Cinauskui bei jo žmonai Elvyrai Cinauskienei, taip pat 1996-2000 metų Vyriausybės nariams Juozui Nekrošiui, Edvardui Makeliui ir Vyriausybės nario Imanto Lazdinio žmonai. Jokių sankcijų, remiantis šia informacija, prieš politikus nebuvo imtasi.

Po skandalų – vos kelios bylos

Kiek liūdniau baigėsi kelių rajonų žemėtvarkininkams – būtent į juos nukrypo politikų rūstybė.

2003 metais dėl dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba ir manipuliacijų žemės sklypais buvo nuteisti Vilniaus apskrities žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojas Stanislovas Žvirblis ir Vilniaus apskrities žemėtvarkininkė Aušra Žliobaitė. Tyrimas atskleidė, kad šie žemėtvarkininkai itin įžūliai bendravo su nusikaltėlių grupuote ir grobstė žemę, nuskriausdami teisėtus jos savininkus.

2006-aisiais rezonansinėje pajūrio žemgrobių byloje, kurioje kalbėta apie korupcinius vietos politikų bei valdininkų interesus, buvo nuteisti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento direktorius Stanislovas Tamolis ir Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus viršininkas Gintautas Stankus.

Nustatyta, kad būdami tiesiogiai atsakingi už žemės ir miško grąžinimą gyventojams, nuo 1998-ųjų iki 2002-ųjų jie ne kartą pažeidė įvairius teisės aktus, neteisėtai sau ir savo giminaičiams, kitiems piliečiams leisdami įsigyti miško ir žemės sklypus daugelyje Klaipėdos rajono vietovių. Laisvės atėmimo bausmės valdininkai išvengė, tačiau neteko galimybės kurį laiką dirbti valstybės tarnyboje.

Kaip DELFI sakė signataras S. Pečeliūnas, Lietuvą nuo gausybės skandalų dėl žemės grąžinimo galėjo išgelbėti sprendimai, kuriuos pasirinko Latvija ir Estija.

„Jie įgyvendino pilną restituciją. Įrodinėjimas ten buvo sunkus, teisme reikėjo pagrįsti, kad tai tavo nuosavybė, bet kai įrodai, tu įgauni į turtą visas teises. Taip jie darė ir su žeme, ir su pastatais, ir su kitu turtu. O pas mus nueita kitu keliu: jei name vaistinė – negrąžiname, jei name paštas – negrąžiname. Kiek šiandien dar liko tų vaistinių ir paštų? Ir niekas žmonėms negrąžins“, – apgailestavo jis.

www.DELFI.lt
137