Mūsų laisvė
Straipsniai:
Mūsų laisvė

Lietuvių pasididžiavimas – Vytautas Didysis: dėl kilnių tikslų susidėdavo su pikčiausiais priešais ir nesvyruodamas žengė per savo aukas

Vasario 16 –ąją Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę. Tai vienintelė Pabaltijo šalis, kuri ne sukūrė, o būtent atkūrė jau egzistavusią valstybę. Galbūt todėl Lietuvos praeitis, jos praeities didvyriai yra romantizuojami. Šį kartą – apie Vytautą Didįjį.

Regis, kad šios netiesioginės kovos arenoje įtakingiausiu Lietuvos valdovu, politiku ir karvedžiu lieka Vytautas Kęstutaitis. Nors jis ir nesugebėjo realizuoti puoselėto karališko plano, tačiau įvykdė šį tą svarbaus. Vytauto valdymo pradžioje Lietuvos valstybė buvo išsekinta dešimtmetį trukusių vidinių rietenų ir šimtmečius trukusių kovų su kryžiuočiais, užspausta į jos žemes nusitaikiusių grėsmingų kaimynų, neturinti nei valstybingumo sampratos, nei ateities vizijos. Vytautas sugebėjo visa tai pakeisti. Jo valdymo metais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo centralizuota valstybe, buvo panaikintos didžiosios sritinės kunigaikštystės, savarankiškų valdovų vietas užėmė Vytauto paskirti etninės Lietuvos didikai. Vytauto laikais į Lietuvos žemes įžengė krikščioniškos Europos kultūrinis gyvenimas, plėtojosi prekyba, amatai, augo miestai.

Lietuvoje nuo senų laikų susiformavo Vytauto kultas. Šio proceso pradžia buvo, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis Lietuvon ėmė vežti Krymo karaimus (1392-1397 m.). Politiniai ryšiai su Azijos žemyno valstybėmis sustiprino LDK pozicijas ir tuo pačiu ėmė formuotis LDK valdovo Vytauto Didžiojo kultas. Vytauto Didžiojo nuopelnai: užbaigė karą su kryžiuočiais ir atgavo (Melno taika) visiems laikams Žemaitiją, o tai sudarė vieną trečdalį lietuvių teritorijos; unijoje su Lenkija jis tvirtino Lietuvos valstybės statusą (1413 m. Horodlė) ir stiprindamas bajorų ir jų elito luomą nuolat siekė dvigubos valstybės unijoje; Vytautas paspartino etninį baltarusių ir ukrainiečių tautų susidarymą, kuris išlieka svarbus ir šiandien. Vytautas išvedė Lietuvą į Europos valstybių tarpą, padėjo pamatus katalikiškajai Lietuvai ir pelnė europinį pripažinimą.

Vytauto Didžiojo portretas buvo romantizuojamas visais laikais. Dar šešioliktame amžiuje. Lietuvos poetas Mikalojus Husovianas (1523 m.) rašė: „Esant jam valdovu, viešpatavo taurus teisingumas (...). / Jis visose srityse teisingumo švento žiūrėjo, / Kad negalėtų kur nors slėptis apgaulė kokia; / Kalbama, jog net prieš tai, kai nubausti paskirdavo dieną, / Daugel kaltųjų tuojau patys skubėdavo mirt: / Nedelsdami ant kaklų stiprias jie sau nerdavos kilpas, / Nes jau nebuvo vilties, kad jiems atleistų bausmes. / Liudininkus melagius įsakydavo žiauriai kankinti, / Kad tik daugiau ateity niekas nedrįstų meluot. / (...) Niekam nebuvo jis toks rūstus, kaip kuriam nors teisėjui, / Dovanomis papirktam, jeigu susekdavo jį. (...) Vytautui ten viešpataujant, išnyko gaujos gobšuolių, / Ir už nuopelnus tuos bus jam garbė amžina.“ Tačiau Vytautą Didįjį imta itin romantizuoti XIX amžiuje.

Vytautas Didysis Vytautas Didysis. Šaltinis: wikipedia

XIX amžius – tai laikotarpis, kuomet klestėjo romantizmo srovė, kuomet reiškėsi rašytojai ir istorikai romantikai. Kiekviena literatūros srovė kuria savo herojų galeriją. Ji skiriasi veikiančių asmenų pozomis ir vidiniu turiniu nuo tos galerijos, kuri viešpatavo ligi tol. Kaip teigia literatūros kritikas Vytautas Kubilius, naujais psichologiniais tipažais, o ne vien estetinėmis deklaracijomis literatūros srovė ir įsitvirtina savo amžiaus sanklodoje. Romantizmo herojui buvo būdingas konfliktas su aplinka ir prieštaravimas sau pačiam, begalybės ilgesys ir melancholiškas nuovargis, maištingas individualizmas ir prometėjiškas ryžtas pagerinti pasaulį. Etninis pradas taip pat tapo lemtingu charakteristikos dėmeniu.

Romantikams labai rūpėjo kiekvienoje asmenybėje atverti tautos psichiką, išryškinti jos individualumą, užčiuopti jos ištakas, glūdinčiuose žiluose padavimuose ir mitologijoje. Į literatūros herojų galeriją pirmą kartą buvo įvesta tiek daug autentiškų tautos istorijos veikėjų. Pirmą kartą sąmoningai nubrėžtas uždavinys – vaizduoti ir analizuoti tautinę savimonę kaip esamą vertybę, lemiančią tautos išlikimą. Nuo „Aušros“ laikų lietuvių literatūros herojų sudėtį ėmė formuoti nacionalinio judėjimo idėjos, interesai ir tikslai. Pasipriešinimo kovai buvo reikalingi charakteriai, nesuaižyti ilgametės okupacijos režimo. Tad tautos istorija, romantikų suvokta kaip nepertraukiamas procesas, kaip vienintelis laikas, kuriame galima ieškoti tikrų herojų, tapo nepakartojamu tautinės literatūros siužetų ir personažų šaltiniu.

Būtent Vytautas Didysis buvo ir yra lietuvių tautos pasididžiavimas. Į literatūrą jis įėjo kaip autentiška istorinė asmenybė, kuri buvo Lietuvos galybės simbolis. Vytauto žygdarbiai kaip tik ir turėjo dar ir didaktinę reikšmę – skatinti tautinę lietuvių savimonę.

Lietuvos didieji kunigaikščiai, apgaubti romėniškos kilmės ir išminties aureolėmis tapo pagrindiniais herojais. Lietuvos didieji kunigaikščiai buvo įstatyti į pirmutinę tautos didvyrių gretą ir pašventinti kaip brangiausios relikvijos.

Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, kurio valdymo metu Lietuva turėjo didžiausią teritoriją – netgi ligi Juodosios jūros – vienintelis šalia vardo turėjo ir epitetą – Vytautas Didysis. Kaip teigia A. Bumblauskas, Vytautas buvo žymiausias Gediminaičių dinastijos atstovas. Jį gerbė ir Maskvoje, ir Kijeve, ir Čekijoje, jo bijojo kryžiuočiai, jo bijojo Krymo totoriai, popiežiai jį vadino karaliumi.

Būtent Vytautas Didysis buvo ir yra lietuvių tautos pasididžiavimas. Į literatūrą jis įėjo kaip autentiška istorinė asmenybė, kuri buvo Lietuvos galybės simbolis. Vytauto žygdarbiai kaip tik ir turėjo dar ir didaktinę reikšmę – skatinti tautinę lietuvių savimonę.

Lietuvių pasididžiavimas – Vytautas Didysis: dėl kilnių tikslų susidėdavo su pikčiausiais priešais ir nesvyruodamas žengė per savo aukas Šaltinis: DELFI / Kiril Čachovskij

Romantizmas įtvirtino tiek Europos, tiek ir Lietuvos istoriografijoje tautiškumo principą. Tautos interesai tapo svarbiausias matas vertinti istorijos procesus ir jų veikėjus. Apie Vytautą Didįjį rašė Simonas Daukantas, kiti Lietuvos rašytojai, poetai ir istorikai romantikai. Štai Maironio dramose Vytautas pavaizduotas kaip neapsakomai atkalus ir gudrus, kiaurai permatantis dalykus.

Vytautas Kubilius sako, jog Vytautas Didysis yra Lietuvos valstybingumo idėjos triumfališkas įsikūnijimas. Kūriniuose Vytauto kalboje vyrauja tautos, tėvynės ir valstybės sąvokos, ištariamos pakiliu valdovo tonu. Dėl kilniausio tikslo – savarankiškos Lietuvos valdžios – jis galėdavo susidėti su pikčiausiais Lietuvos priešais ir nesvyruodamas žengti per lavonus.

Istorinė savimonė, bundant tautai XIX amžiuje, buvo svarbesnė už individo egzistencinę savimonę. Ji užgoždavo visus kitus suvokimo ir išgyvenimo aspektus. Istorinės asmenybės, pašauktos į literatūros kūrinį „milžinų didvyrių“ pareigoms, turėdavo išsižadėti asmeninio gyvenimo. Jos netekdavo emocinės energijos, kuri suteiktų traukos galią, būtiną pagrindiniams personažams. Kunigaikščių kultas, užsimezgęs nacionalinio judėjimo laikotarpiu, paralyžiuodavo savarankišką charakterio judėjimą ir veiksnumą. Kunigaikščių Lietuva, matyt, buvo per toli „savo mastu ir problemomis“ tuometiniam žmogui – kūrėjui, kad jis galėtų surasti autentišką ryšį. Lietuvių literatūroje ilgam išliko idealių herojų portretai – savotiškas praeities reliktas realizmo ir modernizmo aplinkoje.

A. Vienuolio romane „Kryžiuočiai“ (1932) kunigaikštį Vytautą gaubia romantinė viduramžių atributika – stumbro medžioklė, riterių dvikovos, krivio giesmė. Jis kalba su valdiniais, pasirėmęs kardu (tradicinė valdovo poza). Bet ką jis galvoja ir jaučia, griaudamas kartu su kryžiuočiais Vilniaus pilį, degindamas Jogailos valdomus kaimus, kardamas sukilusius žemaičius, – nežinia. Autorius trumpai tepasako: „Bet didelis tikslas pateisina priemones“. V.Kubilius sako, kad apriorinis autorių nusistatymas, jog istorinė asmenybė turi būti pasididžiavimo ir stiprybės versmė, pakeldavo charakterius į iškilmingas pozas ir, be abejo, lėmė jų nejudrumą.

Vytautas Didysis yra Lietuvos valstybingumo idėjos triumfališkas įsikūnijimas. Kūriniuose Vytauto kalboje vyrauja tautos, tėvynės ir valstybės sąvokos, ištariamos pakiliu valdovo tonu. Dėl kilniausio tikslo – savarankiškos Lietuvos valdžios – jis galėdavo susidėti su pikčiausiais Lietuvos priešais ir nesvyruodamas žengti per lavonus

Istorinėje dramoje „Milžino paunksmė“ Vytautas, pagrindinė veiksmo figūra, net nepasirodo scenoje. Apie jį visi kalba, o jis lieka nematomas ir nekonkretus kaip didelė ir šventa idėja. Šioje dramoje kaip romantinis herojus, Vytautas nelaimingas. Jis miršta negavęs karūnos ir neišardęs unijos su Lenkija. Tai jau melancholiškas Lietuvos valstybės saulėlydis.

Vytauto portretas Simono Daukanto „Darbuose senųjų lietuvių ir žemaičių“ taip pat piešiamas didingai. Jo asmenybė ir žygdarbiai idealizuojami panašiai kaip kad buvo idealizuojami antikos laikų mitiniai herojai ir didvyriai. S. Daukantas – švietimo epochos auklėtinis – paveldėjo iš romantizmo dramatišką istorijos suvokimą, kuris jo logizuotą antikinio tipo periodą laužė į poetines hiperboles, emocinį toną, kontrastų įtampas. Simono Daukanto herojų aprašymai savo kalba primena antikos mitus.

Vytautas S. Daukanto kūryboje parodomas kaip labai gudrus žmogus jau nuo ankstyvos jaunystės. Jis buvęs netgi gudresnis ir protingesnis už savo tėvą Kęstutį, dar jam valdant duodavo įvairių patarimų: „Vytautas [...] visaip tėvą perkalbinėjo, tardamas, jog veikiau yra žabanklai neprietelių, nekaip zdroda Jogailos, kurie, nuogąstaudami mūsų vienybės, nori mus sukiršinti, idant nuvargusius mus namkare veikiau galėtų apvergti“. Tačiau romantikai istorikai nutyli Vytauto, kaip žiauraus ir negailestingo valdovo įvaizdis.

Tėvas pasitikėjo savo sūnumi (matyt, buvo dėl ko) ir vietoj savęs siuntė į Gardiną ir Drohičiną. Lietuviai dar prieš Kristų turėjo aukštus doros įstatymus. Vytautas parodomas kaip kilnus sūnus, kuris mylėjo savo tėvą, nors jiedu ir pykosi: „Vytautas, noris tiek piktybės širdy Jogailos regėjo ant savęs, vienok nepametė jo mylėti. [...] Tėvą sveikino ir, myluodamas jį, linksmino jį, jog nuo pragaro pasisaugojo, nes rūpinosi saviep“.

Vytautas buvo susidėjęs netgi su kryžiuočiais, savo užtarėjais prieš Jogailą, tačiau „atminęs mylėjimą savo ant Jogailos ir užmiršęs visas jo nedorybes, sau išdarytas, išsižada kryžeivių, savo užtarytojų, ir eina pas Jogailą“. Vėlgi Vytautas vaizduojamas kaip ištikimas saviesiems žmogus. Su kryžiuočiais jis buvo susidėjęs tik todėl, kad buvo labai gudrus ir matė tame naudą.

Lietuvos didysis kunigaikštis, karalius Vytautas Didysis Lietuvos didysis kunigaikštis, karalius Vytautas Didysis. Šaltinis: DELFI / Kiril Čachovskij

Kadangi Jogaila, tapęs Lenkų karaliumi, Vytautui neatidavė valdyti Lietuvos, Vytautas vėl kreipėsi pagalbos į kryžiuočius. Taigi Vytautas buvo ne tik gudrus, bet ir labai lankstus diplomatas, galįs pasinaudoti priešais. Tai parodo Vytauto ryšys su husitais, nors ir buvo aišku, kad Vytauto parama husitams baigsis susirėmimu ne tik su imperatoriumi, bet ir su popiežiumi. Vytautas husitų programai ir planams nepritarė. Jis parėmęs husitus tik dėl politinių motyvų. Vytauto parama husitams buvo kerštas imperatoriui už Vroclavo sprendimą.

Vytautas buvo susidėjęs netgi su kryžiuočiais, savo užtarėjais prieš Jogailą, tačiau „atminęs mylėjimą savo ant Jogailos ir užmiršęs visas jo nedorybes, sau išdarytas, išsižada kryžeivių, savo užtarytojų, ir eina pas Jogailą“. Vėlgi Vytautas vaizduojamas kaip ištikimas saviesiems žmogus. Su kryžiuočiais jis buvo susidėjęs tik todėl, kad buvo labai gudrus ir matė tame naudą.

Daukantas detaliai aprašo Vytauto gudrybę, kaip šis pabėgęs iš įkalinimo Vilniaus pilyje: „Vytautas Vilniuj išsprukęs tokiu pragumu. Vaikščiojo dvi žmoni į kalinį kunigaikštienės Vytauto, guldyti, nes prie paties Vytauto viena žmona tegalėjo įeiti. Vieną kartą Vytautas, persidaręs drabužiais žmonos, palikinas aną savo kaliny išėjo į jos kambarį ir, tenai persidaręs apdaru vienos moteriškės, kurią palikęs, su antra laimingai per sargtis išėjo (reikia žinoti, kad Vytautui neaugo barzda) “

Su vienais priešais Vytautas kovojo „kardu“ su kitais – „nedorybe“. Taip jis tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, kuris pamažu užkariavo ir totorius, ir gudus, kol ėmė valdyti teritoriją iki pat Juodosios jūros: „Pertekęs Vytautas garbės, turtų ir galybės, tapęs garsiu visame pasauly ir pirmuoju karvedžiu savo amžiuj, valdymieriu plačių kraštų, viešpačiu daug tautų, kurio valdžia prasidėjo nuo Baltijos jūros, bengės ant Juodosios“.

Simonas Daukantas didžiavosi savo gimtąja lietuvių kalba, ją laikė tautiškumo branduoliu. S. Daukantas romantizuoja lietuvių kalbą, sakydamas, jog ji yra „it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lig šiai dienai tebežaliuoja“ tik todėl, kad ją išsaugojo „mūsų išmintingos kalnėnų ir žemaičių motinos savo apkerpėjusiuose tarp girių nameliuose“. Vytautas Kubilius pastebi, kad Simonas Daukantas apgailestauja, jog neliko raštų, kurie būtų išlaikę ir ištobulinę Gedimino ir Vytauto kalbą. Taigi romantizuojama kunigaikščių kalba. Vytauto kalba didinga, jis kalba kilniai ir labai išdidžiai. Štai Vorkslos Timūro pasiuntiniams jis sako: „Aukščiausias tiekia man valdžią ant viso pasaulio, tegul bus Timūras mano sūnum ir tarnu arba vergu“. Taigi Vytautas sau priskiria epitetą „pasaulio valdovas“.

Dėl Žalgirio mūšio laimėjimo istorikai didžiausias nuopelnas skiriamas Vytautui, nes jis buvo faktinis karo vadas. Jogaila mūšio metu kare nedalyvavo, jis pasirinko saugią vietą iš kur galėjo visą kovos lauką stebėti. Jį saugojo apsauga. O kas saugojo Vytautą? Jis visą laiką, kol Jogaila ramiai ir saugiai sėdėjo, lakstė kovos lauke.

Štai kaip aprašomas kariaujantis Vytautas: „Vytautas, patsai visuomet priešaky sienos skraidydamas, vienus drąsino, kitus stiprino, o visur neprietelius skynė“. Taigi Vytautas parodomas ir kaip gerai pažįstantis savo karius karvedys. Žinojo, kuriuos padrąsinti, kuriuos paskatinti.

Vytautas apibūdinamas kaip puikus karvedys: „Vytautas tuo tarpu savo kantrybe ir buklumu apsiautė iš visų pusių kryžeivius; kas aprašys tą kraujo praliejimą ir tą marumą mūšos, kokia tuo kartu rados“. Laisvė ir vergystė kaip pagrindinė žmogaus ir tautos būties kolizija atitiko bendrą romantizmo nuostatą – pavergtas žmogus paskutinė žmonijos degradacijos stadija.

Dėl Žalgirio mūšio laimėjimo istorikai didžiausias nuopelnas skiriamas Vytautui, nes jis buvo faktinis karo vadas. Jogaila mūšio metu kare nedalyvavo, jis pasirinko saugią vietą iš kur galėjo visą kovos lauką stebėti. Jį saugojo apsauga. O kas saugojo Vytautą? Jis visą laiką, kol Jogaila ramiai ir saugiai sėdėjo, lakstė kovos lauke. Žalgirio mūšio pergalė buvo epochinės reikšmės, ji pastojo kelią vokiečių riterių agresijai, grąžino Lietuvai jos vakarinę dalį – Žemaitiją bei sužlugdė vokiečių planus užvaldyti slavų ir baltų kraštus. Žalgirio mūšis išgarsino Vytauto vardą per visą Europą. Žalgirio mūšiui, labiau kaip kokiam kitam, galima duotai tautų mūšio vardą, nes jame dalyvavo beveik visos Europos tautos. Vytauto vardas nuskambėjo į rytus ir į vakarus.

Vytauto priesaika Vytauto priesaika. Šaltinis: Vida Press

Didysis kunigaikštis Vytautas parodomas ne tik kaip geras karvedys, bet ir kaip mokantis tvarkyti šalies ūkį valdovas: „Nutildęs Vytautas savo neprietelius neužmiršo ūkę rėdyti. Visi pietiniai gudai, noris buvo valdžioj Lietuvos ūkės, vienok vyresnybė dvasiška, būdama išpažinimų rytų, arba graikų, klausė metropolito savo, Maskvoj esančio, ir visas dvasiškas rinkliavas ir dešimtines turėjo jam į Maskvą siųsti. Tas didžiai netiko Vytautui [...]. Vytautas DLK užsakė Lietuvos žemės vyskupams tarp savęs vieną metropolitu išrinkti, kursai galėtų rėdyti visokius reikalus dvasiškus, ir užgynė daugiau besiųsti į Maskvą dešimtinių ir kitų dvasiškų rinkliavų“.

Nors jis buvo valdovas, tačiau pasižymėjo žmoniškumu – buvo teisingas žmonėms, visada išklausydavo jų skundų ar prašymų, buvo dosnus, tačiau su tais, kurie buvo neteisūs, galėjo pasielgti gana rūsčiai ir nubausti.

Kaip ir visi romantiniai herojai, Vytautas taip pat vaizduojamas tam tikra prasme nuskriaustas, neįvertintas, ypač todėl, kad jam nepavyko gauti karūnos: „Nieko netrūko jo didybei ir galybei, kaip tiktai vienos karūnos“. Vytautas, kaip ir dera romantiniam herojui, dėl tautos vienu metu buvo atsisakęs karūnos: „Tegul aukščiausias pailgina amžių karaliui (Jogailai, – pastaba mano). Aš netykau jo karūnos, ansai tiktai man teneskaugėja manosios; su jos karalysta aš laikau ir užlaikysiu seną bendrystą, jei jūs to norit, jei ne, mane išvysit ginkluotą“. Gal ir būtų gavęs Vytautas karūną, tačiau jis mirė nespėjęs karūnuotis.

Adolfas Šapoka taip pat romantizavo Vytautą Didįjį. Jis savo monografijoje „Vytautas Didysis“ analizuoja visą kunigaikščio biografiją, apibūdina valdovą buvus neaukšto ūgio, turėjo itin išraiškingas akis ir skleidė tokią aurą, jog iškart buvo matyti, kad tai valdovas. Istorikas pabrėžė jo protą, išmintį, darbštumą, gebėdavo iš karto išspręsti keletą reikalų, gebėjo planuoti ir taupyti laiką. Nors jis buvo valdovas, tačiau pasižymėjo žmoniškumu – buvo teisingas žmonėms, visada išklausydavo jų skundų ar prašymų, buvo dosnus, tačiau su tais, kurie buvo neteisūs, galėjo pasielgti gana rūsčiai ir nubausti. Mėgo medžioti ir žaisti šachmatais. Įdomu tai, kad Vytautas Didysis buvo abstinentas, kaip rašo, A. Šapoka, jis negėrė jokio kito gėrimo, išskyrus vandenį. Mokėjo vokiečių, lotynų, rusų ir, spėjama, totorių kalbas. Buvo mažakalbis, pasakydavo, ką reikia lakoniškai, bet labai aiškiai.

×