Jeigu jūsų darbas ir pomėgiai susiję su didele rankų apkrova, turėtumėte suklusti ir susipažinti su riešo kanalo sindromu. Tai – vienas dažniausių profesinių susirgimų, apie kurį išduoda naktimis tirpstančios rankos. Nekreipiant į tai dėmesio, liga progresuoja: rankos tirpsta vis dažniau, pirštų galai pradeda juoduoti, atsiranda opos. Kokių simptomų nevalia ignoruoti ir ko imtis, kad nesusidurtume su skausmingais padariniais?

Pardavėjai teko išeiti iš darbo, nes nesurinkdavo centų: serga ir jauni žmonės

Kaip teigia Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytojas ortopedas-traumatologas, plaštakos chirurgas Simonas Sereika, ši liga dažnai lydi konditerius, virėjus ir kitų profesijų, susijusių su monotoniškais ir intensyviais rankų judesiais, atstovus.

Nors dažniausiai ši liga pasireiškia vyresniame amžiuje, gydytojas pastebi, kad neretai su riešo kanalo sindromu susiduria 30 metų vyrai, o jauniausiam pacientui buvo vos apie 20 metų.

Riešo kanalo sindromas
Riešo kanalo sindromas


Plati pacientų grupė – 55–60 metų moterys. Manoma, kad moterims riešo kanalo sindromas pasireiškia dažniau dėl menopauzės metu vykstančių hormonų pokyčių. Kita plati sergančiųjų grupė – intensyvų fizinį darbą dirbantys vyrai. Tarp jų galima daugiau sutikti jaunesnių, 30–35 metų vyrų. Anot gydytojo, dėl šios problemos į jį dažnai kreipiasi emigrantai, dirbę intensyvaus krūvio darbus.

„Vienas pavyzdys iš pacientų – vyras dirbo laive Norvegijoje, šaltyje darinėdavo žuvis, tai buvo intensyvus krūvis. Mėnesį laiko darbe jam baisiai tirpdavo pirštai, negalėdavo gyventi, o kitą mėnesį, grįžus į Lietuvą, simptomai praeidavo. Tai didelė pacientų grupė“, – pastebi S. Sereika.

Simonas Sereika
© DELFI / Domantas Pipas
Simonas Sereika

Šios ligos pradžią rodo naktimis pasireiškiantis skausmingas pirštų tirpimas, kuris trukdo miegoti. Sustabdyti skausmingą tirpimą bandoma purtant ir masažuojant rankas, tačiau ilgainiui, nesikreipiant į gydytoją, liga progresuoja ir kamuoja žmogų ne tik naktimis, bet ir darbo metu, vairuojant ar kalbant telefonu.

„Jeigu liga progresuoja, nervo spaudimas sukelia raumenų atrofiją plaštakoje. Pradeda nykti plaštakos raumenys, ir, jei operuojama uždelsus, jie ne taip lengvai atsistato. Žmogus pastebi, kad sumažėja plaštakos jėga, kad jis negali surinkti smulkių daiktų. Pavyzdžiui, viena pacientė turėjo išeiti iš darbo kasoje, nes nebegalėdavo surinkti centų“, – negydomo riešo kanalo sindromo pasekmes vardija Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytojas.

Vienas iš retesnių padarinių – pirštuose atsiranda opos, pakinta oda: ji plonėja, pleiskanoja, juoduoja pirštų galai. Su tokiomis komplikacijomis susiduria pacientai, kurie, pajutę simptomus, ilgai nesiima veiksmų.

Neurotrofika
Neurotrofika

S. Sereika teigia, kad riešo kanalo sindromą sukelia ne tik didelė plaštakų apkrova darbe, bet ir kitos priežastys. Ši liga pasireiškia turintiems gretutinių ligų, tokių kaip reumatinis artritas, cukrinis diabetas.

Kas vyksta mūsų kūne pasireiškus riešo kanalo sindromo požymiams? Gydytojas aiškina, kad šia liga susergama, kai paburksta sausgyslės, o riešo kanale – ankštame tunelyje, sudarytame iš kaulo ir tvirto raiščio – sausgyslės suspaudžia nervą. Tuomet atsiranda antrinė problema – nervo spaudimo požymiai.

Riešo kanalo sindromas: anatomija
Riešo kanalo sindromas: anatomija

Nors Lietuvoje nėra vedama tokių susirgimų statistika, Jungtinėje Karalystėje stebima, kad vyrų grupėje per metus suserga apie 70 pacientų iš 100 tūkst., moterų grupėje – 142 iš 100 tūkst.

Išeičių yra ne viena: pacientui palankesnė operacija Lietuvoje vis dar retenybė

Naktimis pajutus skausmingą pirštų tirpimą, abiejų rankų dilgčiojimą ir pirštų sustingimą ryte, dažnas skuba iškart kreiptis į šeimos gydytoją. S. Sereikos teigimu, gydymas gali būti skirtingas atsižvelgiant į tai, kiek liga yra pažengusi.

„Pradinis gydymas – tai riešo įtvaras, kad nakties metu riešas būtų tiesus, kad miego metu jo neužlenktume ir tokiu būdu riešo kanale nesuspaustume nervo. Tada – įvairūs vaistai nuo uždegimo. Pradinėse stadijose padeda fizioterapinės procedūros: magneto terapija, ultragarsas. Po 2 savaičių ar mėnesio kurso pacientams dažniausiai pagerėja, naktimis skausmai praeina, bet jeigu pirštų tirpimas lieka, tai jie turėtų kreiptis dėl tolimesnės pagalbos“, – vardija S. Sereika.

Vis dėlto, jei anksčiau minėti gydymo būdai neveikia, gydytojai siūlo daryti operaciją. Šiuo metu taikomi du gydymo būdai: atvira chirurgija ir endoskopinis riešo kanalo atvėrimas.

Operacija
© DELFI / Kiril Čachovskij
Operacija


Abiejų metodų principas toks pat – riešo kanale reikia padaryti daugiau erdvės, kad nesispaustų nervas tarp sausgyslių. Įprastai atliekama atvira chirurgija, taikoma nuo 1946 metų – jos metu per visus delno sluoksnius pasiekiamas raištis yra prapjaunamas. Vis dėlto, ši operacija daroma jautrioje vietoje – delne, todėl gijimo procesas pacientams būna nepatogus: jie jaučia tempimo jausmą, diskomfortą. Todėl nuo 1992 m. pradėtas taikyti endoskopinis operavimo būdas.

„Tam, kad pacientai išvengtų operacijos sukeltų skausmų delne, pradėta taikyti minimaliai invazyvi operacija, kurios metu pjūvis atliekamas ne jautriausioje vietoje – delne, o dilbyje. Jos metu į riešo raukšlę įvedama kamera ir prapjaunamas tik raištis. Kitos struktūros – minkštieji audiniai, raumenys – lieka nepaliesti. Žmogui po operacijos mažiau skauda, jis greičiau grįžta į darbą, lieka mažesnis randas“, – aiškina S. Sereika.

Nors endoskopinė operacija yra šiuolaikiškesnė ir labiau tausojanti pacientą, deja, Lietuvoje ji nėra paplitusi. Gydytojas lygina, kad Vokietijoje 20 proc. riešo kanalo sindromo operacijų atliekama endoskopiniu būdu, o atviruoju – 80 proc. Tuo metu Lietuvoje endoskopinės operacijos sudaro vos apie 1 proc., o likusieji 99 proc. operacijų atliekama senuoju metodu. Kodėl taip yra?

„Senoji operacija – efektinga, o chirurgams reikia priversti save daryti kažką kitaip, investuoti laiko ir žinių, apsisunkinti gyvenimą. Niekas nenori eiti sunkesniu keliu. Endoskopinė operacija galbūt chirurgui yra sudėtingesnė procedūra, bet pacientui – geresnė. Tai vienas dalykas, o kitas, būdingas Lietuvai, iš dalies susijęs su finansiniais dalykais. Lietuvoje tiek viena, tiek kita operacija yra apmokama ligonių kasų, tačiau endoskopinei operacijai reikia daugiau įrangos, investicijų. Tai yra pakankamai sudėtinga“, – aiškina gydytojas.

Gajus mitas – kad riešo kanalo sindromą sukelia darbas kompiuteriu

S. Sereikos teigimu, endoskopinė riešo kanalo operacija trunka apie 15 minučių. Jai atlikti naudojamas vienkartinis peiliukas, į kurį įstatoma kamera, leidžianti matyti operacijos eigą. Įvedamas į riešo kanalą, jis leidžia atlikti mažiau skausmingą operaciją.

Riešo kanalo sindromui gydyti skirtas peiliukas
© DELFI / Domantas Pipas
Riešo kanalo sindromui gydyti skirtas peiliukas

Nors gydytojas įsitikinęs, kad endoskopinės riešo kanalo operacijos – ateitis, tačiau jis pastebi, kad operacija tinkama ne kiekvienam pacientui. Ši operacija negali būti atliekama pacientams, kurie anksčiau yra patyrę riešo traumą, turi deformuotą riešą, sausgyslių uždegimą žaizdų ar randų riešo srityje.

Tokiais atvejais pacientams tinkamesnė atvira chirurgija, tačiau daugeliu atvejų gydytojas endoskopinę riešo kanalo operaciją vadina draugiškesne pacientui.

„Anksčiau įsivaizdavau, kad pacientės, kurias operuosiu, bus moterys, kurios nori, kad pjūvis būtų kuo mažesnis, mažiau skaudėtų ir kad jos galėtų greičiau sugrįžti į darbą. Bet šių operacijų nori ir vyrai. Iš tikrųjų, vyrams, kurių didelės rankos, netgi matau didesnį privalumą operuoti. Norint pasiekti jų raiščius atviru būdu, tenka padaryti santykinai didesnį pjūvį nei mažoje rankelėje. Endoskopiškai pjūvis visiems vienodas, mažesnis, todėl randas greičiau sugyja, mažiau skauda ir pacientai greičiau gali būti darbingi“, – aiškina S. Sereika.

Atviros operacijos randas
Atviros operacijos randas


Anot jo, atviros chirurgijos atveju, po operacijos į darbą galima grįžti maždaug po 6 savaičių, o po endoskopinės operacijos pakanka 3 savaičių ir jau tą pačią dieną galima grįžti namo. Tačiau jis atkreipia dėmesį į tai, kad grįžimo į darbą metas gali skirtis priklausomai nuo darbo specifikos. Dirbantys kompiuteriu į darbą gali grįžti anksčiau, o didelį fizinį krūvį patiriantiems pacientams tenka palūkėti ilgiau.

„Yra toks mitas, kad pirštai pradeda tirpti dėl darbo kompiuteriu ir taip išsivysto riešo kanalo sindromas. Nėra moksliškai įrodyta, kad darbas kompiuteriu turėtų tam kokios nors įtakos. Jei atsiranda ši problema, tai tikrai ne nuo kompiuterio“, – pabrėžia gydytojas, Medicinos diagnostikos ir gydymo centre atliekantis šias operacijas.


www.DELFI.lt
6