1997-aisiais Lietuva prezidentą rinko prieš pat Kalėdas – gruodžio 21-ąją. Nepaisant to, kova užvirė tokia arši, kad prireikė antrojo rinkimų turo. Pergalę jame tik per plauką išplėšė Valdas Adamkus, įrodęs, kad kiekvieno rinkėjo balsas – aukso vertės.

1997 – 1998 m. vykę prezidento rinkimai išsiskiria mažiausiu iki šiol Lietuvos istorijoje skirtumu tarp pirmąją ir antrąją vietą užėmusių kandidatų. Išeivis V. Adamkus pirmąjį atkurtos Lietuvos generalinį prokurorą Artūrą Paulauską įveikė vos 0,74 proc. balsų persvara. Balsuoti tuomet atėjo beveik 2 mln. žmonių.

Nors nuo aptariamų rinkimų praėjo net 22-eji metai, rinkiminės kampanijos dalyviai to meto įvykius atsimena itin ryškiai: teismas, prieš pirmąjį turą sumuštas V. Adamkaus rinkimų štabo vadovas, plakatas „Go home“, įvaizdį iki mažiausių smulkmenų formuojantis psichologas, pasikėsinimas į A. Paulausko gyvybę, o galiausiai – tiesiog savartyne rasti net neatplėšti vokai su rinkėjų balsais.

Apie visa tai – naujausioje ciklo apie kovas dėl aukščiausio šalyje politinio posto dalyje.

Laukinio kapitalizmo ir privatizavimo metai: runkeliai stojo prieš elitą

Kai 1997 m. tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas pareiškė, kad nesieks antrosios kadencijos, norą užimti jo vietą pareiškė 7 asmenys. Kaip rimčiausi pretendentai tuomet matyti trys jų – tuometinis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, buvęs generalinis prokuroras A. Paulauskas ir išeivijos atstovas V. Adamkus.

Svarbu prisiminti, kad Lietuva tuomet buvo visiškai kitokia.

„Tai buvo laukinio kapitalizmo metas. Nelabai vykusio ar nelabai pavykusio privatizavimo metas. Rinkimų tematika ir kontekstas (o kartu ir iššūkiai) buvo visai kitokie. 1997 – 1998 m. visuomenė buvo labai susipriešinusi, jautėsi antagonizmas. Man atrodo, tuo metu ir pradėjo formuotis Rolando Pakso prezidentavimo laikotarpiu įsitvirtinusi, nemėgstu šio termino, bet taip vadinama elito ir runkelių arba dviejų Lietuvų takoskyra“, – DELFI sakė rinkimų kampanijos metu ir iki prezidento inauguracijos V. Adamkaus atstovo spaudai pareigas ėjęs Darius Tarasevičius.


Trys lyderiai: Seimo pirmininkas, prokuroras ir administratorius

To meto Lietuvą valdė konservatoriai – 1996 m. spalį vykusiuose Seimo rinkimuose jie ir krikščionys demokratai gavo absoliučią daugumą mandatų ir suformavo formaliai koalicinę, bet faktiškai konservatorių dominuojamą Vyriausybę. V. Landsbergis buvo išrinktas Seimo pirmininku. Tuo, kad Tėvynės Sąjunga iškels būtent jo kandidatūrą į prezidentus, nedvejojo praktiškai niekas.

Kaip paaiškėjo vėliau, V. Ladsbergis savo rinkiminei kampanijai skyrė daugiausiai lėšų – kiek daugiau nei 2,4 mln. litų (beveik 700 tūkst. eurų). Tiesa, į antrąjį rinkimų turą jis galiausiai nepateko.

Savo ruožtu A. Paulauskas buvo laikomas „naujos kartos“ politiku. Daugelio žmonių sąmonėje politiku jis tapo per naktį, kai dar eidamas generalinio prokuroro pavaduotojo pareigas pasakė, kad sieks Lietuvos prezidento posto. Prieš tai A. Paulauskas dirbo sovietinėje sistemoje, tačiau sugebėjo greitai persiorientuoti ir galiausiai tapo netgi labai populiarus. To pasiekti bene labiausiai jam padėjo sprendimas asmeniškai teisme palaikyti valstybinį kaltinimą Boriso Dekanidzės, Henriko Daktaro ir nužudyto žurnalisto Vito Lingio bylose, Mykolo Burokevičiaus ir Juozo Jermalavičiaus, kaltinamų Sausio 13-osios bylose, sulaikymas. Beje, A. Paulauskui paramą viešai išreiškė pats A. Brazauskas.

1997–1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai
© ELTA
1997–1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai

Tuo metu Valdas Adamkus lietuvius žavėjo savo kitoniškumu, „amerikoniškumu“. Aktyviai dalyvauti atkurtos Lietuvos politiniame gyvenime jis pradėjo 1993 m., buvo kandidato į prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas. 1996 m. Seimo rinkimų kampanijoje V. Adamkus telkė nuosaikiąsias vidurio politines jėgas. Tiesa, iki pat 1997 m. gegužės mėnesio V. Adamkus ėjo penktojo regiono (Vidurio Vakarų) administratoriaus pareigas JAV Aplinkos apsaugos agentūroje. Svarbu paminėti, kad V. Adamkus buvo ir vienas liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos „Santara-Šviesa“ lyderių.

1997–1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai
© ELTA
1997–1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai

Provincijoje į V. Adamkų žiūrėjo išpūstomis akimis

„Būtent šis judėjimas ir nutiesė V. Adamkui kelią. Visi mes buvome iš tos pačios kompanijos, visi pažįstami. Pirmieji pasišnekėjimai, kad V. Adamkus galėtų kandidatuoti į prezidentus, pamenu, juose dalyvavau, ir vyko santarietiškame kontekste. Suvažiavimai jau buvo persikėlę į Lietuvą, jie būdavo gana aistringi, vykdavo stiprios politinės diskusijos. Šiuo metu labiau kalbama apie kultūrą ir švietimą, o tuo metu tai buvo labai stipri politinio angažavimo vieta. Tuometinės santariečių pajėgos, man atrodo, jau buvo pribrendusios eiti į valdžią ir šis žingsnis buvo pakankamai natūralus“, – DELFI sakė V. Adamkui rinkimuose talkinęs Saulius Žukas.

Anot jo, V. Adamkaus pasiekimai JAV administracijoje tuomet daugeliui kėlė įspūdį, tad kaip lyderis jis buvo pasirinktas neatsitiktinai.

„Lietuvai tokio kažkokio proveržio reikėjo. V. Adamkus savo laikysena, vertybėmis ragino žengti žingsnį ir nuo romaniško sąjūdietiško įvaizdžio, senoviškos Lietuvos. Prisiminkime, kad tuomet Lietuva buvo gerokai labiau izoliuotas, uždaras kraštas. Kai tekdavo kartais lydėti V. Adamkų į susitikimus provincijoje, mačiau požiūrį į jį: „Iš užsienio, „amerikonas“... Akys išpūstos. Truputį kitaip buvo į jį žiūrima nei į vietinį. Tokia pagarba. Jis atstovavo tam, kas Lietuvai tuo metu nebuvo kasdienybė“, – įžvalgomis dalijosi S. Žukas.

Saulius Žukas
© DELFI / Kiril Čachovskij
Saulius Žukas

Pirmas žingsnis į politiką – prezidento rinkimai

Tuo metu A. Paulauskas, paklaustas, kodėl tuomet nusprendė kandidatuoti į prezidentus, DELFI aiškino, kad, visų pirma, jį papiktino į valdžią atėjusių konservatorių iniciatyvos. Anot A. Paulausko, jie iš karto ėmėsi radikalių permainų Prokuratūroje – įdarbino savus žmones, bandė apriboti prezidento galias skirti generalinį prokurorą, ėmėsi keisti įstatymus.

„Sakyčiau, buvo visiškas teisinis nihilizmas ne tik mano, Prokuratūros, bet ir visos Lietuvos viešojo administravimo sistemos atžvilgiu. Buvo keičiami įstatymai, žmonės „kišami“ pagal partinę priklausomybę ir panašiai“, – prisiminė jis.

Be to, aiškino A. Paulauskas, po to, kai buvo paprašytas palikti Prokuratūrą, jis susidūrė su kliūtimis užsiimti profesine veikla. Pagal išsilavinimą A. Paulauskas yra teisininkas.

„Pavyzdžiui, man trukdė stoti į advokatūrą. Pasirinkimų ne tiek daug buvo. Matydamas, kas darosi Lietuvoje, kokia situacija, pasakiau, kad dalyvausiu politikoje ir, visų pirma, prezidento rinkimuose. Tuo metu V. Landsbergis buvo neabejotinas favoritas. Aš tiesiog mečiau iššūkį pasakęs, kad toks elgesys negali nesulaukti atsako, turi būti aiškiai įvardyti nusižengimai“, – sakė A. Paulauskas.

Rinkiminė kampanija prasidėjo teismu: per mėnesį – 330 tūkst. parašų

Apie tai, kad kandidatuos į prezidentus, V. Adamkus paskelbė pakankamai vėlai. Beje, oficialiai tapti kandidatu jam pavyko ne iš karto. Į VRK pristačius dokumentus, jie paprasčiausiai nebuvo priimti. V. Adamkaus buvo paprašyta įrodyti, kad jis, kaip reikalauja Konstitucija, pastaruosius trejus metus gyveno Lietuvoje. Jis nusprendė kreiptis į teismą.

Kaip DELFI pasakojo V. Adamkaus rinkimų štabo vadovas Vidmantas Staniulis, kartu su komanda jie laikėsi nuostatos, kad prezidento rinkimuose gali dalyvauti visi lietuvių kilmės ir Lietuvos pilietybę turintys asmenys, nepriklausomai nuo to, kur ir kada gyveno. Ar tai jiems tinka, spręsti turi tauta.

„Rinkdami argumentus mes surengėme pilietinę parašų rinkimo akciją. Per mėnesį surinkome daugiau kaip 330 tūkst. parašų po teiginiu, kad kiekvienas LR pilietis turi teisę dalyvauti rinkimuose ir būti renkamas į įvairias pareigas. Akciją, pamenu, pradėjome Katedros aikštėje, prie Gedimino paminklo, rugpjūčio mėnesį. Vis dėlto mums buvo paaiškina, kad tie parašai neturi juridinės galios, kalbame apie įstatymo nuostatą, todėl ir kreipėmės į teismą“, – pasakojo V. Staniulis.

Anot jo, aptariamą laiką – trejus metus iki prezidento rinkimų – V. Adamkus buvo registruotas Šiauliuose ir į JAV tik važinėjo. Vis dėlto šia informacija aktyviai spekuliavo ir konservatorių, ir LDDP šalininkai. Vis dėlto teismas pripažino, kad kliūčių V. Adamkui kandidatuoti nėra – jis turi teisę ir privalo būti registruotas kandidatu. VRK šio sprendimo neskundė.

Vidmantas Staniulis, Rolandas Paksas
© DELFI / Kiril Čachovskij
Vidmantas Staniulis, Rolandas Paksas

Prieš rinkimus siaubingai sumušė štabo vadovą

Prieš pat pirmąjį rinkimų turą V. Adamkaus komandą sukrėtė ir kita žinia. 1997 m. pabaigoje rinkimų štabo vadovą ir artimą V. Adamkaus draugą, vėliau tapusį jo vyr. patarėju, Raimundą Mieželį netoli savo namų Vilniuje sumušė chuliganai. R. Mieželio namuose ne kartą yra apsistojęs ir V. Adamkus.

„Tai buvo siaubinga istorija“, – pripažino V. Staniulis.

Jis prisiminė, kad V. Adamkus tuo metu viešėjo Šiauliuose. Savo ruožtu jis pats aptariamą vakarą su R. Mieželiu planavo susitikti, jiedu ketino aptarti rinkimų kampanijos reikalus.

„Apie 22:30 val. man paskambino vienas iš talkininkų štabe ir pasakė, kad R. Mieželis buvo sumuštas ir šiuo metu yra ligoninėje. Tą patį vakarą nuvykome į ligoninę ir, iš tikrųjų, radome R. Mieželį siaubingai sumuštą ligoninės priimamajame. Kaip paaiškėjo, jis taksi automobiliu sugrįžo namo iš knygos pristatymo, kuris vyko Vilniaus Rotušėje, tačiau laiptinėje buvo brutaliai sumuštas“, – pasakojo pašnekovas.

Anot jo, R. Mieželis po to dar ilgai gulėjo Šv. Jokūbo ligoninėje.

„Ar tai susiję su rinkimais, teisėsauga tyrė, bet visi galai – tarsi į vandenį. Ši istorija taip ir liko neišaiškinta, o, kai istorija lieka neištirta, lieka daugybė interpretacijų. Tuo metu tarp saviškių mes manėme, kad tai yra dalis viso to, kas vyksta, ir susiję su rinkimais, bet jausmas, manymas yra viena, o faktai – kita“, – pripažino V. Staniulis.

Raimundas Mieželis (pirmoje eilėje iš kairės)
© Dainiaus Tunkūno nuotr.
Raimundas Mieželis (pirmoje eilėje iš kairės)

Buvo sekamas, prabilo apie pasikėsinimą

Savo ruožtu A. Paulauskas prasidėjus rinkiminei kampanijai prabilo apie persekiojimą. Anot jo, dėl to, kad sukilo prieš sistemą, jis buvo sektas Lietuvos valstybės institucijų sukurtų žinybų, kurios atsiskaitinėjo tiesiogiai V. Landsbergiui.

„Pamenu, iš Skuodo važiavome į Klaipėdą, kai mus ėmė sekti automobilis. Vairuotojas mane įspėjo, kad kažkaip keistai važiuoja, mus „spaudžia“. Buvo žiema, kelias – praktiškai užpustytas, šalikelės – pilnos sniego. Vairuotojas man pasakė, kad mus tas kitas automobilis spaudžia į pusnį, į dešinę pusę. Iš pradžių dar nekreipėme dėmesio, bet vėliau pats vairuotojas paskambino mūsų štabo vadovui, kuris susisiekė su Klaipėdos policija. Jie mus pasitiko kelyje ir atlydėjo iki Klaipėdos.

Kitas atvejis nutiko Šiauliuose. Susitikau su rinkimų štabo vadu, jis tuo metu dirbo banke. Atėjo apsauginiai, sako: „Kažkokios mašinos stovi prie banko. Patikrinome, tokių registracijos numerių nėra“. Tuos asmenis jie sulaikė.

Kažkada dar Vidmanto Žiemelio, tuo metu dirbusio vidaus reikalų ministru, klausiau, kaip čia. Jis atvirai pasakė, kad jie atsiskaitinėjo tiesiai V. Landsbergiui. Įsivaizduokite, vienas kandidatas seka kitą kandidatą. Votergeitas, jei palyginsime, – tik vaikų žaidimas“, – su DELFI prisiminimais dalijosi A. Paulauskas.

Artūras Paulauskas
© DELFI / Andrius Ufartas
Artūras Paulauskas

Jautėsi vienas prieš visus, bet laimėjo

Anot jo, rinkiminės kampanijos metu, siekiant jam užkirsti kelią tapti šalies vadovu, esą buvo naudojami visi administraciniai resursai. Pavyzdžiui, tam tikrų savivaldybių merai atsisakydavo jį priimti, neleisdavo susitikti su rinkėjais, buvo viešai plėšomi jo plakatai, imtasi šmeižto.

„Pavyzdžiui, viename laikraščio „Lietuvos aidas“ numeryje, kažkas vėliau suskaičiavo, mano pavardė buvo paminėta 130 kartų. Melas, šmeižtas, bandymai įrodyti, kad blogai dirbau Prokuratūroje, šeimos puolimas... Mano žmona buvo nuolatinis puolimo objektas“, – aiškino A. Paulauskas.

Jis priminė, kad politikoje tuomet žengė tik pirmuosius žingsnius, dar tik mokėsi, tad viskas užgriuvo didele jėga.

„Vadovaujantis Konstitucija buvo aišku, kad V. Adamkus negali dalyvauti rinkimuose. Tačiau tuo metu niekas nežiūrėjo nei į Konstituciją, nei į įstatymus, nei į jokius kitus dalykus. Buvo siekiama bet kokia kaina manęs neprileisti, padaryti, kad aš nelaimėčiau. Tuos rinkimus aš prisimenu kaip labai negarbingus. Galima sakyti, buvau vienas prieš visus“, – savo patirtį apibendrino A. Paulauskas.

Vis dėlto jam pavyko laimėti pirmąjį rinkimų turą. A. Paulauskas tuomet surinko net 45,3, V. Adamkus – 27,9, o V. Landsbergis – 15,9 proc. rinkėjų balsų. Pasitraukdamas iš tolesnės rinkimų kovos savo paramą jis išreiškė V. Adamkui.

Formavo A. Paulausko įvaizdį: nebuvo atsitiktinių sprendimų

Laimėtu pirmuoju rinkimų turu kartu su A. Paulausku tuomet džiaugėsi ir psichologijos daktaras, žmogaus studijų centro prezidentas Gintaras Chomentauskas.

DELFI jis prasitarė, kad į A. Paulausko komandą buvo pakviestas tam, kad padėtų sukurti patrauklų psichologinį įvaizdį, išmokytų bendrauti debatų metu, su žurnalistais, atsakyti į nepatogius klausimus. Kartu su komanda jie kūrė ir rinkiminę programą, vaizdo klipus, plakatus, šūkį. Pats G. Chomentauskas tuo metu taip pat domėjosi politine psichologija, poveikiu masėms.

„Tyrimų darėme daug ir nuolat, dar šiandien turiu šimtus pačių įvairiausių lentelų, analitikos. Maždaug metus kas mėnesį rengėme apklausas ne tik apie save, bet ir apie kitus pretendentus. Detaliai žinojome rinkėjui patrauklias ir nepatrauklias jų puses, požiūrį į įvairius visuomenės reiškinius. Šiame kontekste ir kūrėme savo strategiją.

Nebuvo atsitiktinių sprendimų – tiksliai žinojome, kokio lyderio nori tautiečiai, ir stengėmės su tuo suderinti savo komunikaciją. Net išvaizdos detalės buvo derinamos su siekiamu sukurti psichologiniu portretu. Sakykime, pastebėjome, kad kai kuriems A. Paulauskas primena J. Kennedy, tad neįkyriai naudojome ir šį fizinį, psichologinį panašumą. Daug kas ir šiandien prisimena mūsų sukurtą šūkį „Nusipelnėme gyventi geriau“. Jis – irgi ne mano fantazijos, bet atliktų tyrimų fokus grupėse rezultatas. Nemažai laiko skyrėme individualiam darbui tobulindami komunikaciją: modeliuodavome situacijas, analizuodavome vaizdo įrašus, vėl modeliuodavome. Kiekvienas viešas pasisakymas, aišku, buvo analizuojamas ir aptartas, teikti patarimai“, – prisiminė jis.

Gintaras Chomentauskas
© DELFI / Andrius Ufartas
Gintaras Chomentauskas

Kodėl V. Adamkus pirmajame ture pralaimėjo?

Anot V. Staniulio, V. Adamkus į prezidento rinkimus ėjo remdamasis Lietuvos centro sąjungos rinkimine ideologija ir Romualdo Ozolo idėjomis – laisvas žmogus, atvira visuomenė ir stipri valstybė.

„V. Adamkus ėjo kaip vidurio, centristinės krypties atstovas. Iš tikrųjų, kaip alternatyvą mes rimčiausiai vertinome A. Paulauską. Jis suvienijo visus vadinamuosius oportunistus“, – sakė V. Staniulis.

Savo ruožtu S. Žukas tikino, kad V. Adamkaus didžiausias pliusas ir minusas buvo tai, kad jis ilgą laiką gyveno JAV. Viena vertus, Lietuvoje jo politinė karjera buvo tik prasidėjusi, tad nebuvo, dėl ko prikibti. Kita vertus, vis skambėjo patyčios, kad Šiauliuose buvo likusios tik V. Adamkaus šlepetės – vienintelis jo ryšys su Lietuva, jam buvo sunku diskutuoti Lietuvos vidaus politikos klausimais.

„A. Paulauskas atstovavo naujajai Lietuvai ir atėjo su stipriu pozityvu. Aš labai gerbiu V Landsbergį, jo politine įtaka neabejojama, bet net ir dabar, kai apie jį rašoma, neretai priduriama, kad jis nėra labai mėgstamas tautos. Tu esi didelis, nusipelnęs, ant kojų pastatai valstybę ir panašiai, bet žmonių pasąmonėje susidarė tam tikras negatyvus kontekstas, eiti į rinkimus su tokiu kontekstu yra sudėtinga“, – rinkimų situaciją analizavo S. Žukas.

Buvo dalykų, į kuriuos V. Adamkus reaguodavo labai jautriai

Savo ruožtu D. Trasevičius patikino, kad V. Adamkus jam visuomet atrodė labai jautrus žmogus.

„Subjektyvia mano nuomone, V. Adamkus yra labai jautrus žmogus. Jis visais laikais buvo jautrus ir tai būdavo matyti ir bendraujant su juo – jam visuomet šiltas žodis, šiltas bendravimas su žmogumi buvo labai svarbu.

Bet kartu jis labai jautriai reaguodavo į įvairias žinutes. Jei lygintume su šiais laikais, tuo metu rinkiminė kampanija dar buvo tikrai labai švelni, bet, aišku, pasitaikė ir aštresnių žodžių, tam tikrų užgauliojimų. Pavyzdžiui, „šlepečių“ tema. Nors V. Adamkus buvo susipažinęs su amerikietiška kultūra, matęs rimtų ir karingų rinkimų kampanijų, kai pats su tuo susidūrė, jam tikrai nebuvo lengva. Taip, V. Adamkus jautriai reaguodavo. Reikėdavo jam vis priminti, kad nėra nieko baisaus, tokia ta rinkimų kampanija“, – prisiminė D. Trasevičius.

Netrūko provokacijų

Anot jo, vienas iliustratyvių pavyzdžių nutiko ir prieš antrąjį rinkimų turą. Kandidatai į prezidentus tuomet buvo pakviesti dalyvauti vienos televizijos debatuose.

„Kai išlipome iš automobilio, pamatėme greta Spaudos rūmus išsirikiavusius žmones, kurie sudarė gyvąjį koridorių. Jei mano atmintis nemeluoja, jų buvo gal 20 ar 30. Kai mes ėjome tarp jų, jie pradėjo šaukti: „Jankiai, lauk“. V. Adamkus į tai sureagavo labai jautriai. Prieš pat debatus aptarinėjome, kaip reikėtų kalbėti viena ar kita tema, tačiau jis visas mūsų pertraukė. Negaliu tiksliai pacituoti, bet V. Adamkus liepė nurimti ir nepergyventi, aiškino, kad provokacija jį taip supykdė, kad jis bus toks kietas debatuose, kad mums nekils jokių klausimų. Jį tai nuteikė labai ryžtingai“, – kalbėjo D. Trasevičius.

1997–1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai
© ELTA
1997–1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai

Šį epizodą prisiminė ir A. Paulauskas. Tiesa, kiek kitaip.

„V. Adamkus atėjo į mūsų susitikimą labai pasipiktinęs, kad šaukė, visa kita. Man atrodo, net plakatų buvo su užrašu „Go home“. Mes nekontroliuojame tokių dalykų, kas kur ką rašo ar daro. Atvirai sakant, mūsų komanda buvo ne tokia didelė, gal 10 žmonių“, – paklaustas, ar tai buvo jo komandos darbas, sakė A. Paulauskas.

V. Adamkaus komandos žmonės taip pat prisiminė ir atvejį, kai asmenys, nusifilmavę A. Paulausko rinkiminiame klipe, prieš antrąjį rinkimų turą išreiškė paramą V. Adamkui.

„Buvo toks vaizdo klipas, kuriame baikeriai, neformalus jaunimas aiškino remiantys A. Paulauską. Tačiau vėliau mums pavyko pasiekti, kad tie patys baikeriai nusifilmavo mūsų klipe ir sakė persigalvoję, dabar remiantys V. Adamkų. Tie patys baikeriai nusifilmavo dvejuose klipuose. Taigi konkurencija ir kova buvo“, – pripažino V. Staniulis.

Tiesa, A. Paulauskas aiškino tokio atvejo nepamenantis: „Jei būtų tie patys žmonės rėmė kitą kandidatą, aš bent jau iki šiol atsiminčiau, bet tokio atvejo nepamenu. Buvo vienas toks vaizdo klipas, kuriame rodyta, kaip aš vaikštau, susitikinėju su žmonėmis, atsimenu, gamyklose, kitur. Gal tame klipe ir galėjo būti baikerių kažkas paklausta, bet, kad V. Adamkų jie vėliau palaikytų, na, nežinau, ne“.

Laimėjo itin mažu skirtumu: tikrino net išmetamus lapus

Antrąjį rinkimų turą 1998 m. laimėjo V. Adamkus, surinkęs 49,96 proc. rinkėjų balsų. A. Paulauskas tuomet liko antras, atsilikęs vos 0,74 proc. persvara.

1997–1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai
© ELTA
1997–1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai

Paprašytas prisiminti šį atvejį, tuometinis VRK vadovas Zenonas Vaigauskas laikraščiui „Respublika“ sakė, kad, neskaitant pačių pirmųjų rinkimų, kuriuose teko dirbti, tai buvo vieni iš dviejų įsimintiniausių jo rinkimų per visus 23 vadovavimo VRK metus.

„Ir mūsų rinkėjai, ir kandidatas bei jo šalininkai perskaičiavus balsus patikėjo, kad jie buvo suskaičiuoti sąžiningai. Iš tiesų, organizatoriams toks rinkimų rezultatas yra pats didžiausias košmaras. Nes tokiu atveju kiekviena smulkmena ar bet koks pažeidimas atrodo lemiantis visus rinkimus. Taip, antrasis rinkimų ratas buvo toks, kad rezultatai nuolat kaitaliojosi, o galiausiai nedideliu balsų skirtumu laimėjo V.Adamkus. Tuomet prasidėjo įvairūs patikrinimai. Buvo peržiūrėta, ar nebuvo sukčiaujama, buvo iškelta nepagrįsta versija, kad įtaką rezultatams turėjo Kaunas. Bet iš tiesų nieko tokio nebuvo. Bent mano įsitikinimu, iš tiesų balsai taip ir buvo pasiskirstę.

Įdomu buvo ir tai, kad buvo sudarytos sąlygos A. Paulausko šalininkams atidžiai tikrinti, ar nėra kokių netikslumų visose rinkimų apylinkėse, tikrino netgi išmetamus popieriaus lapus. Vienu metu pasigirdo kaltinimų, kad kažkas galbūt klastojo biuletenius, bet patikrinus paaiškėjo, kad nieko panašaus. Daug panašių teorijų tada buvo patikrinta, bet viskas parodė, kad rinkimuose balsai buvo suskaičiuoti sąžiningai ir galiausiai pats A.Paulauskas atėjo pasveikinti V.Adamkaus“, – sakė Z. Vaigauskas.

Valstybės vadovu V.Adamkus buvo inauguruotas 1998-ųjų vasario 26-ąją.

Svarsto galėjęs laimėti dar pirmajame rinkimų ture

Paklaustas, kaip nutiko taip, kad aiškia persvara laimėjęs pirmąjį rinkimų turą, dramatiškai pralaimėjo antrąjį, A. Paulauskas, visų pirma, pataisė: „Aš tą dieną, rinkimų dieną, laimėjau“.

Iš tikrųjų, suskaičiavus balsus rinkimų dieną, A. Paulauskas buvo paskelbtas lyderiu, tačiau V. Adamkus rinkimus laimėjo prie minėtų balsų pridėjus gautus balsuojant paštu.

„V. Adamkus laimėjo paštu. Tuo metu balsuoti pašte buvo galima dvi dienas, šiuo metu toks balsavimo būdas yra panaikintas kaip labiausiai pažeidžiamas, didžiausia tikimybė, kad gali būti klastotės. Tą dieną, kai skaičiavo balsus iš balsadėžių, laimėjau aš.

Galiu tik tiek pasakyti, kad pirmavau iki 3 val. nakties. Viena lenkų televizija net paskelbė, kad rinkimus jau laimėjau aš, bet staiga viskas sustojo. Buvo pasakyta, kad kompiuteriai „užlūžo“, Kaunas balsų nesuskaičiavo, bet mūsų štabo atstovai nuėjo į apygardos rinkimų komisija ir perdavė, kad šviesos jau užgesintos, spyna ant durų, jokių žmonių nėra. Nebuvo, ką skaičiuoti, viskas buvo suskaičiuota.

Nesulaukęs galutinių rezultatų nuėjau miegoti, tačiau 6 val. ryto informacija buvo atnaujinta, paskelbta, kad V. Adamkus laimėjo. Mes prašėme balsus perskaičiuoti, Šiauliuose pradėjo, iš karto rado 200 neatitikimą, bet procesas buvo sustabdytas. Į mūsų prašymus dėmesys nebuvo kreiptas, V. Adamkus dar kažkur pasakė, kad tai nesąmonė, JAV balsų niekada neperskaičiuoja.

Priminsiu ir tai, kad po pirmojo rinkimų turo balsai maišais buvo rasti savartyne. Mūsų įtarimas, gal net pirmajame rinkimų ture pergalė buvo pasiekta. Tuo metu viską nufilmavome, iškvietėme žurnalistus, surinkome beveik pusę maišo vokų, kurie buvo išvežti į savartyną net neatplėšti kitą dieną po pirmojo rinkimų turo. Spaudos konferencijos metu tuos vokus atplėšėme, maždaug 8 iš 10 balsų juose buvo už mane. Kilo didžiausias ažiotažas, pradėjo man skambinti, klausti, ką darai, kaip visą mūsų valstybę bandai pavaizduoti. Į sąvartyną buvo greitai atvaryti buldozeriai, šiukšlės išstumdytos ir galimai kiti likę balsai tiesiog užversti“, – prisiminė A. Paulauskas.

Su tuo iš dalies sutiko ir G. Chomentauskas.

„Pamenu, kai labai ilgai buvo skaičiuojami balsai paskutinėse rinkiminėse apylinkėse Kaune, kurios ir lėmė rezultatą. Tad, galima spėlioti, kad gal ir nepralaimėjome...“, – nurodė jis.

Prezidento rinkimai. Tai buvo kova be taisyklių: sumuštas štabo vadovas, pasikėsinimas ir sąvartyne rasti balsai
© VRK nuotr.

Kodėl vis dėlto laimėjo Adamkus

Vis dėlto V. Adamkaus komandos nariai tikino manantys, kad laimėti jam greičiausiai padėjo atitekę pirmajame rinkimų ture pralaimėjusių kandidatų į prezidentus šalininkų balsai.

„A. Paulauskas, būdamas A. Brazausko įpėdinis, vis dėlto įkūnijo sovietinės Lietuvos transformaciją, kuri vienaip ar kitaip, niekino ikikarinės Lietuvos tradiciją, išeiviją. Manau, visuomenė pamatė tam tikrą, vadinkime, pavojų, kad gali ta viltis, kurią įkūnijo V. Adamkus savo politine laikysena, sužlugti. Tuomet susivienijo tie rinkėjai, kurie pirmame rinkimų ture balsavo už kitus kandidatus, tarp jų – ir dešinės elektoratas, vadinkime, potencialūs V. Landsbergio rinkėjai“, – svarstė V. Staniulis.

Tą pačią priežastį minėjo ir D. Trasevičius. Anot jo, prie galutinio rezultato labai prisidėjo ir daugybė V. Adamkaus kelionių po Lietuvą.

„Aš kito paaiškinimo neturiu kaip kruvino ir didelio darbo, kurį būsimasis prezidentas atliko važinėdamas po Lietuvą. Nežinau, kiek jis kartų tą Lietuvą apkeliavo, kiek kilometrų apsuko, susitikimų su žmonėmis turėjo. Kai buvo daugiau kandidatų, V. Adamkaus rėmėjų balsai pasiskirstė, tačiau antrajame rinkimų ture jų balsas atiteko būtent V. Adamkui. Sakyčiau, lemiamu momentu V. Adamkus pasirodė stipriau. Gal jis ir nebuvo vidaus politikos dalykų žinovas, bet jo charizma sugebėjo pritraukti žmones ir įtikinti, kad jis gali būti širdžių prezidentas“, – aiškino jis.


www.DELFI.lt
99