Artėjant prezidento rinkimams DELFI nusprendė priminti, kaip atrodė įsimintiniausios kovos dėl aukščiausio šalyje politinio posto.
Pirmoje ciklo dalyje – D. Grybauskaitės ir Z. Balčyčio akistata, nulėmusi mūsų gyvenimą pastaruosius penkerius metus.
Pradžia: kodėl D. Grybauskaitė?
Lietuvos valdžios struktūrose D. Grybauskaitės pavardė pirmą kartą pasirodė dar 1991 m., kai ji tapo Vyriausybės programų vadove. Po poros metų būsima šalies prezidentė jau dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, kur vadovavo Ekonomikos departamentui.
Nuo 1996 m. D. Grybauskaitė ėjo įgaliotojo ministro pareigas Lietuvos ambasadoje JAV. Į Lietuvą ji sugrįžo po trejų metų ir Andriaus Kubiliaus Vyriausybės laikais užėmė finansų viceministrės pareigas. Premjeru tapus Algirdui Brazauskui D. Grybauskaitė buvo paskirta finansų ministre.
2004 m. ji deleguota į Europos Komisiją. Manoma, kad tai buvo sėkmingiausias posūkis D. Grybauskaitės politinėje karjeroje – esą eurokomisare tapusi D. Grybauskaitė nuosekliai kritikavo Lietuvos valdžios sprendimus, taip susikraudama milžinišką politinį kapitalą, vėliau užtikrinusį jai sėkmę 2009 m. prezidento rinkimuose.
Pirmuosius prezidento rinkimus, kuriuose dalyvavo, ji laimėjo su trenksmu – jau pirmame ture surinko net 68 proc. balsų ir užsitikrino ne tik postą, bet ir vienos ryškiausių politikių per dvidešimtmetį titulą. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje valstybės prezidente tapo moteris.
Šešiese puolė vieną
Nors kone visi politologai dar likus pusmečiui iki 2014 m. rinkimų tvirtino, kad D. Grybauskaitė neabejotinai sieks būti perrinkta, pati ji apie šį savo sprendimą pranešė vasarį, iki rinkimų likus dvigubai trumpesniam laikui.
Penkeri jos darbo metai buvo lydimi kritikos – akcentuotas kietas valdymo būdas, principingumas ir klausimai, į kuriuos vengta atsakyti. Periodiškai dalytasi įžvalgomis dėl galimo bendradarbiavimo su KGB, kilo konfliktai tarp jos ir kitų politinių asmenybių. 2014 m. D. Grybauskaitė jau nebebuvo „visų kandidatė“.
Pasinaudoti tuo nusprendė visa eilė prezidentais save įsivaizduojančių. Į kovą tuomet stojo socialdemokratas Z. Balčytis, darbietis Artūras Paulauskas, nepriklausomu kandidatu save pristatęs Naglis Puteikis, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos deleguotas Valdemaras Tomaševskis, Vilniaus meras Artūras Zuokas ir valstiečių-žaliųjų atstovas Bronis Ropė.
Už VRK iškeltos rinkėjų parašų kartelės tąkart liko Linas Balsys, Vladas Lašas, Rolandas Paulauskas, Kristina Brazauskienė ir Jonas Lašinis.
Kokios taktikos D. Grybauskaitės konkurentai laikėsi, nesunku nuspėti. Kaip portalui lzinios.lt yra sakęs konservatorių lyderis profesorius Vytautas Landsbergis, prezidentės oponentai susivienijo.
„Tai buvo matyti ir debatuose – šeši puolė vieną, o tarpusavyje nediskutavo“, – pastebėjo jis.
Įvardijo D. Grybauskaitės ginklą
„Aš ir šiandien manau, kad jos nekalbumas, pauzės, tyla leido visuomenėje bujoti fantazijai apie jos valdymo galimybes. Iš tikrųjų, kai D. Grybauskaitė neįvardijo konkrečių savo veiksmų, galimybių, siekių ar interesų, mes priskyrėme jai viską, ką norėjome. Ji tapo mūsų svajonių lyderė“, – su DELFI įžvalgomis dalijasi L. Bielinis.
Anot jo, per pirmąją savo kadenciją D. Grybauskaitė taip pat pademonstravo tokį valdymo stilių, kuris slapčia vis dar patinka daugeliui.
„Jos valdymo stilistika – personalistinė, šiek tiek autoritarinė. Ji kalba griežtai, kritikuoja, grasina. Nors nenorime išgirsti, kad mums tai patinka, visuomenėje toks lyderis buvo laukiamas. Didžioji dalis laukė žmogaus, kuris apgintų juos nuo esamos ar įsivaizduojamos finansinės, darbinės, teisinės ar socialinės nelygybės, neteisybės. D. Grybauskaitė tam tikra prasme personalizavo šį siekį, todėl jos galimybės rinkimuose buvo labai didelės“, – pripažįsta L. Bielinis.
Kas galėjo mesti iššūkį prezidentei?
Tuomet svarstyta, kad iššūkį D. Grybauskaitei galėtų mesti ne tik anksčiau minėti asmenys, bet ir „tvarkietis“ Valentinas Mazuronis. Jis vertintas kaip gana sėkmingai dirbantis ministras, o jo palankumo reitingas buvo artimas bendražygiui Rolandui Paksui, kuris rinkimuose dalyvauti negalėjo.
„V. Mazuronis tuomet buvo kylantis, labai populiarus politikas. Prisiminkime jo viešųjų ryšių akcijas, kai jis tapo aplinkos ministru. Pavyzdžiui, sprendimą pačiam vykti gaudyti brakonierių. Reitingai kilo kaip ant mielių. Be to, jis buvo nemažai nuveikęs dėl biurokratijos ir visų administracinių procedūrų mažinimo aplinkos apsaugos srityje. V. Mazuronis tuomet buvo ir mano dėmesio centre“, – prisiminimais dalijasi žurnalistas Edmundas Jakilaitis.
Vis dėlto V. Mazuronis dalyvauti rinkimuose tuomet nepanoro.
„Tas kandidatas, kuris norėjo laimėti prieš D. Grybauskaitę, turėjo pradėti rengtis rinkimams jau po pirmosios jos pergalės. Gal net dalyvauti minėtuose rinkimuose, pralaimėti, bet sužinoti silpnąsias ir stipriąsias prezidentės puses. Taigi pasirengimas turėjo būti ilgas, nuoseklus ir labai kruopštus“, – dabar svarsto L. Bielinis.
Iškilo politikas, kurį žinojo retas: kodėl Z. Balčytis?
Paradoksalu, tačiau rimčiausiu konkurentu tuometinei prezidentei tapo ne tokio tipo žmogus, apie kokias būdo savybes daugiausiai kalbėta. Nepaisant to, kad socialdemokratų partija 2014-aisiais buvo labai populiari, o Z. Balčytis ilgą laiką dirbo Europos Parlamente (EP), iki prezidento rinkimų Lietuvoje jo nežinojo praktiškai niekas.
„Tai, kad pakliuvo Z. Balčytis, man atrodo, atsitiktinumas. Apie A. Paulausko fenomeną būtų galima kalbėti, apie N. Puteikio – irgi, bet Z. Balčyčio fenomeno aš neįžiūriu. Politikas kaip politikas“, – lakoniškai apie Z. Balčytį dabar atsiliepia visuomenės nuomonės apklausų bendrovės „Vilmorus“ vadovas ir sociologas Vladas Gaidys.
Maža to, daug kam atrodė, kad prezidento postas Z. Balčyčiui buvo tik variantas „B“, mat tuo pačiu metu jis pretendavo ir į EP.
„Aš manau, kad tai yra nelabai susiję dalykai, todėl, kad visada politikoje būna vieni ir kiti rinkimai. Tai du skirtingai dalykai, tačiau kaip ir minėjo premjeras, komandinis darbas pasiteisino ir, manau, kad turime tęsti komandinį darbą, taip pat turime būti suinteresuoti, kad kuo daugiau tradicinių partijų patektų į Europos Parlamentą“, – tokį sprendimą yra aiškinęs Z. Balčytis.
Politiko nuomone, jo pavardės buvimas EP kandidatų sąraše tiesiog padės partijai gauti daugiau vietų.
„Z. Balčytis atstovavo pačiai didžiausiai tuo metu politinei partijai. Parama socialdemokratams visuomet buvo didelė. Tai matome ir dabar – net suskilę jie sugebėjo savivaldos rinkimuose surinkti pakankamai daug balsų ir įsitvirtinti gerose pozicijose. Taigi Z. Balčytis atstovavo politinei partijai, už kurią balsavo nepriklausomai nuo to, kas kandidatavo į prezidentus. Ir tai leido jam surinkti tuos balsus, laimėti prieš konkurentus ir patekti į antrąjį rinkimų turą“, – dabar pastebi L. Bielinis.
Z. Balčytis pirmame prezidento rinkimų ture tuomet surinko 13,63 proc. rinkėjų balsų. Beje, A. Paulauskas nuo jo atsiliko vos 1,6 proc.
Susierzinimo net nebandė nuslėpti
Daugiausiai balsų pirmame rinkimų ture surinko D. Grybauskaitė – 45,89 proc. Taigi iki garantuotos pergalės jai pritrūko vos kelių procentų. Apmaudu? Dar ir kaip. Ir tą parodė jos elgesys lemtingą naktį.
Ilgai laukta ir vis atidėliota D. Grybauskaitės spaudos konferencija po rinkimų tetruko akimirką. Savo kalboje ji pareiškė tikinti Lietuva ir paragino ateiti į rinkimus antrajame ture.
Prezidentės komentaro studijoje jis laukė kartu su kolege Nemira Pumprickaite, jos kviestais specialistais, bet galiausiai išsilakstė net jie.
„Aš pradėjau kalbėti vienas, kalbėjau turbūt keliolika minučių. Ačiū Dievui, D. Grybauskaitė pasirodė. Tik niekaip negalėjau nusistebėti, kad tiek laukus visiems žiūrovams ji sugebėjo pasakyti vos keliolikos sekundžių mintį“, – sakė E. Jakilaitis.
Tiesa, pati prezidentė tokį savo poelgį tuomet aiškino pasirinktu gyvenimo būdu.
„Vakar elementariausiai miegojau. Jūs gi žinote, kad aš esu vieversys, keliuosi 5 val. ryto, tai tikrai 1 ar 2 val. nakties jau daug sunkiau ką nors pasakyti. Taigi nenorėjau visų nuliūdinti arba pasakyti ne tą, ką reikia“, – kitą rytą sakė D. Grybauskaitė.
Susikibo dėl sviesto
Tuomet ji surengė ir spaudos konferenciją, galiausiai įžiebusią tikrą politinę žiežirbą. Paprašyta įvardyti, kokiais klausimais labiausiai skiriasi jos ir Z. Balčyčio nuomonės, D. Grybuskaitė atrėžė dar negirdėjusi griežtos ir konkrečios varžovo nuomonės nė vienu klausimu.
„Didžiausias skirtumas, kiek galėjau pajusti iš tų bendresnių atsakymų, tai dėl valstybės ekonominio, karinio saugumo ir nepriklausomybės klausimų. Galbūt aš griežčiau nusiteikusi nedaryti kompromisų ir nepardavinėti Lietuvos už sviestą, ką galbūt girdžiu labiau būsimo konkurento kalbose“, – pareiškė ji.
Iki tol ramiai ir santūriai laikęsis Z. Balčytis po šių D. Grybauskaitės žodžių tiesiog pratrūko.
„Manau, kad savo komentaruose ji sako tam tikros netiesos. Manau, kad priverstas esu reaguoti. Taip, sviestas. Manau, kad tokie „užmetimai“ nedaro jai garbės rinkimų kampanijos metu. Tiesiog tai yra netiesa. Nei vienas mes nepardavinėjame Lietuvos ir neparduosim“, – kalbėjo socialdemokratas.
Paklaustas, kas D. Grybauskaitės retorikoje jį labiausiai žeidžia, kandidatas į prezidento postą teigė nesijaučiantis įžeistas, tačiau neketinantis tylėti.
„Tokia rinkiminės kampanijos dalis, kurioje ji mėgina savo priešininkus arba konkurentus pastatyti į žemesnę vietą. Noriu pasakyti, kad nepavyks. Todėl, kad mano patirtis – ne tik dabar, bet ir visą nepriklausomybės laikotarpį – nesukėlė kažkokių papildomų klausimų. Mano laikysena, mano pozicija“, – tęsė Z. Balčytis.
Pasiūlė tapti premjeru, o po to nebesikalbėjo
Vėliau jis pripažino prieš kiek daugiau kaip pusantrų metų atsisakęs prezidentės D. Grybauskaitės pasiūlymo užimti Vyriausybės vadovo kėdę, užleidęs ją Algirdui Butkevičiui. Apie tai jis kalbėjo LNK televizijos laidoje „Diagnozė: valdžia“.
„Taip, buvo toks pokalbis prezidentės darbo kabinete. Bet atsisakiau. Nes normali politinė praktika ta, kad partijos lyderis, vedęs partiją į pergalę rinkimuose, ir turi tapti premjeru. Aš aktyviai dalyvavau tuose rinkimuose (2012 m. rudens Seimo – DELFI) , padėjau partijai. Bet padėkojau už pateiktą pasiūlymą. Ir, kaip man atrodo, prezidentė puikiai suprato šio atsisakymo motyvus. Premjeru paskirtas tas, kas ir turėjo juo tapti. Nors Vyriausybei iš pradžių buvo nelengva su prezidente dirbti, bet, kaip man atrodo, vis daugiau atsiranda supratimo tarp premjero ir prezidentės“, – laidoje kalbėjo Z. Balčytis.
Tiesa, tai galėjo būti vienas paskutinių jų pokalbių. Po pirmojo prezidento rinkimų žurnalistų paklaustas, ar pasveikino D. Grybauskaitę, Z. Balčytis pripažino, kad jiedu nėra kalbėję pastaruosius metus.
„Nei prieš rinkimų pirmą turą, nei dar prieš metus mes tikrai niekada nesikalbėjome metų bėgyje. Ir taip, po pirmo rinkimų turo mes nesveikinome vienas kito“, – prasitarė Z. Balčytis.
Susidūrė debatuose
Įdomu buvo stebėti ir paskutinius kandidatų debatus. LRT eteryje tuomet jiedu kalbėjo apie užsienio ir saugumo politiką.
Z. Balčyčiui suteikus galimybę išvardyti silpniausias D. Grybauskaitės vietas užsienio politikoje, jis pirmiausiai jis priminė, kad prezidentė nesukvietė Valstybės gynimo tarybos dėl įvykių Ukrainoje. Taip D. Grybauskaitė nusprendė dėl nepasitikėjimo Darbo partija.
D. Grybauskaitė gavo progą atsikirsti, tačiau ja nepasinaudojo. Paklausta, kokios silpniausios Z. Balčyčio vietos užsienio politikoje, ji pareiškė, kad toks vertinimas būtų „nekorektiškas“ ir oponento silpnąsias vietas vardinti atsisakė. Tačiau ji aktyviai kritikavo socdemus, esą atėjusi į valdžią ji po socdemų valdymo rado netvarkingą krašto apsaugos sistemą – ir be NATO gynybos planų.
Z. Balčytis tąkart įgėlė D. Grybauskaitei ir dėl jos nedalyvavimo Sočio olimpiadoje. Esą jis būtų parodęs pagarbą – pirmiausiai Lietuvos ir kitų šalių sportininkams. D. Grybauskaitė atsikirto: esą Rusija olimpiados metu jau užsiėmė tarptautiniu chuliganizmu, o savo aukščiausio rango delegacijų nesiuntė ir JAV, ir daugelis kitų didžiųjų pasaulio valstybių.
Ko paklaustų vienas kito?
Kai kandidatai gavo ir progą paklausinėti vienas kito, D. Grybauskaitė pradėjo nuo klausimo apie save.
Tuomet kaip tik buvo kilęs triukšmas, kai ji iš nelegaliai prekiaujančios močiutės nusipirko pakalnučių. Taigi ji Z. Balčytį nusprendė šiek tiek paprovokuoti pastatydama į savo vietą – jei eidamas gatve šis pamatytų močiutę, kuri pardavinėja pakalnutes, ar jas pirktų?
„Jeigu eičiau kaip Zigmantas Balčytis, asmuo visiškai nežinomas, tai aišku – močiutes reikėtų remti. Bet jeigu einu kaip pareigūnas – sušelpčiau, bet pakalnučių nepirkčiau“, – sakė socdemas.
Jis, savo ruožtu, pareikalavo pasiaiškinti, kodėl D. Grybauskaitė atleido Vygaudą Ušacką iš užsienio reikalų ministro pareigų. Šis prezidentės žingsnis, žengtas pačioje kadencijos pradžioje, daugeliui apžvalgininkų atrodė kaip savotiška paslaptis. Kelta netgi versija, kad prezidentė taip eliminavo potencialų konkurentą 2014 m. rinkimuose.
„Atsakymas labai paprastas. (…) Artimiausias bendražygis turėtų būti užsienio reikalų ministras. Deja, tokiu bendražygiu ponas V. Ušackas netapo ir mano pasitikėjimo neturėjo“, – atsakė D. Grybauskaitė.
Anot prezidentės, V. Ušackas jos vardu vykdė savą užsienio politiką.
Susikirto ir dėl krizės
Ekonominėje politikoje didžiausias jų požiūrių nesutarimas išryškėjo dėl to, ar per krizę Lietuva turėjo skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), ar gerai darė brangiau skolindamasi tarptautinėse rinkose.
Diskusijos metu prezidentė D. Grybauskaitė atskleidė, kad TVF skolinimosi sąlygos būtų buvusios drakoniškos. Pasak šalies vadovės, TVF reikalavo apmokestinti pensijas, įvesti automobilių mokestį ir nekilnojamojo turto mokestį visiems. D. Grybauskaitė sakė galinti prisiimti atsakomybę už tokį savo patarimą Andriaus Kubiliaus Vyriausybei, tuo metu Z. Balčytis teigė manantis, jog šis sprendimas buvo klaida.
„Pirmiausia, mes turime atsakyti į klausimą, kieno sąskaita ir kaip mes ėjome iš krizės. Tikrai mes ėjome savarankiškai, ne taip kaip kitos Europos Sąjungos valstybės, mažiausias pajamas gaunančių žmonių sąskaita. Ir aš manau, kad Lietuva, kuri gal ir yra giriama pačioje Europoje, tačiau pats pagrindinis principas, kodėl mus giria, kad neprašėme paramos. Prancūzija, Latvija, Portugalija, Graikija gavo paramą ne tik iš TVF, bet ir labai nemažas pinigines lėšas iš Europos Sąjungos“, – sakė Z. Balčytis.
Pasirinko ne nugalėti pats, o padėti socdemams
Norint įveikti D. Grybauskaitę šalies vadovo rinkimuose jos varžovui Z. Balčyčiui reikėjo visiškai naujos, agresyvesnės ir konkretesnės strategijos, portalui LRT.lt rinkimų rezultatus tuomet komentavo viešųjų ryšių specialistas Mykolas Katkus.
Anot jo, Z. Balčytis ir socialdemokratų partija antrajame ture turėjo dvi galimas strategijas. Viena jų buvo bandyti nugalėti rinkimuose, kita – padėti socialdemokratų partijai. Pasak M. Katkaus, akivaizdu, kad buvo pasirinkta antroji. Vis dėlto nugalėti D. Grybauskaitę jis esą galėjo.
„Tam tikslui būtų reikėję padaryti labai daug visai kitokių veiksmų. Visų pirma, reikėjo nustoti painioti Europos Parlamento (EP) rinkimus su šiais rinkimais, nes [...] tai, jog Z. Balčytis ėjo į EP rinkimus, gerokai mažino kitų partijų entuziazmą padėti jį palaikyti. Tai buvo labai svarbus strateginis žingsnis“, – aiškina M. Katkus.
Koją pakišo N. Puteikis
Ne mažiau svarbus šiuose rinkimuose, pasak viešųjų ryšių specialisto, buvo N. Puteikio, kuris pirmame rinkimų ture sulaukė 9,33 proc. balsų, elektoratas. Keturi paskutiniai kandidatai tuomet kartu surinko daugiau balsų nei du likę po D. Grybauskaitės.
„Ponas Z. Balčytis nepadarė nė vieno bandymo pritraukti tą elektoratą. Tuo metu D. Grybauskaitė pabandė pasiimti bent dalį kitų, buvusių kandidatų, elektorato. Prisiminkime pareiškimą apie energetikos ministrą J. Neverovičių. Savo ruožtu Z. Balčytis rėmėsi institucine parama, vienintelis išryškėjęs dalykas debatuose buvo tai, kad jis tarsi pakeitė savo poziciją dėl Rusijos, [...] jis kalbėjo apie švelnesnį santykį su Rusija“, – teigė M. Katkus.
Savo ruožtu Mykolo Romerio universiteto docentas Saulius Spurga tuomet aiškino, kad Z. Balčytis greičiausiai sąmoningai apsisprendė būti ramesnis, nuosaikesnis. Tiesa, jis ir pats nusistebėjo, kad taip vangiai pasireiškiantis kandidatas sugebėjo iškopti į antrąjį rinkimų turą.
„Mane labiausiai nustebino tai, kad antrasis rinkimų turas vis dėlto įvyko. Atrodė, kad D. Grybauskaitė ir jos rinkiminė komanda sugebės mobilizuoti visuomenę taip, kad vėl pasieks pergalę pirmajame ture. Tačiau tai neįvyko. Reiškia, jos įvaizdis nebebuvo toks įdomus, koks buvo prieš pirmuosius rinkimus. Nepaisant to, buvo aišku, kad rinkimai – nulemti. Z. Balčytis neturėjo tokios paramos ne tik visuomenėje, bet ir savo partijoje“, – DELFI aiškino L. Bielinis.
Laimėjo 18 proc. skirtumu
Taigi galiausiai rinkimai baigėsi D. Grybauskaitės pergale. Už ją balsus atidavė 57,87 proc., už socialdemokratą europarlamentarą Zigmantą Balčytį – 40,14 proc. rinkėjų.
Iki tol mažai kam žinomas politikas savo rezultatą pagerino nuo 14 iki 40 proc. balsų ir nuo D. Grybauskaitės atsiliko 18 proc.
D. Grybauskaitė pirmavo 52-ose rinkimų apygardose, gausiausiai už ją balsuota Kauno mieste ir Kauno rajone.
Z.Balčytis į priekį išsiveržė aštuoniose apygardose: Pagėgiuose, Šalčininkų rajone, Šilalės rajone, Švenčionių rajone, Trakų rajone, Vilniaus rajone, Visagine, Zarasų rajone. Daugiausiai balsų jis sulaukė Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose.
Iš viso rinkimuose dalyvavo 1,2 mln. arba 47,3 proc. Lietuvos piliečių.
Tapo EP nariu
„Mes patekome į antrąjį prezidento rinkimų turą, pritraukėme į jį žmonių, todėl man keltas tikslas buvo pasiektas. Aš savo uždavinį įvykdžiau. Manau, ir rinkimai į EP buvo visiškai normalūs, tik gaila, kad net patys socialdemokratai ne visi ėjo balsuoti", – dienraščiui „Lietuvos rytas“ po rinkimų sakė Z. Balčytis.
EP rinkimuose jis patyrė didelį pralaimėjimą – jo vadovaujamas sąrašas, surinkęs 17,27 proc. rinkėjų balsų, nusileido konservatoriams, o pats Z. Balčytis rinkėjų buvo „nureitinguotas“ į antrą vietą.
Tačiau, kadangi socialdemokratai gavo du mandatus EP, Z. Balčytis darbuotis išvyko būtent ten.
2017-ųjų kovo 13 dieną jis tvirtino sulaukęs pasiūlymo dalyvauti tarptautinės organizacijos veikloje, Z. Balčytis pranešė paliksiantis EP, tačiau ten darbuojasi iki šiol.
Savo ruožtu D. Grybauskaitė po rinkimų sakė, kad priima jų rezultatą kaip didžiulį įpareigojimą. Antrą kartą iš eilės Lietuvoje iki tol dar nebuvo išrinktas nė vienas prezidentas, todėl savo pergale ji pavadino ir istorine.
„Mano šūkis ir buvo, kad aš tikiu jumis kiekvienu ir, ypač, kiekvienu sąžiningu Lietuvos žmogumi. Todėl dėkoju visiems, kas palaikėte ir balsavote, kas balsavote už Lietuvos ateitį su šia prezidente, kas antrą kartą suteikėte garbę tarnauti jums, dirbti jums“, – teigė prezidentė.
Ką tai reiškia šiandien?
Paklaustas, ar tokia strategija padėtų D. Grybauskaitei laimėti ir šiandien, ar ji turėtų galimybių patekti bent į antrąjį rinkimų turą, L. Bielinis patikino, kad per dešimt pastarųjų metų daug kas pasikeitė.
„Dabar nei visuomenė, nei konkurentai neleistų jai tyliai žaisti savo įvaizdžiu. Ji būtų priversta dalyvauti debatuose ar bent atsakyti į žurnalistų klausimus. Kalbėdama ji turėtų pasireikšti kaip asmenybė, visuomenė tuomet ją pamatytų daug ryškiau. Deja, iki šiol tokios atviros mes jos ir nematėme“, – pripažino jis.
Anot L. Bielinio, perimti D. Grybauskaitės įvaizdį šiandien bando premjeras Saulius Skvernelis.
„Mūsų visuomenė yra gana sudėtinga ir pakankamai subtili. Galbūt nesame linkę į detalius svarstymus, mėgstame suprojektuoti daug lūkesčių tiems, už kuriuos balsuojame, o po to labai nusivilti. Tačiau, iš tikrųjų, motyvacija, kodėl balsuojame už vienus ar kitus, visuomet yra kitokia. Šiandien, man atrodo, S. Skvernelis bando perimti netolimos praeities pergalių priežastis. Patraukti tokius rinkėjus, kurie tikisi, kad pagaliau ateis tas, kuris viską sutvarkys. Tiesa, nereikėtų pamiršti ir to, kad jį deleguoja viena didžiausių partijų, todėl dalis rinkėjų balsuos ne už konkretų asmenį, o būtent už ją“, – sakė L. Bielinis.
Jo teigimu, dabar rinkėjas pradeda suprasti ir tai, kad kiek tu besitikėtum iš kandidato, pastarasis gali veikti tik įstatymų ribose, yra susaistytas partinėmis priklausomybėmis.
„Didžiausias D. Grybauskaitės prezidentavimo nuopelnas, mano akimis, paneigti stereotipai apie Lietuvą ir lietuvius. Pavyzdžiui, kad esame patriarchalinė tauta, kad prezidente vieniša moteris tikrai netaps. Prezidentas, visų pirma, turi būti talentingas žmogus. Ir šis apibūdinimas talpina daug. Tarkime, ir tai, kad jis yra tam tikros srities profesionalas. A. Brazauskas žemę arė, Rolandas Paksas po tiltais skraidė, D. Grybauskaitė turi juodą karatė diržą. Todėl ir šiemet rinkimai bus nepaprastai įdomūs – kandidatai nėra banalūs ar trivialūs“, – pridūrė V. Gaidys.