Pasiūlymas tikrinti moksleivius dėl narkotikų su kinologų šunimis, raginimai mažinti nedarbą įgyvendinat Užimtumo didinimo programą, susirūpinimas ekologija ir net pažadas paskelbti diktatūrą šalyje veikiančiai mafijai – tai tik keli garsūs Rolando Pakso pasisakymai, pasigirdę politikui susiruošus užimti prezidento kėdę 2002 metais.

Noras pelnyti regionuose gyvenančių rinkėjų palankumą tampa kone kiekvienų rinkimų pagrindiniu leitmotyvu, tačiau politologai ir viešųjų ryšių specialistai pripažįsta, R. Paksas buvo vienas pirmųjų politikų, užsimojusių „paimti apačias“.

Artėjant 2019 m. prezidento rinkimams, DELFI kviečia nusikelti 17 metų atgal ir prisiminti R. Pakso rinkiminę kampaniją ir pažadus, kurie apsuko galvą regionų gyventojams. Tuo metu, atkreipia dėmesį politikos analitikai, dažnas lietuvis R. Paksą suvokė kaip kandidatą, neleidusį skurdinti Lietuvos.

„Nuotaikos buvo kaip visada – didžioji dalis visuomenės yra nepatenkinta. Tiesiog laikai buvo sunkesni ir sudėtingesni visuomenės žmonėms, ypač menkai uždirbantiems arba jau nedirbantiems, todėl tokia politinė jėga kaip „Tvarka ir teisingumas“ ir jos lyderis Paksas iš tikrųjų tapo jų lūkesčių arba jų vilties kažkokiu šansu“, – kodėl lietuviai patikėjo jau tada populistiniais vadintais politiko pažadais, aiškina socialinių mokslų daktaras, politologas Lauras Bielinis.

Rinkimai, pakeitę Lietuvos istoriją: kaip Paksas „ėmė apačias“
© ELTA

Kankinys Jurgis

Drąsus Jurgis nepabijo pasipriešinti žiauriam krikščionis persekiojančiam Romos imperatoriui. Už tai yra ne tik kalinamas, kankinamas, bet galiausiai ir – nulinčiuojamas nukertant galvą. Arba kita istorija – Šv. Jurgis stoja į kovą su miestą puolančiu ir jo žmones ryjančiu drakonu. Jo narsos dėka išgelbėjama siaubūno grobiu turėjusi tapti princesė.

O dabar Jurgio vardą pakeiskime Rolando vardu. Kad ir kaip keistai beskambėtų, būtent šis archetipas pasitarnavo kuriant Rolando Pakso įvaizdį 2002 m. jam kandidatuojant į prezidento postą. Bent jau taip teigė išskirtinį interviu DELFI davęs tuomet su R. Paksu dirbęs žurnalistas, „Verslo klasės“ redaktorius ir vienas pirmųjų viešųjų ryšių specialistų Lietuvoje Aurelijus Katkevičius.

„Visose rinkimų kampanijose ir apskritai visose propagandinėse kampanijose yra naudojami tie patys 7, 8, 9, 11 archetipų. Jie visada yra kiekvienoje istorijoje. Rinkimų kampanija kaip ir produkto pardavimas, nes tai ir yra produkto pardavimas, taip pat yra istorijos pasakojimas, kuris besąlygiškai remiasi archetipais. Vieną iš jų mes jau aptarėme – tai yra Jurgis prieš drakoną, tai yra Odisėjas grįžta namo, tai yra vieno individo kova prieš sistemą“, – kalbėjo A. Katkevičius.

Pasak „Vilmorus“ vadovo, sociologo Vlado Gaidžio tuometė R. Pakso rinkiminė kampanija buvo orientuota į mažiau išsilavinusius ir skurdžiau gyvenančius žmones: „Aš manau, kad į žmones, kuriems mažiau pasisekė tų reformų eigoje. Į tuos žmones, kurių nemaža dalis po to emigravo. Į tuos, kurie vadinami paprastais, mažiau sėkmingais žmonėmis. Žinoma, kad į tai buvo orientuota, o ne į turinčius aukštąjį išsilavinimą, kurie dirbo valstybinėse tarnybose ar kur kitur neblogai sekėsi.“

Vladas Gaidys
© DELFI / Andrius Ufartas
Vladas Gaidys

„Jis bandė save pastatyti prieš nusistovėjusią arba visuomenei nusibodusią politinę sistemą kaip kitokį, naują, galintį pakeisti situaciją, o keitimo metu, natūralu, ir išgelbėsiantį, ir padėsiantį visiems silpniesiems, kurių yra labai daug“, – esminį politiko komunikacijos bruožą išskiria L. Bielinis.

„Žmogus, kuris išėjo iš elito“

Politologai dabar jau kone vieningai sutaria – R. Pakso politinės karjeros vizitine kortele tapo dramatiškas pasitraukimas iš premjero posto 1999 m.

„R. Paksas į politiką atėjo nepastebimai, tačiau jo veikla būnant premjeru, jo emocinis pasitraukimas iš premjero posto dėl naftos įmonės privatizavimo, tapo vizitine kortele – kovotojas su tais, kurie siekia neteisingai pasisavinti valstybės turtą“, – savo knygoje „Prezidento rinkimų anatomija“ rašė L. Bielinis.

Tuo metu Tėvynės sąjungos partijai (dabar – Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai) priklausęs R. Paksas nepritarė bendrapartiečių palaikomam Lietuvos sandoriui su JAV gigante „Wiiliams international“ privatizuojant „Mažeikių Naftą“.

„Derėjomės įnirtingai, stengdamiesi maksimaliai išnaudoti mažiausią mums palankią galimybę. Derėjomės iki paskutinės akimirkos, iki paskutinio, galima sakyti, iki šio vakaro. Priėmėme net ir investuotojų siūlomą kainą – mažą jiems, didelę mums – juk kalbame apie ateities perspektyvą.

Tačiau yra vienas skaičius, kurį šiandien turėtų išgirsti ir suvokti kiekvienas Lietuvos pilietis, nes tas skaičius liečia kiekvieną. Pasirašydama sutartį su „Williams“ Lietuva turėtų perduoti „Mažeikių naftai“ 1 milijardą 400 milijonų litų. <…> Tiek pinigų, kiek reikalauja „Williams“, Lietuva turi, bet tik tiek. Jei visus juos paskirtume „Mažeikių naftai“, liktų nefinansuojami atlikti darbai, augtų įsiskolinimai įmonėms ir žmonėms. Yra tarpvalstybiniai įsipareigojimai. Valstybė jau dabar skolinga ligoninėms, darželiams ir mokykloms. Pinigus ant vieno aukuro neštume mes visi – galbūt net vaikų mokslo, tėvų sveikatos, savo kasdienės duonos sąskaita“, – motyvuodamas savo sprendimą nepalaikyti sandorio su JAV kompanija jausmingai kalbėjo tuometinis greitai širdžių premjero vardą užsitarnavęs R. Paksas.

Šis pareiškimas tapo juoda kate, perbėgusia tarp ministro pirmininko ir tuometinio Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio. Netrukus po to R. Paksas pasitraukė ir iš premjero posto, ir iš konservatorių partijos, tačiau, kaip sako sociologas V. Gaidys, politikas tuščiomis neišėjo – jo reitingai šoktelėjo į neregėtas aukštumas.

„Jo genezė, pradinis taškas yra, kai jis nepasirašė dėl „Williams“ privatizavimo. „Williams“ buvo jau kelintas etapas, nes buvo „Telekomo“ (dabar „Telia Lietuva“ – DELFI) privatizavimas, dar kažkas. Labai nepopuliarūs dalykai. Žmonės buvo prieš tuos, kurie privatizuoja, prieš tuos, kurie remia privatizavimą. Tai, matyt, kad labai natūraliai tai gavosi. Žmogus, kuris nepasirašė, kuris išėjo iš elito. Jis nepasirašė ir išėjo iš premjerministro. Tokie atvejai būna labai retai.

Ta diena turėjo įtakos labai daug kam. Kas palaikė, kas nepalaikė to Pakso, bet jis praėjo pro liberalų būstinę ir iškart reitingas pakilo. Ir Adamkus, kuris pratylėjo toje istorijoje, prarado 20 procentinių punktų. Jis buvo nei už, nei prieš. O Pakso reitingas pakilo turbūt iki 90 procentų. Aš manau, kad jam tai buvo labai svarbus etapinis momentas“, – teigia sociologas.

Populiarumas mušė žemumas

Vis dėlto iki prasidedant rinkiminei kampanijai R. Paksui visuomenės nuomonės apklausos buvo negailestingos.

„Pusantrų metų prieš rinkimus jį palankiai vertino tik 33,9 proc. gyventojų, tai reiškia, kad R. Paksas pagal visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ 2001 m. liepos 05–09 d. apklausos rezultatus užėmė aštuntą vietą. Aukščiau reitingų lentelėje buvo tokie patyrę politikai kaip: A. Brazauskas, V. Adamkus, K. Bobelis, Č. Juršėnas, K. Prunskienė, E. Gentvilas, K. Glaveckas.

O atsakant į klausimą, kas iš politikų geriausiai atstovauja rinkėjų interesus, politikų sąrašas išsidėstė taip: A. Brazauskas 36,3 proc; K. Bobelis 14,9 proc.; V. Adamkus 14,5 proc; E. Gentvilas 8 proc.; A. Paulauskas 7,4 proc.; R. Paksas 6,4 proc.

Baltijos tyrimų apklausos rezultatai R. Pakso atžvilgiu buvo dar pesimistiškesni – už jį balsuotų 3,4 proc. rinkėjų“, – knygoje rašė L. Bielinis.

Politologo teigimu, tokie apklausų rezultatai savaime suformavo pagrindinį uždavinį politiko rinkimų štabui – pirmiausiai reikėjo neutralizuoti politinius konkurentus.

„Kandidatas maksimaliai veikė leistino agresyvumo lygyje, buvo pateikiamas visuomenei per ritualizuotą jo įvaizdžio suvokimą. Buvo einama trumpiausiu keliu, formuojant reakcijas į šį asmenį pagal stimulo–reflekso principus: Paksas – tvarka, Paksas – ryžtas, Paksas – kova su nusikalstamumu ir pan. Vyko intensyvus stereotipų sistemos įdiegimas į visuomenės nuomonę, kuri balsavimo metu privestų rinkėjus prie reflektyvaus, ir todėl tarsi spontaniško, sprendimo: nori tvarkos – balsuoji už R. Paksą, ir nėra čia ko galvoti. Įvaizdžiui buvo klijuojamos savybės, paklausios rinkėjų daugumai“, – knygoje rašė L. Bielinis.

Kad pirmas darbas pradėjus dirbti su politiku buvo išsiaiškinti, kaip jį vertina visuomenė, pripažino ir A. Katkevičius. Paklaustas, nuo ko prasidėjo darbas sutikus formuoti R. Pakso įvaizdį, pašnekovas patikino – nuo monitoringo.

Rinkimai, pakeitę Lietuvos istoriją: kaip Paksas „ėmė apačias“
© ELTA

„Nuo monitoringo, kaip jis atrodo. Nuo psichologinio portreto nupaišymo. Nes jis iš tikrųjų buvo širdžių premjeras. Ir jis iš tikrųjų buvo populiariausias žmogus šalyje po to maišto prieš „Williams“, kai graudžiu balsu atsistatydino – aš negaliu pasirašyti. Viskas prasidėjo nuo monitoringo, kaip jis atrodo, ir nuo to, ką jis gali kaip žmogus, nes nėra blogiau negu meluoti. Vis tiek tu imi kandidatą ir nebandai ant jo užmauti kažko, kuo jis nėra. Tu negali ant Trumpo užmauti intelektualo kaukės, bet tu gali paryškinti tai, kad jis yra savas bičas, kad jis yra agresyvus, kad jis yra reiklus, kad jis yra ryžtingas. Tu gali paryškinti tuos bruožus, kurie ir taip jame yra“, – teigė A. Katkevičius.

Reikėjo politinės jėgos

Iki 2002 m. vykusių prezidento rinkimų R. Pakso politinė karjera buvo itin marga – jis spėjo pabūti tuometinio prezidento Valdo Adamkaus patarėju energetikos klausimais, prisijungti prie Lietuvos liberalų sąjungos (LLS) ir antrą kartą sėsti į Vilniaus miesto mero kėdę, dar kartą 2000 m. pabūti premjeru, žlugus tuometinei liberalų ir socialliberalų valdančiajai koalicijai vėl atsistatydinti.

R. Paksas dėl nuolatinio postų keitimo žiniasklaidoje netgi buvo vadinamas atsistatydinimų rekordininku.

„Dukart ekspremjeras ir dukart Vilniaus eksmeras, Seimo narys Rolandas Paksas gali pretenduoti į Lietuvos neoficialų atsistatydinimų rekordą. Per savo neilgą politiko karjerą R. Paksui iš valstybės ir partinių pareigų teko atsistatydinti 12 kartų“, – 2001 m. spalį apie politiką rašė naujienų agentūra BNS.

Netrukus po pasitraukimo iš LLS R. Paksas prakalbo ir apie ketinimus siekti šalies prezidento posto. „Aš ruošiuosi dalyvauti prezidento rinkimuose. Ar aš tai padarysiu ir kada – yra klausimas man pačiam. Tai priklausys nuo įvairių aplinkybių“, – interviu BNS jau 2002 m. pradžioje sakė R. Paksas.

Neatsitiktinai prieš pat prezidento rinkimus, pastebi politologas L. Bielinis, Lietuvos politinėje padangėje atsirado ir nauja, R. Pakso įsteigta, Liberalų demokratų partija ( LDP, dabar „Tvarka ir teisingumas“).

„Jam buvo reikalinga politinė jėga, kuri savotiškai jį atstovautų. Galų gale, regionuose būtų jo balsas. Ir ta politinė partija jam iš tikrųjų padėjo. Bendrai mes matome, kad politikas be politinės partijos labai sunkiai įgyvendina savo tikslus, nes tai yra struktūra, tai yra žmonės, tai yra organizuotas politikų arba politinių idėjų realizavimo instrumentas. Tai labai svarbu per rinkimus.

Tai buvo vieningai susieta su Pakso įvaizdžiu ir pati partija per tą įvaizdį buvo eksponuojama kaip tokia pati – nauja, kitokia, ginanti silpnuosius“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

Lauras Bielinis
© DELFI / Kiril Čachovskij
Lauras Bielinis


Kandidatu pasiskelbti ieškojo laimingos valandos

Tiesa, po politiko užuominų, kad ketina dalyvauti prezidento rinkimuose, jo kandidatūra įregistruota buvo dar ne greitai. Paklaustas, kodėl politikas tiek ilgai tempė gumą ir oficialiai nepatvirtino, kad kandidatuos prezidento rinkimuose, L. Bielinis svarsto, kad tam galėjo būti kelios priežastys. Tuometinis R. Pakso elgesys, pasak politologo, šiek tiek primena premjero Sauliaus Skvernelio poziciją.

„Viena iš jų, daryčiau prielaidą, tuo metu Paksas ir jo komanda dar nebuvo iki galo suformavę pagrindinių akcentų, kuriuos iškeltų rinkimuose. Kita vertus, kiekvienas kandidatas ir dabar vertina situaciją ne tik pagal savo resursus, bet ir pagal laiko resursus – kiek ilgai jis galės atrodyti nauju ir įtikinamu. Ir dėl tos priežasties pasilieka daugiau laiko ir anksčiau pradeda savo rinkiminę kampaniją arba mažiau laiko.

Šiandien mes matome, kad Skvernelis nesiskelbė, nes jo rinkiminis resursas nors ir yra didelis, tačiau jam svarbu išsaugoti politines pozicijas, kurios dabar yra jo rankose, tai yra, premjerines pozicijas. Tas pats buvo su Paksu. Jis taip pat ieškojo tos laimingosios valandos, geriausio momento, kada buvo galima pasiskelbti. Tą tyrė komandos žmonės, sociologai, skaičiuoja, galų gale, viešųjų ryšių specialistai. Tas laikas visada atsiranda ir jis paskelbiamas tuomet, kada kandidatui, kaip jie mano, yra tinkamiausia“, – kalba politologas.

Rinkimai, pakeitę Lietuvos istoriją: kaip Paksas „ėmė apačias“
© ELTA

Vis dėlto kova dėl rinkėjų balsų, tuomet atkreipė dėmesį politikos analitikai, prasidėjo gerokai anksčiau, nei oficialiai buvo įregistruoti kandidatai, ir gerokai prieš rinkiminės kampanijos pradžios paskelbimą.

Pavyzdžiui, dar prieš savo partijos įkūrimą R. Paksas nepraleido progos įgelti „Mažeikių Naftai“, kurios dalį tuo metu vis dar valdė „Williams“ kompanija. Keli mėnesiai iki LDP įregistravimo R. Paksas pareiškė, kad 2001 m. įvykusi avarija Būtingės terminale, kai į jūrą išsiliejo beveik 60 tūkst. tonų naftos, „nesulaukė adekvataus šalies vadovų įvertinimo“.

„Kai nafta išsiliejo, šalies vadovams labiausiai rūpėjo, kad vėjas nepūstų į Latvijos pusę. Rezultatas – ilgam nuniokota Baltija ir tūkstančiai pajūrio krašto žvejų priversti žvejoti gintarus, nes žuvys išplaukė į švaresnius vandenis,“ – Klaipėdos televizijos „Balticum“ laidoje sakė R. Paksas.

Tokie tuometinio Seimo nario pareiškimai politologų buvo vertinami kaip dirvos ruošimas naujai politinei jėgai. Ne mažiau skambiai R. Paksas Seime kalbėjo ir apie bedarbystės problemą šalyje.

„Nedarbas, kurio lygis perkopęs 13 procentų, niekaip nesmunka, yra liga, vėžys, kuris ėda visą mūsų visuomenės kūną“, – emocingai dėstė tuometis ekspremjeras R. Paksas

Ragino grąžinti mirties bausmę

Skambūs pareiškimai R. Paksą vėliau lydėjo ir visos rinkiminės kampanijos metu. Kaip išskirtiniame interviu DELFI sakė A. Katkevičius, būtent žaidimas lietuvių emocijomis ir tapo pagrindiniu ginklu politinės kovos arenoje.

„Aš iš tikrųjų jaučiuosi kaltas dėl to, kad tada spekuliavau būtent tuo. Tai yra agresijos, manipuliavimo laukas, bet kadangi tu esi kaip technologas, tu turi užduotį išspręsti tam tikrą dalyką, padaryti tam tikrą daiktą per tam tikrą laiką, tai tu imiesi tų priemonių, kurios leidžia tai padaryti ir nelabai galvoji apie ilgalaikes pasekmes. O tai yra be reikalo.

Tvirta ranka visada neišvengiamai veda į tai, ką mes dabar matome Trumpo atveju, Orbano, Erdogano ir daugybės visų atvejų. Neišvengiamai veda į konfrontaciją, į supriešinimą, neišvengiamai veda į juodo-balto akcentavimą, bet ne į niuansų akcentavimą ir iš to atsiranda didžiulės ilgalaikės nelabai geros pasekmės. Tą aš dabar suprantu“, – teigė A. Katkevičius.

Rinkimai, pakeitę Lietuvos istoriją: kaip Paksas „ėmė apačias“
© ELTA

A. Katkevičius prie R. Pakso įvaizdžio kūrimo teigė prisijungęs iš karto po to, kai politikas įkūrė naują partiją. Pats A. Katkevičius tuomet žadėjo formuoti grėsmingą politiko įvaizdį. „Iš vyro su ašara prie akies reikės sukurti vyrą su tvirtu kumščiu“, – „Ekstra“ žurnalui kalbėjo A. Katkevičius.

Tvirtas R. Pakso kumštis rinkiminės kampanijos metu labiausiai atsispindėjo jo retorikoje. Politikas siūlė grąžinti mirties ir ją taikyti už nepilnamečių išžaginimą, grupinius nusikaltimus, prekybą narkotikais, gabenimą, gaminimą.

„Mums yra laikas pagalvoti apie mirties bausmės sugrąžinimą už ypatingai sudėtingus ir sunkius nusikaltimus“, – vieno Seimo posėdžio metu rėžė R. Paksas, kurį citavo BNS.

Panašiai skambėjo ir R. Pakso rinkiminėje programoje, kuri buvo pavadinta „Ateitis prasideda dabar“, surašytos tezės.

“<...> toli gražu ne visi žmonės mano, jog kuriame tokią Lietuvą, kokios norėjome. Kodėl šalyje tiek skurdo ir neišspręstų problemų, kodėl turime besąlygiškai vykdyti tai, ką mums primygtinai siūlo galingesnės šio pasaulio jėgos, kodėl taip dažnai dėl nesuprantamų priežasčių pamirštami šalies žmonių interesai, kodėl žmonės susiduria su valdininkų abejingumu ir nekompetentingumu, kodėl jie nesijaučia saugūs, kodėl dar vis dar bijoma viešai sakyti tiesą? Kodėl?“ – buvo rašoma politiko programoje.

Joje jis žadėjo kontroliuoti ne tik Vyriausybės darbą, bet ir biudžeto lėšų panaudojimą, pensijų dydį ir kitas sritis. Politikos analitikai jau tuo metu teigė, kad tokie kandidato pažadai gerokai peržengia prezidento įgaliojimus.

R. Paksas rinkiminėje programoje netgi žadėjo įsteigti Religinių reikalų tarybą prie Prezidento institucijos, kurios tikslas turėjo būti „kova prieš nevilties, smurto ir agresyvumo nuotaikas visuomenėje“, ir sukurti tarpžinybinę darbo grupę, kuri parengtų ir įgyvendintų „Jaunimo įdarbinimo programą“.

Moksleivius dėl narkotikų siūlė tikrinti su kinologų šunimis

Panašių politiko pareiškimų būta ir daugiau. R. Paksas artėjant rinkimams kritikavo tuometinę vyriausybę dėl kovos su narkotikais mokyklose.

Vyriausybės patvirtintoje moksleivių testavimo tvarkoje buvo numatyta, jog moksleiviai dėl narkotinių medžiagų galėtų būti tikrinami tik gavus tėvų sutikimą. Tuo tarpu R. Paksas siūlė imti pavyzdį iš JAV ir be įspėjimo tikrinti visus šalies mokinius pasitelkus kinologų šunis.

„Kinologai įeina nepaskambinę į mokyklą, uždaromos durys ir užtenka keleto minučių nustatyti, kuris jaunuolis ar paauglys per paskutines dvylika valandų yra vartojęs narkotikų, ir pareigūnai žino, ką daryti“, – kalbėjo jis.

Rinkimai, pakeitę Lietuvos istoriją: kaip Paksas „ėmė apačias“
© ELTA

Nors dauguma politologų tuo metu tokią retoriką nurašė kaip populistinę, pasak L. Bielinio, R. Paksui sėkmingai pavyko pasiekti regionų elektoratą, į kurį ir buvo orientuotasi.

„Matot, didžioji dalis žmonių iš tikrųjų yra paprasti, normalūs žmonės, dirbantys savo paprastus, normalius darbus. Kas nors aria, kas nors vairuoja, kas nors kasa, stato, mūrija ir panašiai. Tai yra žmonės, kurie dažniausiai knygą į rankas pasiima tik tuomet, kai ateina kažkoks išskirtinis momentas ir dėl tos priežasties giliai susimąstyti apie politines problemas jiems tiesiog nėra laiko ir, greičiausiai, nėra pajėgumų. Tada jie ima žvelgti į politikus, kaip į tuos, kurie pernelyg gudrauja, pernelyg, kaip sakoma, mandrai kalba, tada jiems tampa suprantamu ne tas, kuris kalba iš tikrųjų rimtai ir protingai, o tas, kuris kalba taip, kaip jie gali suprasti. Grubiai kalbant populistiškai – paprastom frazėm, paprastais pavyzdžiais – ir tokiu būdu jis tampa jų kandidatu, nes jis toks pats kaip jie, jis kalba ir galvoja taip pat, kaip jie. O tokių žmonių yra dauguma“, – aiškina pašnekovas.

Tuo tarpu A. Katkevičius atviravo, kad politiko programą rašė pats, o paklaustas, kodėl buvo žadama tai, kas nuo prezidento tiesiogiai nepriklauso, pašnekovas patikino, kad skambūs pažadai buvo vienintelis būdas pasiekti norimą auditoriją. Jis atkreipė dėmesį, kad kandidatai taip elgiasi iki šiol.

„Tos sferos, kur prezidentas realiai turi įtakos, tai yra formuojant, pavyzdžiui, teisės sistemą, skiriant teisėjus, prokurorus, STT vadus, užsienio politikoje skiriant ambasadorius ar panašiai, nėra sexy (patrauklu – DELFI). Tu neparduosi savęs kalbėdamas apie kažkokius teisinius paragrafus smulkiu šriftu šešioliktame puslapyje. Parduoti save gali pakankamai kiršinančiais ir pakankamai dirginančiais, ir itin emocionaliais dalykais. Tu gali kiek nori stengtis būdamas, pavyzdžiui, Gitanas Nausėda. Gali stengtis kiek nori būti išlaikytas, santūrus, vienijantis, bet anksčiau ar vėliau tu atsirausi į padėtį, kai tau šituose rinkimuose reikės kalbėti labai emocionaliai apie labai emocionalius dalykus. Nes tai yra tokie rinkimai, kur yra labiau apie emocijas, įvaizdžius negu apie programas“, – interviu DELFI kalbėjo A. Katkevičius.

Įžvelgia kelis sėkmę lėmusius veiksnius

Kone ryškiausiu R. Pakso rinkiminės kampanijos akcentu, kurį dažnas lietuvis pamena iki šiol, tapo jo skrydžiai su „Skrajojančiu Rolandu“ pavadintu sraigtasparniu. Jį politikas išsinuomojo iš J. Borisovo įmonės „Avia Baltica“.

Pasak A. Katkevičiaus, tuo metu tai buvo vienintelis būdas rinkėjus pasiekti tiesiogiai, apeinant žiniasklaidą.

„Nebuvo „Twitterio“. Trumpas tą patį daro su „Twitteriu“. Kadangi mes jautėme didžiulį pasipriešinimą iš institucinės žiniasklaidos, isteblišmento ir mes jautėme, kad žiniasklaidos mes nenupirksime, nepapirksime, neužkalbėsime ir neapžaisim, tada buvo nuspręsta jai nepataikauti. Tai yra visiškai analogiška tam, ką darė Trumpas prieš 2016 metus. Ją (žiniasklaidą – DELFI) reikėjo apeiti. Kadangi nėra „Twitterio“, Lietuvos atveju nėra feisbuko, tai reikia eiti tiesiai pas žmones, kas paskui mažiau sėkmingai buvo kartota ir per apkaltos procesą.

Tu nebandai sudalyvauti televizijoje, nebandai nueiti į radiją, bet tu bandai perlipti per medijas, per stiprintuvus, kurie 2002 buvo gerokai stipresni. Dabar institucinės žiniasklaidos galios dėl socialinių medijų yra pakankamai apmažėjusios, 2002 m. žiniasklaida buvo rimta institucija ir Vainauskas labai rimtai nuiminėjo ir ministrus, ir ką tik norėjo. Tai ir buvo sprendimas – apeiti žiniasklaidą. Kaip apeiti žiniasklaidą? Turi būti įspūdinga, turi būti apie ką visas kaimas šneka dar pusmetį“, – kalbėjo A. Katkevičius.

Šiuo sraigtasparniu 2002 m. gruodį, skelbė TV4, skraidė ir Kalėdų senelis. Toks sumanymas taip pat buvo politiko rinkiminės kampanijos dalis.

Viešųjų ryšių akcijomis, pasak L. Bielinio, R. Pakso komandai pavyko pritraukti ne tik rinkėjų, bet ir žiniasklaidos dėmesį, kas esą ir užtikrino politiko matomumą ir žinomumą rinkiminiu periodu. Tai, mano socialinių mokslų daktaras, tapo vienu iš veiksnių, lėmusių R. Pakso sėkmę rinkimuose.

„Tai lėmė gana daug veiksnių. Ir Pakso įvaizdžio vientisumas – labai stipriai buvo išeksponuotas tokio stipraus, nenusileidžiančio gelbėtojo įvaizdis. Iš kitos pusės – labai gerai organizuota rinkiminė kampanija, kur veikė didžiulė struktūra, tai nebuvo kažkokie palaidi, spontaniški veiksmai, viskas buvo labai gerai suplanuota iš anksto. Ir suplanuota labai preciziškai visai Lietuvai, ir netgi atskiriems socialiniams sluoksniams buvo atskiros programėlės. Plius labai stiprus darbas su žiniasklaida arba žiniasklaidoje, taip kad sumoje tai ir davė tą rezultatą, kurį gavom“, – vardijo pašnekovas.

Rinkimai, pakeitę Lietuvos istoriją: kaip Paksas „ėmė apačias“
© ELTA

Jo manymu, iki sukuriant rinkimų štabą, R. Pakso įvaizdyje „nebuvo ryškių akcentų“, todėl didžiąją dalį pergalės nuopelnų esą reikėtų priskirti su politiku dirbusiems politikos technologams ir kitiems specialistams.

„Sakyti, kad jis jau atėjo su parengta politine programa ir idėja ginti silpnuosius, manau, netikslu. Greičiausiai, tai buvo suformuota jo komandos rinkimų metu arba prieš rinkimus“, – įsitikinęs politologas.

Prisidėjo „datos, kurių nenusipirksi“

Tuo tarpu V. Gaidys įžvelgia ir kitų niuansų, kurie R. Paksui padėjo laimėti rinkimus. Sociologas tikina, kad su politiku dirbusių technologų įtakos pervertinti nereikėtų.

„Didžiulis bagažas buvo 1999 metų nepasirašymas, toks fundamentalus, ant ko jis atsistojo. Paskui 2002 metais parduoda rusams tą „Mažeikių naftą“, tai sutampa su rinkiminės kompanijos pradžia. Ir kitą dieną jis pradėjo skraidyti su Borisovo malūnsparniu. Tai antra tokia data, kurios nenusipirksi, jis tai padarė netyčia.

Matyt, aš jam (R. Paksui – DELFI) pridedu kiek daugiau balų nei kokiems talentams, kurie sugalvojo. Ar jis būtų laimėjęs rinkimus, jei rugpjūčio mėnesį „Williams“ „Mažeikių naftos“ nebūtų pardavęs rusams? Ką Paksui ir reikėjo įrodyti. Kiek pamenu, rugpjūtį dar nebuvo jokių įvykių, rinkimai toli, tai visi žurnalistai subėgo pas Rolandą Paksą imti interviu, ką jis apie tai galvoja, kodėl parduota rusams. Kaži, ar jis būtų sukvietęs tiek žmonių, jam tiesiog pasisekė, kad su tuo įvykiu sutapo rinkimės kampanijos pradžia.

Vladas Gaidys
© DELFI / Andrius Ufartas
Vladas Gaidys

Pas jį buvo tokių lemtingų momentų ir sutapimų. Nekalbant, kad buvo tokios asmenybinės faktūros – skraidė po tiltais. Aš nepervertinu tų technologų“, – 2002 m. įvykius prisimena V. Gaidys.

„Vilmorus“ vadovas taip pat ragina nepamiršti, kad pirmajame rinkimų ture laimėjo Valdas Adamkus. Jis surinko 35,53 proc. rinkėjų balsų, o R. Paksas – 19,66 proc. balsų. Pirmajame rinkimų ture tuo metu dalyvavo 53, 92 proc. visų rinkimų teisę turinčių piliečių.

„Reikėtų nepamiršti to, kas buvo tarp pirmo ir antro turo. Ar ten buvo kokių nors įvykių, ar ne. Ten į viską jautriau reaguojama. Toks niuansas, kad tai buvo gruodžio mėnuo, Valdas Adamkus dar buvo ir sunegalavęs“, – dar vieną atsitiktinai iškritusią palankią kortą R. Paksui įvardija V. Gaidys.

Antrojo rinkimų turo metu R. Paksas surinko 54,71 proc. rinkėjų balsų, o metų žmogumi vadintam V. Adamkui atiteko 45,29 proc. rinkėjų simpatijų.

DELFI primena, kad R. Paksas Lietuvos prezidentu buvo nuo 2003 m. vasario 26 d. iki 2004 m. balandžio 6 d., kai buvo nušalintas nuo pareigų. Jis tapo pirmuoju Europos šalies vadovu, nušalintu apkaltos proceso metu.


www.DELFI.lt
118