Nuo karo neramumų bėgantys ir į Lietuvą atvykstantys ukrainiečiai yra nauja patirtis šalies darbdaviams. Daugelis Lietuvos verslo įmonių atvėrė duris karo pabėgėliams, tačiau neretai kyla klausimų, kaip priimti skaudžių išgyvenimų patyrusius žmones, kad naujoje aplinkoje jie jaustųsi saugiai ir ramiai.
„Kaip bendrauti su naujais darbuotojais, kurie yra karo pabėgėliai – vienas dažniausiai šiuo metu darbdaviams kylančių klausimų. Kokių temų vengti? Ar kalbėti apie karą? Šie klausimai – natūralūs“, – pastebi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos psichologė–ekspertė darbui su pabėgėliais, socialinių mokslų daktarė Valentina Demidenko.
Psichologė pateikia kelias įžvalgas ir patarimus, kaip panaikinti bendravimo kliūtis tarp senbuvių ir naujokų ir darbovietėje išlaikyti gerą atmosferą. Ji sutinka, kad iš anksto apgalvotai visos organizacijos mastu pasiruošti pabėgėlių priėmimui ir integracijai yra labai svarbu.
„Vis dėlto tam tikros bendravimo ribos geriausiai nustatomos tiesiog per pirmąją pažintį, laisvai bendraujant. Pakanka draugiškai paklausti ukrainiečių, ar su jais galima šnekėti apie karą ir kitomis temomis, ar tai – pernelyg skaudu. Naujokams vertėtų paaiškinti, jog kolegos nenori įžeisti, kad čia aplink visiems svarbu, kaip jaučiasi agresiją patyrę žmonės“, – dalijasi V. Demidenko. Kalbėdama apie savo patirtį ji sako, kad dalis pabėgėlių iš Ukrainos užtikrina, jog gali laisvai kalbėtis apie karą, o kita dalis prašo šios temos neaptarinėti, nes atmintyje iškyla labai stipri baimė ir siaubas.
Ukrainietėms mamoms – lankstus darbo grafikas
Kaip skelbia Užimtumo tarnyba, daugiausiai karo pabėgėlių iš Ukrainos šiuo metu yra įsidarbinę apdirbamosios gamybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų teikimo veiklą vykdančiose įmonėse.
Didžioji dalis karo pabėgėlių yra ukrainietės moterys, kurios į Lietuvą atvyko su savo vaikais ar vyresnio amžiaus šeimos nariais. „Stengiamės kaip įmanoma sudaryti lankstų grafiką, nes suprantame, kad žmonės turi pasirūpinti ne tik savimi, bet ir į Lietuvą atvykusiais savo artimaisiais, ypač mažamečiais vaikais“, – sako „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė.
Tose „Maxima“ parduotuvėse, kur dirba karo pabėgėliai iš Ukrainos, pirkėjai yra informuojami, kad esama darbuotojų, kurie nekalba lietuviškai. Kilus klausimų klientų prašoma kreiptis į lietuviškai kalbančius darbuotojus.
Palaiko ryšį su šeimomis, kur gyvena pabėgėliai
Ko gero, kiekvienam žmogui, atvykusiam dirbti į užsienio šalį, pradžia nebūna lengva dėl kultūros skirtumų. Ne gana to, pasak psichologės V. Demidenko, į Lietuvą atvykstantys ukrainiečiai yra patyrę stiprių psichoemocinių sukrėtimų. E. Dapkienė pastebi, kad pirmosiomis darbo dienomis patys ukrainiečiai ne visada drįsta pasakyti vadovui, kad jiems kažko trūksta, nesupranta ar nepatinka.
„Mūsų kolegos palaiko ryšį su lietuvių šeimomis, kuriose pabėgėliai gyvena. Dažnai jiems yra atviresni, aiškiau išsako savo poreikius ir pastebėjimus. Ši informacija mums yra labai svarbi ir reikalinga, padedanti išspręsti problemas, kad žmonės jaustųsi geriau“, – pasakoja E. Dapkienė.
Pasak jos, esamų darbuotojų atsiliepimai apie naujuosius kolegas iš Ukrainos yra pozityvūs. Šie darbuotojai yra paprasti, nuoširdžiai bendraujantys, žingeidūs, atidžiai mokosi atlikti naujus darbus.
„Pas mus dirbantys ukrainiečiai nuolatos sako, kad situacijai Ukrainoje pagerėjus pasiruošę grįžti namo. Darbas jiems padeda bent laikinai užmiršti nelaimes ir patirtą karo siaubą. Stengiamės, kad šis laikas jiems būtų kuo saugesnis, ramesnis ir emociškai stabilesnis“, – sako E. Dapkienė.
Psichologė V. Demidenko vertina Lietuvos darbdavių pastangas integruoti karo pabėgėlius. Kartu ji pabrėžia, jog į Lietuvą atvykstantys ukrainiečiai yra patyrę stiprių psichoemocinių sukrėtimų, traumų, tad darbdaviai turėtų atsižvelgti ir į psichologinės pagalbos galimybes.
„Svarbiausia – žmogiškumas, kuris prasideda nuo to, kad kolegos ir vadovai naujiems komandos žmonėms skiria dėmesio ir laiko, galbūt net tampa savotiškais vedliais, mentoriais“, – teigia V. Demidenko. Pasak jos, bendradarbiai gali pastebėti, kiek pabėgėliai yra paveikti trauminės patirties, tuo pačiu gali padėti iš jos išsilaisvinti arba pasiūlyti specialisto pagalbą, kurią teikia ir vyriausybinės, ir nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip Lietuvos Raudonasis Kryžius.
