„Buvau labai nustebintas, kai iš bombarduojamos Odesos ir Kyjivo atvykau į Lvivą. Čia žmonės ramiai vaikšto gatvėse, geria kavą. Tačiau kol jie geria kavą, tol, pavyzdžiui, Charkive 100 metrų nuo mano draugo nukrenta bomba, – pasakoja ukrainietis. – Mano psichoterapeutė sakė, kad vakar buvo pirmas kartas nuo karo pradžios, kai ji verkė. Verkė todėl, kad kaip specialistė kalbėjosi su vaikais iš Bučos. Vaikais, kurie buvo išprievartauti. Vieni geria kavą, o kiti bendrauja su Bučoje prievartautais vaikais.“
Jei su Vitalijumi Bandura būtume kalbėję iki karo, jį būtų buvę galima pristatyti kaip jauną Ukrainos verslininką. Tačiau šiandien, didelio masto Rusijos puolimams prieš Ukrainą besitęsiant ilgiau nei mėnesį, Vitalijus yra savanorių komandos „Rescue NOW UA“ koordinatorius, bendraįkūrėjas. Vaikinas pastaruosius pusantrų metų gyveno Kyjive, tačiau vasario 23 d. su mergina išvyko į Odesą. Siaubingąją visus sukrėtusią žinią apie karą pora išgirdo ryte pažadinti telefono skambučių iš šeimos narių.
Vitalijus kilęs iš Charkivo, ten gyvenanti visa jo šeima iš karto evakavosi, o jis pats iš Odesos pabėgo į mažą vakarų Ukrainos miestelį. Čia vaikinas apsistojo draugų namuose ir dabar nepailstamai dirba – koordinuoja ukrainiečių ir jų augintinių evakuaciją iš Charkivo į saugesnius miestus – Poltavą ir Dniprą. Kelionės atgal metu savanoriai taip pat į rusų suniokotą miestą pristato humanitarinę pagalbą (maistą, drabužius, degalus, vaistus).
Vaikino suburtą savanorių komandą sudaro dvi grupės. 100 žmonių pagalbą teikia gyvai – į Charkivą pristato būtiniausius daiktus, miestiečiams gamina karštą maistą. Tuo tarpu dar 90 žmonių dirba nuotoliniu būdu iš saugesnių Ukrainos zonų – tai koordinatoriai, vadybininkai, skambučių centro savanoriai. Dabar jau didele laikytiną humanitarinės pagalbos organizaciją pradžioje sudarė vos du jaunuoliai – Vitalijus ir jo draugas Michaelis.
„Buvo trečia karo diena, – prisimena vaikinas. – Paskambinau savo draugui Michaelui, kuris tuo metu buvo Charkive. Pokalbio metu jis vairavo automobilį, sakė, evakuoja gyventojus. Pasakiau, kad taip pat žinau žmonių, kuriuos reikėtų evakuoti, ir kad radau tam dar vieną automobilį. Taigi viskas prasidėjo nuo vieno automobilio ir mano draugo.“
Pagalbos rasti draugams nebuvo sunku. Vaikinas suorganizavo dar vieną transporto priemonę, padėti pasisiūlė ir dar keli draugai. Tačiau neilgai trukus jie suprato, kaip sudėtinga vienu metu ir vairuoti, ir atsiliepti į evakuotis norinčių žmonių skambučius. Todėl Vitalii kartu su dar vienu draugu Igoriu (prieš karą buvusiu aktoriumi) ėmėsi koordinavimo proceso. Dabar Igoris – šios organizacijos vadybininkas, vienas iš 90 nuotoliniu būdu dirbančių savanorių.
Nuo karo pradžios neturėjo net kada pamiegoti
Praėjus daugiau nei mėnesiui nuo žiauraus ir precedento neturinčio Rusijos karo Ukrainoje pradžios, ukrainiečių savanoriai dirba nepailsdami. Vitalijus sako, kad visi jie – labai atsidavę ir motyvuoti, tačiau kai kuriuos savanorius sunku įkalbėti šiek tiek pailsėti.
„Kai kurie nuo karo pradžios dirba visiškai be sustojimo. Darbus pradeda 6 val. ryto, o baigia 2 val. nakties. Taigi beveik net nepamiega“, – atsidūsta Vitalijus.
Tačiau vaikinas džiaugiasi, kad reikiama pagalba atsiranda pati – ukrainiečiai šiuo metu labai bendruomeniški ir vieningi. Lengva rasti tiek žmogiškųjų išteklių, tiek įrangos ar transporto priemonių. Visko, ko gali prireikti, randi per minutę, sako „Delfi“ pašnekovas.
„Visa šalis – viena didžiulė bendruomenė. Pirmą kartą gyvenime jaučiuosi didelės ir draugiškos bendruomenės dalimi. Taip nesijaučiau niekada gyvenime, – šypsosi Vitalijus. – Anksčiau kiekvienas ukrainietis būdavo labai individualus, užsiimdavo tik savo darbais ir dažnai atšaudavo „netrukdyk man“. O dabar visi gyvena ir dirba dėl vieno tikslo.“
Vaikinas pateikia puikų ukrainiečių organizuotumo pavyzdį. Kartu su savanoriais jis ėmėsi naujo tikslo – evakuoti ne tik žmones su augintiniais, bet ir gyvūnus iš zoologijos sodų.
„Vakar pamačiau vaizdo įrašą, kuriame vieno zoologijos sodo įkūrėjas sakė nežinąs, kaip iš Charkivo evakuoti tigrus, liūtus ar meškas. Jis manė, kad gyvūnus teks užmigdyti. Šį vaizdo įrašą nusiunčiau į bendrą mūsų grupės susirašinėjimą ir čia galima matyti, kaip vyksta procesas, kaip visi sprendžia šią problemą. Draugai iš karto susisiekė su zoologijos sodo savininku, ėmė organizuoti savanorius, transportą – didžiulius automobilius liūtams ir kitiems gyvūnams. Taip pat kolegos ieško ir randa dar daugiau zoologijos sodų, kurių gyvūnus galėtų evakuoti. Labai nuostabu, kad galime padėti. Kol kas evakuacija dar procese, bet bent jau gyvūnų neteko nužudyti“, – su šypsena veide pasakoja Vitalijus.
Pusė ukrainiečių nesutinka evakuotis
Nors pagalbos rankų komandai netrūksta, tačiau norinčių tos pagalbos sulaukti – mažiau, nei būtų galima pagalvoti. Pagrindinė organizacijos užduotis – gyventojus evakuoti iš nuolat bombarduojamo Charkivo, kuriame okupantai negailestingai taikosi ir į gyvenamuosius namus, o nueiti į parduotuvę maisto yra per daug rizikinga. Tačiau didelė dalis gyventojų nenori palikti savo namų, sako Vitalijus, o iš Charkivo jau išvykę ukrainiečiai pastarosiomis dienomis ima grįžti atgal į miestą.
„Mano komandos nariai pranešė, kad daugelis pradėjo grįžti atgal į Charkivą, bet to dar tikrai nevertėtų daryti. Pastaruoju metu žiniasklaidoje vis mažiau kalbama apie situaciją Charkive, todėl gali pasirodyti, kad ten darosi saugiau, bet tai netiesa, – pabrėžia Vitalijus. – Žmonės čia grįžta, bet grįžę supranta, kad visgi turėtų evakuotis.
Charkive esantys mano draugai sako matantys, kad keliuose daug automobilių, grįžtančių į Charkivą. Mums, kaip savanorių organizacijai, tai kelia nerimą, nes tie žmonės rytoj galimai jau bus slėptuvėse ir mūsų komandai bus sunkiau jiems padėti. Todėl bandome kalbėtis su žmonėmis, sakyti, kad čia grįžti dabar nėra gera idėja. Tam turime įkūrę didelį skambučių centrą. Taip pat suderinome ir susitikimą su psichologe-psichoterapeute, kuri mūsų komandos nariams praves mokymus, kaip bendrauti ir įkalbėti Charkivo gyventojus negrįžti į savo miestą“, – pasakoja „Rescue NOW UA“ įkūrėjas.
Maža to, dalis žmonių dar taip ir nepaliko savo namų Charkive ar aplinkinėse vietovėse. Jie tiesiog atsisako evakuotis. Tarp jų – ir Vitalijaus močiutė, gyvevanti šalia Charkivo.
„Ji nenori niekur kraustytis. Sako, kad priims bet kokį scenarijų. Man labai sunku apie tai kalbėti, – akis nuleidžia Vitalijus. – Ji sako, kad ten turi visko, ko jai reikia – maisto, vaistų. Tikiuosi, kad jai viskas bus gerai. Kartais labai sunku įtikinti žmones, kad paliktų savo namus.“
Pasak jo, tokios nuostatos laikosi maždaug pusė ukrainiečių.
„Žmonės dažniausiai sako, kad kol kas viskas yra gerai, nes dabar čia saugu. Jie savo namų kieme nemato jokių bombų, todėl sako, kad viskas bus gerai. Jie bando viską ignoruoti, bet vien todėl, kad nenori palikti savo namų“, – pasakoja vaikinas.
Humanitarinė pagalba iš Europos ukrainiečių nepasiekia
Tačiau situacija Charkive – kritinė. Humanitarinę katastrofą išgyvenančiame mieste, kaip ir kitose niokojamose Ukrainos vietovėse, trūksta būtiniausių dalykų.
„Darome viską, ką galime, bet tikrai nepakankamai. Charkive trūksta humanitarinės pagalbos, nors ir kiekvieną dieną didiname pagalbos apimtis“, – atskleidžia Vitalijus.
Maža to, būtiniausius daiktus gyventojų paramai savanoriai perka patys, Ukrainoje. Pasirodo, iš Europos atkeliaujanti humanitarinė pagalba, Vitalijaus teigimu, dalies ukrainiečių nepasiekia.
„Didžiąją dalį daiktų, maisto perkame Ukrainoje – Poltavoje, Dnipre ar Vakarų Ukrainoje. Ieškome ir paramos, atkeliavusios iš Europos, nes ji būtų nemokama. Tačiau labai sunku rasti ir gauti nemokamą paramą, – teigia „Rescue NOW UA“ koordinatorius. – Nors ir atrodo, kad Ukrainą pasiekia daug pagalbos siuntų iš Europos, bet didžioji dalis patenka į miestų administracijos įstaigas. Deja, iki šiol nesu girdėjęs, kad žmonės prašytų paramos iš miesto savivaldybės.“
Paklaustas, kam gi tuomet padalinami į savivaldybes patenkantys humanitarinės pagalbos siuntiniai, Vitalii sako net neįsivaizduojantis.
„Žinau tik tiek, kad mums labai sunku rasti, iš kur gauti nemokamą paramą. Tačiau turime partnerių, kurie mums padeda. Vakar partneris iš Prancūzijos pristatė didžiulį automobilį su būtiniausiomis prekėmis, bet tai vienetinis atvejis, – tvirtina pašnekovas. – Būtų daug geriau, jei paramą gautume kas dvi savaites ar net kiekvieną savaitę. Tačiau negauname, todėl viską darome patys. Labai intensyviai ieškome ir kartais randame užsienio partnerių, bet tikrai ne kiekvieną savaitę taip pasiseka.“
Vieni geria kavą, kiti bendrauja su Bučoje prievartautais vaikais
Vitalijus pasakoja, kad psichologinė atmosfera Ukrainoje keičiasi kiekvieną minutę.
„Keičiasi nuo liūdesio ir tuštumos jausmo iki stipraus pykčio protrūkių. Pavyzdžiui, mano draugė Instagram „story“ įkėlė video, kaip verkia, o kitame „story“ jau pyksta ant okupantų ir renka aukas, perka karinę įrangą kovojantiems karo lauke“, – sako vaikinas.
Nuotaikos, žinoma, labai varijuoja ir tarp Ukrainos vietovių.
„Buvau labai nustebintas, kai iš bombarduojamos Odesos ir Kyjivo atvykau į Lvivą. Čia žmonės ramiai vaikšto gatvėse, geria kavą. Mane tai šokiravo – iš karo zonos tarsi atsiduri taikiame pasaulyje. Tai nuostabu, – kalba vaikinas. – Tačiau kol žmonės Lvive geria kavą, tol, pavyzdžiui, Charkive 100 metrų nuo mano draugo nukrenta bomba. Taip. Jis ten savanoriavo ir bomba nukrito prie pat jo.“
Svarbu nepamiršti ir tragiškų Bučos įvykių. Jie itin paveikė ukrainiečių emocinę būklę, pastebi Vitalii.
„Mano psichoterapeutė sakė, kad vakar buvo pirmas kartas nuo karo pradžios, kaip ji verkė. Verkė todėl, kad kaip specialistė kalbėjosi su vaikais iš Bučos. Vaikais, kurie buvo išprievartauti“, – pasakoja vaikinas.
Taigi gyventojų nuotaikos priklauso nuo to, kur jie yra ir kuo užsiima, sako jis: „Vieni geria kavą, o kiti bendrauja su Bučoje prievartautais vaikais.“
Pats Vitalijus teigia, kad jam labai pasisekė, nes pats nematė jokių žiaurių karo vaizdų.
„Kai buvau Odesoje, prasidėjo bombardavimai. Girdėjau sprogimus netoliese, bet savo akimis nemačiau. Tačiau teko žiūrėti be galo daug vaizdo įrašų ir nuotraukų, kurias man atsiuntė draugai. Mačiau tiek daug, kad kartais sunku užmigti“, – atvirauja savanoris.
Daugelis jo draugų šiuo metu vis dar yra Charkive ir Kyjive. Dalis jų – kovoja, kiti – savanoriauja, padeda teikti humanitarinę pagalbą.
Evakuaciją stabdo užminuoti keliai
Savanorių organizacijos įkūrėjas sako, kad evakuacija yra vykdoma be perstojo. Ji nuo karo pradžios buvo sustabdyta tik du kartus, gavus signalą, kad į miestą vykti yra pernelyg pavojinga. Situacija labiau komplikuota aplinkiniuose Charkivo regionuose, sako Vitalijus – norint į juos vykti, reikia gauti „žalią šviesą“.
„Nuolat bandome išsiaišinti, kokia situacija yra Charkivo priemiesčiuose. Neseniai norėjome evakuoti žmones iš greta esančio miesto, bet mums buvo pranešta, kad ten vykti dabar nesaugu, nes keliai yra užminuoti“, – teigia jis.
Iki šiandien organizacijos „Rescue NOW UA“ savanoriai iš Charkivo ir aplinkinių regionų teigia evakavę daugiau kaip 2100 žmonių ir 140 augintinių, bet skaičius nuolat auga. Organizacijos pateiktais duomenimis, taip pat jau evakuoti 207 negalią turintys asmenys ir pristatytos 105 tonos humanitarinės pagalbos krovinių. Ukrainos viduje veikianti organizacija prie paramos Ukrainos gyventojams kviečia prisidėti organizacijos internetinėje svetainėje pateiktais rekvizitais.
