– Pradėkime nuo sąvokos – psichologinis smurtas. Apibrėžkime visiems suprantama kalba, kas yra tas psichologinis smurtas prieš vaiką šeimoje?

– Gal reikėtų pradėti nuo paties smurto apibrėžimo. Žodynas siūlo šiurkščios prievartos sąvoką. Aš sakyčiau, kad tai vieno žmogaus elgesys ar veiksmai, kurie agresyviai verčia kitą žmogų elgtis prieš savo norą. Smurtas pagal šį apibrėžimą gali įgauti daugybę formų – nuo grasinimo ginklu verčiant atskleisti informaciją iki grasinimo neduoti saldainio, jei nebus suvalgyta sriuba. Fizinis smurtas yra fiziniai sužalojimai ir fizinė prievarta, taikoma kitam žmogui, psichologinis smurtas yra tokia pat prievarta, tačiau naudojant agresyvią kalbą, manipuliacijas ir spaudimą. Suaugusiųjų žmonių situacijose smurtas apibrėžiamas aiškiau. Tėvų ir vaikų situacijose dar vis sunku nubrėžti ribą, kur baigiasi taisyklės ir ribos, ir prasideda smurtas. Puiku, kad apie tai kalbame.

Vaikų atveju specifiška yra tai, kaip vaikai suvokia ir rodo savo norus. Maži vaikai, turėdami per mažai patirties, gali nežinoti apie esamas pasirinkimo alternatyvas, instinktyviai vengti naujų ir nežinomų dalykų ir atsisakyti vien dėl to – ir visai ne dėl to, kad aktyviai nenori. Vaikai naujus dalykus bando iš smalsumo, sekdami matomais pavyzdžiais, ir taip kaupia vis platesnę patirtį. Man atrodo, kad dažniausi psichologinio smurto prieš vaikus atvejai šeimose yra tuomet, kai vaikai nedaro, ko tėvai nori ar tikisi – nes jiems tai nauja ir nepažįstama, nes bijo, yra pavargę. Jie nesupranta to, ką supranta tėvai – nesvarbu, kiek kartų tėvai piktintųsi „kaip tu nesupranti“, jie tiesiog per maži. O tėvai dažniausiai neturi tiek laiko ir dėmesio, kad neužmirštų vertinti, jog bendrauja ne su kitu suaugusiuoju, o su mažu vaiku su dar tik besivystančiais mąstymo gebėjimais, kuris turi savų priežasčių kažko nedaryti. Griežtas paraginimas dažniausiai suveikia, vaikai iš baimės daro, ko paprašyti, ir tėvai ilgainiui išmoksta, jog toks elgesys yra efektyvus ir jį kartoja. Deja, nesusimąstydami, kad vaikas ne mokosi iš smalsumo, o tiesiog negali už save pastovėti. Tokie elgesio pavyzdžiai, kaip šaukimas, grasinimas, gąsdinimas, žeminimas, pravardžiavimas, tylėjimas, kaltinimas, neigimas, nuolatinis užmiršimas, siekiant, kad vaikai elgtųsi kitaip, negu nori jie patys arba tiesiog tam, kad „išlietų emocijas“, laikytini psichologiniu smurtu prieš vaikus. Ramus ir aiškus „ne“, tuo tarpu, yra ribų nustatymas, kuris yra ne tik pageidautinas, bet ir būtinas tėvų elgesio komponentas. Nesmurtavimas nereiškia visų vaiko norų tenkinimo, net jei vaikui tai ir nepatinka. Smurtas reiškia agresyvų elgesį iš tėvų pusės.

Pasitikrinkite, ar prieš savo vaiką nesmurtaujate psichologiškai: specialistė aiškiai apibrėžė, kur baigiasi auklėjimas ir prasideda smurtavimas
Šaltinis: Shutterstock

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (1996, Nr. I-1234) pateikiamas psichologinio smurto sąvokos apibrėžimas nurodo, kad tai yra „tyčinis sistemingas vaiko teisės į identiškumą pažeidinėjimas, vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, būtinos vaiko normaliai raidai veiklos trikdymas, asocialaus elgesio skatinimas ar kitokia nefizinio kontakto elgsena (veiksmai ar neveikimas), dėl kurios vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida arba sukeltas pavojus vaiko gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas“. Svarbu paminėti, kad psichologiniu smurtu nelaikomas „tinkamas ir pagrįstas vaiko žinių ir gebėjimų vertinimas bei kiti vaiko normalios raidos vystymuisi įvertinti skirti veiksmai“ (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, 1996, Nr. I-1234).

– Gal yra daryti tyrimai: kiek vaikų kenčia nuo tokio smurto Lietuvoje?

– Tokie tyrimai visada yra sudėtingi. Daug tėvų nėra pasiruošę atvirai pripažinti, jog savo vaikams taiko psichologinį smurtą. Taip pat ne visi vienodai apibrėžia ir pripažįsta tam tikrus veiksmus kaip smurtą – dažnai toks elgesys kaip pakeltas balsas nelaikomas smurtu, todėl net ir paklausti, tėvai gali atsakyti, jog nesmurtauja. Fizinį smurtą pastebėti yra didesnė tikimybė – ženklai matomi ir mokyklose, ir pas gydytoją. Psichologinio smurto ženklus pastebėti sunkiau, o įrodyti teisėtais būdais ypač sunku. 2012 m. atlikto tyrimo duomenimis (Stonienė, L., Narkauskaitė, L., 2012). 27,2 procentai 11-18 m. vaikų patyrė psichologinį smurtą, 21,2 procentai patyrė smurtą iš bendraamžių. 14-16 m. vaikai psichologinį smurtą patiria ir iš tėvų, ir iš mokytojų, ir iš bendraamžių.
Kitame tyrime 15-18 m. Lietuvos paauglių 36,6 procentai teigė, kad patyrė psichologinį smurtą bent kartą per metus, 3 procentai – kasdien, dažniausiai psichologinį smurtą patiria vyriausi apklausoje dalyvavę – apie 40 procentų 17-18 metų jaunuolių. Jaunesnių vaikų tyrimai, deja, iš tiesų sudėtingi.

Pasitikrinkite, ar prieš savo vaiką nesmurtaujate psichologiškai: specialistė aiškiai apibrėžė, kur baigiasi auklėjimas ir prasideda smurtavimas
Šaltinis: Fotolia

Kas dažniau taiko psichologinį smurtą: tėčiai ar mamos?

– Į šį klausimą atsakyti negaliu, dėl aukščiau paminėtų priežasčių yra mažai (o gal ir iš viso negali būti) patikimų tyrimų. Tai priklauso nuo kiekvieno iš tėvų patirties, vertybių, įpročių, savo vaikystės patirties, taip pat kultūrinės aplinkos, išsilavinimo, ekonominės padėties, patiriamo streso, sveikatos būklės ir turimų ligų, žalingų įpročių – ir spėju, jog visų šių veiksnių visuma gali nulemti daugiau priežasčių, nei tėčio ar mamos rolė.

– Kaip patiems tėvams suprasti, kad jų elgesys su savo vaikais peržengė ribas ir gali būti traktuojamas kaip psichologinis smurtas?

– Tam labai padeda savistaba ir kritiškas savo lūkesčių ir reikalavimų bei vaiko reakcijos vertinimas. Jei vaikas išsigąsta, bijo, užsidaro, sustingsta – jo ribos greičiausiai jau peržengtos. Vertėtų dar kartą peržiūrėti smurto apibrėžimą ir palyginti su savo elgesiu. Vaiko pyktis ir nepasitenkinimas nebūtinai rodo, kad prieš vaikus taikomas smurtas – jei tai yra anksčiau pasiteisinusi elgesio strategija, vaikai gali ir toliau demonstruoti pyktį, siekdami savo norų patenkinimo. Vaiko smurtas prieš tėvus taip pat yra realus reiškinys, tačiau reikėtų suprasti, kad tėvai turi didesnę atsakomybę rodyti tinkamo elgesio pavyzdį, net jei vaikai besimokydami išbando ir netinkamus elgesio būdus – o taip pat nustatyti priimtino elgesio taisykles. Racionali, vaiko amžiui ir gebėjimams adekvati taisyklė nėra smurtas.

Svarbu suprasti, kad kasdienį elgesį veikia ir įpročiai, o įpročiams pakeisti reikia įdėti pastangų. Tai nėra neįmanoma, ir pastangos visada yra vertingos, nes psichologinio smurto vaikystėje pasekmės lydi žmogų labai ilgus metus ir jau suaugus. Tai viena iš geriausių tėvų dovanų savo vaikams.

– Vienas iš vaiko tramdymo būtų, kuriuo dažni tėvai piktnaudžiauja yra balso kėlimas. Jei mama surėkė kartą, ar tai jau reiškia, kad ji psichologiškai smurtauja prieš savo vaiką?

– Pakeltas balsas yra psichologinis smurtas ir vaikams, ir suaugusiems. Kalbėti garsiau yra normalu tada, kai kitas žmogus realiai negirdi. Jei kitas žmogus nedaro, taip kaip jūs norite – pakeltas balsas yra neadekvati priemonė, ji gąsdina, todėl laikytina smurtu. Tai, ar smurtas yra vienkartinis atsitiktinis veiksmas, ar nuolatinis elgesys, nesudaro pagrindo klasifikuoti tokio elgesio kaip skirtingo. Vienkartinis smurtas yra vis tiek smurtas – tačiau be jokios abejonės, sistemingas psichologinis smurtas palieka daugiau žalingų pasekmių vaikui.

Pasitikrinkite, ar prieš savo vaiką nesmurtaujate psichologiškai: specialistė aiškiai apibrėžė, kur baigiasi auklėjimas ir prasideda smurtavimas
Šaltinis: Vida Press

– Kuo rėkimas yra kenksmingas vaiko psichikai?

– Bet kokie intensyvūs pojūčiai – ryški šviesa, stiprus garsas, intensyvus skonis ar lytėjimas (spaudimas, gnybimas, smūgis) sukelia daug nemalonių išgyvenimų ir verčia trauktis ir vaduotis nuo jų. Tam tikra prasme tai per daug informacijos iš aplinkos, su kuria smegenys nebesugeba susidoroti – tačiau taip pat bet koks labai intensyvus pojūtis sukelia stiprų nerimą, paniką ir skausmą. Mes visi, taip pat ir vaikai, instinktyviai siekiame vengti arba nutraukti tokius nemalonius pojūčius. Todėl stiprus garsas, ypač skleidžiamas žmogaus, kuris vaiko pasaulio vizijoje turi būti šilumos, saugumo ir pasitikėjimo šaltiniu, stipriai sutrikdo savijautą. Nuolat šaukiant, vaikas gali nebetikėti, kad galima pasitikėti šaukiančiu tėčiu ar mama, o tai tiesiogiai veikia vaiko gebėjimą vertinti savo aplinką ir pasaulį kaip saugius.

– Kaip pykčio, erzulio apimtam suaugusiajam susitvardyti ir nekelti balso?

– Vertėtų aktyviai stebėti situacijas, kuriose reikia daugiau susitvardymo, jas užsirašyti, kiekvienai situacijai sukonstruoti alternatyvų elgesio planą, kuris nesukeltų tiek daug emocijų, kaip sukelia dabar – ir imtis treniruoti suformuluotą alternatyvią reakciją. Iš pradžių tai gali būti ir mintinės treniruotės, tik įsivaizduojant, kaip jau įvykusioje situacijoje elgiamės kitaip, o vėliau jau imtis treniruotis ir realiose situacijose. Geriau pradėti nuo paprastesnių situacijų, leidžiant mokymosi procesui įvykti (vadinasi darant klaidas, jas pripažįstant, ir suprantant, kad tai reiškia tik mokymąsi, o ne nesėkmę). Suformuotas naujas įprotis pakeis buvusįjį, ir daug pastangų į naują reakciją nebereikės.

Dar siūlau nuolat sau priminti, kad pyktis yra labai greita emocija – kartais, pralaukus pykčio piką ir emocijoms aprimus, jau bus galima kalbėti gerokai ramiau. Patarimas suskaičiuoti iki dešimt prieš kalbant yra kaip tik apie tai.

– Kartais galima išgirsti tokius tėvų pasiteisinimus: bet jis negirdi, jis neklauso, ramiau jau sakiau dešimt kartų ir pan. Tai kokią kitą taktiką naudoti nekeliant balso, kad vaikas tave išgirstų?

– Kartojimas iš tiesų nėra geriausia taktika. Vaikas tikrai girdi, tačiau jis daro kitokią išvadą arba renkasi kitokį elgesį, negu tėvai tikisi. Priklausomai nuo vaiko amžiaus, tėvai vis tiek turi įvairių įrankių išlaikyti riboms ir taisyklėms nešaukdami. Mintis, kad kitaip neįmanoma, yra viena iš priežasčių, kodėl vienam būdui neveikiant neieškome kitokių efektyvesnių būdų ir imamės agresijos. Remti elgesį agresija yra labai paprasta – tačiau labai neteisinga vaiko atžvilgiu.

– Kitas tėvų pasiteisinimas: ant manęs šaukė tėvai ir nieko nenutiko. Kokį ilgalaikį poveikį turi toks „auklėjimas“?

– Dažniausiai ši grandinė tęsiasi per kartas, kol sąmoningas žmogus nesiima savo elgesio keitimo ir jos nesustabdo. Mano akimis žiūrint, tai dar viena „indulgencija“, leidžianti nieko savo elgesyje nekeisti.

– Kodėl apskritai suaugę žmonės yra linkę kelti balsą? Juk ant kolegų darbe rėkia tikrai labai retas...

– Mažas vaikas yra gerokai silpnesnis „priešininkas“, negu suaugęs žmogus. „Pergalės“ tikimybė tokioje „dvikovoje“ yra gerokai didesnė, todėl agresyvus elgesys atrodo kaip gerokai patrauklesnis sprendimas, kuris greitai ir efektyviai užbaigs situaciją. Čia svarbu ir įpročiai, ir kultūra, ir vertybės – ir, žinoma, dėmesingumas savo nuosavam elgesiui.

– Kokio amžiaus vaikai yra jautriausi tokiam elgesiui?

– Neišskirčiau kažkurio amžiaus, kuriame vaikai jautresni. Mes visi visą gyvenimą jautriai reaguojame į agresyvų elgesį. Jei su tokiu elgesiu susiduriame dažnai, pradedame ugdyti atsparumą jam – emocinė reakcija silpsta, vystosi gyvybinės reakcijos ar net visiškas savęs ir realybės atskyrimas. Tai nebūtinai sveiki ir naudingi gebėjimai – vaikystėje patyrę sistemingą smurtą ir nepriežiūrą, žmonės gali užaugti ir su potrauminio streso sindromu. Tokią tikimybę stiprina ir tai, kad maži vaikai objektyviai yra bejėgiai tėvų akivaizdoje, ne tik tokiais jaučiasi.

www.DELFI.lt

Daugiau šia ir kitomis psichikos sveikatos temomis galite rasti nacionalinėje platformoje pagalbasau.lt