Pasilik, Viešpatie, su mumis, nes jau artinasi vakaras – tokie ant šešių vyrų nešamo trispalve papuošto kryžiaus parašyti žodžiai visam gyvenimui įsirėžė 95-erių partizano Juozo Mociaus-Šviedrio atmintyje.

Senolio gyvenimo istorija, rodos, puikiai tiktų įtempto siužeto filmui. Jo tėvai 1942 m., kai Lietuvą buvo okupavę naciai, rizikuodami šeimos saugumu ir net gyvybėmis po savo stogu priglaudė jauną žydaitę Bernadetą. Tuo metu J. Mociui buvo 18 m. Dar vėliau pagalbos ranką ištiesė ir į vokiečių nelaisvę patekusiam bei iš jos pasprukusiam rusų karininkui.

Kaip sako pats partizanas, jis augo teisingumo dvasios kupinoje aplinkoje, o jo tėvai buvo labai sąžiningi. Vis dėlto šeimos nuo Lietuvą okupavusių sovietų agresijos tai neišgelbėjo – išgyvenusieji buvo pasmerkti ilgiems vargams tremtyje ar lageriuose.

Priglaudė žydaitę

Su J. Mociumi susitikome jo namuose, Šiauliuose. Nedideliame trijų kambarių bute jau ilgiau nei 10-metį vyras gyvena vienas. Kaip pats sako, dienas leidžia naršydamas kompiuteryje – taip lavina atmintį, žiūrėdamas televiziją, skaitydamas knygas ir laikraščius.

„Ką čia kalbėt apie tą liūdnumą? Aišku, kad... dabar jau 10 metų. Samdau aš tokią moteriškę, ji, kaip matot, tvarką palaiko, maisto pagamina“, – apie savo kasdienybę pasakojo partizanas. Tik, liūdnai atsiduso jis, pasamdyta namų šeimininkė dar iki mūsų susitikimo buvo pranešusi, jog išeina iš darbo. O prie jos, kalbėjo J. Mocius, jau buvo pripratęs, nes nusamdė dar žmonai būnant gyvai.

Su mylimąja, kurią sutiko tremtyje, J. Mocius atsisveikino 2010 m. „Vargšelė Naujųjų metų dieną mirė. Širdelė sustreikavo, bet ji nesiskųsdavo“, – kalba senolis. Kartu pora nugyveno 53 metus ir dar spėjo atšvęsti auksines vestuves. Nors partizanas šeimą sukūrė vėlai, tik po to, kai pagaliau ištrūko iš priverstinio darbo sistemos, su žmona užaugino du vaikus – sūnų ir dukrą. Kitomis sąlygomis šeima galbūt būtų buvusi ir dar gausesnė, tačiau trijų savo vaikų pora neteko svetimoje amžino įšalo žemėje.

Žiaurius sovietų kankinimus išgyvenęs partizanas Šviedrys dabartinę Lietuvą įvertintų ketvertu
© DELFI / Andrius Ufartas

Pats J. Mocius augo didelėje ūkininkų šeimoje – turėjo tris brolius ir dvi seseris: „Aš augau ir buvau auklėjamas tokia lietuviška teisingumo dvasia, nes brolis buvo kunigas. Jis už mane vyresnis 7 m. Daug teigiamų pavyzdžių matydavau iš jo. Mano tėvai buvo labai sąžiningi, labai teisingi ir giliai tikintys. Ne dėl to taip kalbu, kad jie – mano tėvai, bet kaip apie žmones.“

Kaip tikina J. Mocius, jo šeima nebuvo abejinga atsidūrusiems bėdoje. Pavyzdžiui, 1942 m. jo brolis kunigas Algirdas į tėvų namus iš Viduklės, kurioje ir tarnavo, paslėpti atvežė jauną žydų kilmės merginą Bernadetą Hiršovičiūtę. Žinoma, priduria J. Mocius, su tėvais dėl to kunigas buvo susitaręs iš anksto.

„Vieną kartą užėjo vokiečių kariškių – atvažiavo į kiemą su mašina. Mano tėvukas gerai kalbėjo vokiškai ir rusiškai, jis buvęs Pirmojo pasaulinio karo dalyvis. Jie užsiprašė kiaulės. Tėtis bandė derėtis. Jie sako – ne, ne, duosim dokumentą, kad iš jūsų gavom kiaulę. Rodos, kažką ir sumokėjo.

Kaip tik tuomet kartu po tvartą vaikščiojo mano sesutė ir ta žydaitė Bernadeta. Ji buvo tokia tamsių plaukų, o mano sesuo šviesi. Aš to negirdėjau, bet mano mamytė sakė, kad vokiečiai pradėjo teirautis, kokios čia per moterys. Mama pasakė, kad dukros. Vokiečiai sako – kad panaši į žydę. Nežinau, ar Bernadeta girdėjo, ar ne, bet ji stengėsi iš karto dingti jiems iš akiračio, nuėjo kažkur į daržinę“, – pasakoja pašnekovas.

Paklaustas, kaip pats šiandien reaguoja į partizaniniam judėjimui neretai krentantį šešėlį dėl kolaboravimo su naciais, J. Mocius atsako: „Žinoma, skaudu. Bet kai kas nors liežuvį paleidžia, ką tu jam padarysi.“

Vėliau, sako pašnekovas, tėvai namuose buvo priglaudę ir iš nacių rankų ištrūkusį rusų belaisvį. Jis partizano tėviškėje prabuvo beveik metus, tačiau vieną sekmadienį, šeimai išėjus į bažnyčią, tiesiog pabėgo.

Žiaurius sovietų kankinimus išgyvenęs partizanas Šviedrys dabartinę Lietuvą įvertintų ketvertu
© DELFI / Andrius Ufartas





Sąmoningą pogrindinę veiklą pradėjo vos 19 m.

J. Mociaus, kaip pats sako, sąmoninga veikla pogrindyje prasidėjo 1943 m., kai įstojo į Lietuvos Laisvės armiją. Tuomet jam buvo vos 19 m. Vyras pamena, jog platindavo nelegalią spaudą, įspėjimus aktyviems vokiečių valdžios šalininkams, naktimis netgi patruliuodavo miestelyje.

Kad artėja nauji neramumai, šeima, sako J. Mocius, įtarė, kai vieną liepos dieną į jų namo kiemą atvyko vokiečių, liepė pasikinkyti vežimą ir vykti su jais. Tąkart, pamena vyras, kartu su vokiečiais išvyko tik jo brolis Stasys. „Tik vėliau sužinojome, kad rinkti sužeistų vokiečių karių“, – kalba partizanas.

Kaip pamena senolis, praėjus maždaug keturioms valandoms po to, kai nacių kariai išsivežė jo brolį, kitas brolis pasilipęs aukščiau pamatė už maždaug 2 km žygiuojančią visą kariškių rikiuotę.

„Vežimas gal jau buvo pakinkytas, daiktai sudėti, ir mes visi kartu su tėveliais sėdome ir išvažiavome. Išvažiavome į plentą Šiauliai–Joniškis ir pasukome į Gruzdžių miestelį. Ten gyveno mano giminės. Mums tik išsukus iš plento į tą vieškelį link Gruzdžių, plentu pradėjo važiuoti šarvuočiai. Mes nuvažiavome iki Gruzdžių ir dar septynis kilometrus iki Šakynos – yra toks bažnytkaimis. Apsinakvojome“, – kaip šeima bandė pasitraukti į Vakarus, pasakoja Juozas.

Žiaurius sovietų kankinimus išgyvenęs partizanas Šviedrys dabartinę Lietuvą įvertintų ketvertu
© DELFI / Andrius Ufartas

Vis dėlto, teigia vyras, galiausiai jo artimieji nutarė grįžti atgal į gimtąjį kraštą, o judėti Vakarų link pasiliko jis vienas. Galbūt todėl, svarsto pašnekovas, kad tokių besitraukiančiųjų buvo šimtai ir beveik visi jie panašaus amžiaus. Anot J. Mociaus, kartu jaunuoliai nukeliavo net iki Telšių, tačiau čia buvo nuspręsta toliau nesitraukti, o organizuoti ginkluotą pulką ir mėginti pasipriešinti artėjantiems sovietų kariams.

Juozo teigimu, pulkas iš tiesų susikūrė, treniravosi kaip kariškiai, atlikdavo įvairius manevrus, netgi susiorganizavo uniformas. Jis pats, kaip pasakoja, praėjo radijo ryšio kursus ir priklausė ryšininkų grandinei. Visai netrukus, 1944 m. rudenį, jaunų vyrų sukurtam ginkluotam pulkui teko išsibėgioti, mat jie pateko į rusų ir vokiečių mūšį prie Sedos.

J. Mocius pamena, jog išgyvenęs bombardavimus ir apsimetęs civiliu nutarė grįžti atgal į savo gimtąjį kraštą.

Su šeima nutraukė visus ryšius

Keliaudamas namo Juozas visai atsitiktinai viename kaime pas savo tetą sutiko ten besislapstantį brolį Vytautą. Dar po kelių dienų, atsimena senolis, atvyko ir brolis kunigas Algirdas, jis su savimi turėjo laikiną asmens pažymėjimą. Juozas tuomet pamena sutaręs su broliu važiuoti į Viduklę – miestelį, kuriame kunigas darbavosi. Tik prieš tai, sako Juozas, reikėjo užsukti atsisveikinti su šeima.

„Aš kaip tik 1944 m. rudenį apsilankiau savo tėviškėje. Mano tėviškė – Meškuičiai, 18 km nuo Šiaulių. Aš jiems gal visos tiesos ir nepapasakojau, bet jie su dideliu gailesčiu mane išklausė, palinkėjo Dievo malonės, apsaugos, ryžto ir kad nieko blogo man neatsitiktų.

O aš aplankiau specialiai, gal paskutinį kartą savo gyvenime. Iš tikrųjų taip ir buvo. Išlydėjo mane mamytė anksti ryte, kol tamsu, kad nematytų žmonės, į Viduklę. Viduklėje buvo mano brolis kunigas Algirdas. Pas jį išlydėjo ir daugiau... Gal gaudavo kokią žinutę, bet oficialiai jokių ryšių nepalaikiau“, – atsisveikiną su savo artimaisiais prisimena partizanas.

Paklaustas, ar su šeima ryšius nutraukė dėl saugumo, J. Mocius linkteli: „Jeigu paaiškės, kur vienas, kur kitas, tada viskas. Tokiu principu remdamiesi laikėmės.“

Kaip prisimena Juozas, nuvykęs į Viduklę netruko įsidarbinti mokytoju, nes vos praslinkus karo frontui jų labiausiai trūko. Tačiau ir darbas, ir gyvenimas Viduklėje truko neilgai, nes sovietai greitai areštavo jo brolį Algirdą – jis palaikė ryšius su partizanų ryšininkais, lankė partizanus miškuose, klausydavo jų išpažinčių.

Žiaurius sovietų kankinimus išgyvenęs partizanas Šviedrys dabartinę Lietuvą įvertintų ketvertu
© DELFI / Andrius Ufartas

Pašnekovas iki šiol sako prisimenantis paskutinę brolio organizuotą procesiją Viduklėje.

„Šeši ar aštuoni vyrai nešė didžiulį kryžių, ant kurio buvo pavaizduota sužeista širdis, o žemiau – Lietuvos trispalvė ir ant jos iš sužeistos širdies lašantis kraujas, apačioje buvo žodžiai: pasilik, Viešpatie, su mumis, nes jau artinasi vakaras. Turint omeny tuometinę padėtį, tai buvo sukrečiantis vaizdas“, – tokius prisiminimus J. Mocius užrašė savo knygoje, kurią pavadino ant kryžiaus matytais žodžiais. Kaip pats sako, ši procesija tapo paskutiniu jo brolio meilės įrodymu parapijiečiams ir Dievui.

Pradėjo slapstytis

Po to, kai kunigas buvo sulaikytas saugumiečių, J. Mocius sako jau bijojęs grįžti į kleboniją, kur kartu su broliu gyveno. Senolis prisimena, kad pasislėpė bažnyčioje „ant lubų“ ir ten išbuvo dvi paras.

„Po jo arešto gyvenau pas vieną gerą žmogų gal 100 m nuo klebonijos. Ten mane priglaudė ir aš ten praleidau gal tris savaites. Paskui su jo pagalba naktį išėjau maždaug už kilometro nuo miestelio pas kitus gerus gyventojus. Visai neturtingi, bežemiai ir taip toliau. Buvo trys ar keturi broliai, sūnūs. Mielai mane priėmė ir ten išbuvau dar turbūt porą mėnesių.

Gyvenau, nakvojau šiene, daržinėje. Dieną jie apsižvalgydavo, mane pavalgydindavo, nueidavau į kambarį. O kitą dieną, jeigu būdavo kokių įtarimų, neidavau“, – prisimena pašnekovas.

Tuomet J. Mocius jau sako turėjęs glaudžių ryšių su pogrindžiu, o 1944 m. rugpjūtį oficialiai prisijungė prie partizanų ir pasirinko Šviedrio slapyvardį. Tiesa, vyras ne iš karto po įstojimo į partizanų gretas patraukė į mišką. Pirmiausia jis, partizanų padedamas, įsidarbino ir apsigyveno Eržvilko miestelyje.

Žiaurius sovietų kankinimus išgyvenęs partizanas Šviedrys dabartinę Lietuvą įvertintų ketvertu
© DELFI / Andrius Ufartas

„Ten man suorganizavo neoficialius dokumentus. Faktiškai oficialius, tik kita pavarde, ir aš pogrindžio organizacijų padedamas buvau įdarbintas Eržvilko miestelio mokesčių inspektoriumi. O mokesčių inspekcijoje buvo tik vienas darbuotojas – iš tikrųjų tapau mokesčių inspekcijos viršininku. Buvau Antanas Jonaitis.

Jau buvau kaip partizanas. Partizanas – tai nereiškia, kad jis būtinai turi būti miške arba bunkeryje. Jis gali kontoroje sėdėti, jis gali ministerijoje būti – ir tokių buvo“, – šypsosi J. Mocius.

Paklaustas, kaip tuo metu padėdavo miškuose kovojantiems partizanams, J. Mocius sako, jog dirbo ir kaip ryšininkas, o kartu rinko pinigus. Kadangi, sako, buvo mokesčių inspektorius, tai padaryti nebuvo sunku.

Nors J. Mocius buvo sugalvojęs gana gudrią schemą, kaip neįtraukti į apskaitą pinigų, tačiau tai ilgai tęstis negalėjo – artėjo ataskaitinis mėnuo ir nujausdamas, kad viskas išaiškės, partizanas patraukė į mišką.

„Turėjau važiuoti į Tauragę atsiskaityti. Susiruošiau, įsidėjau keletą mokesčių knygelių, antspaudą ir 15 tūkst. rublių. Man seniūnai suorganizavo kelionę, mes taip buvom suplanavę: mane pavežė iki Skaudvilės, sakau – gerai, manęs turi mašina atvažiuot, aš toliau nuvažiuosiu pats. Ten išlipau, grįžau atgal į Eržvilką, kur prisijungiau prie partizanų būrio“, – prisiminimais dalijasi senolis.

Partizano Juozo Mociaus gyvenimo akimirkos
© Asmeninins albumas
Partizano Juozo Mociaus gyvenimo akimirkos

Vienos klaidos nekartotų

J. Mocius tapo Lydžio rinktinės štabo narys. Šis štabas, sako vyras, buvo gerai apsirūpinęs įvairia spausdinimo technika, įrenginiu spaudai dauginti, įvairių dokumentų blankais ir kt. Šviedriu pasivadinusiam tuomet dar jaunuoliui kartu su kitu bendražygiu buvo patikėta užduotis redaguoti laikraštį „Laisvės varpas“.

Spaustuvė, pamena J. Mocius, dažniausiai būdavo įrengiama ne pačiame miške, o kur nors atokesniame kaime, pas patikimus gyventojus. Vieną tokių slėptuvių J. Mocius puikiai prisimena iki šiol.

„Kaimiška krosnelė. Verda du trys puodai. Malkų prikimšta. Ją buvo galima atitraukti, nes padaryta ant tokio ąžuolinio rėmo. Tas ąžuolinis rėmas buvo apačioj, ir iš plytų sumūryta krosnelė ant ąžuolinio rėmo – taip pat. Viršutinis rėmas turėjo įmontuotus guolius, o apatinis – bėgelius ar kaip pavadinti, kur tas guolis gali riedėti. Taip jau specialistai atliko, kad, kai nustumi į vietą, puodai gali virti, nieko nematyti. Ugnis kūrenasi, plytos iki žemės“, – apie tais laikais tiesiog neįtikėtiną sumanymą pasakoja J. Mocius.

Žiaurius sovietų kankinimus išgyvenęs partizanas Šviedrys dabartinę Lietuvą įvertintų ketvertu
© DELFI / Andrius Ufartas

Tačiau jau 1946 m. gruodį šiame bunkeryje įsikūrusį Lydžio rinktinės štabą pasiekė žinia, jog sovietai sulaikė jų ryšininką. Jame buvusieji partizanai, tarp kurių, sako, buvo ir pats, iš karto paliko patalpas, su savimi pasiėmę svarbiausius dokumentus, ir patraukė ieškoti naujos vietos.

Vis dėlto, pripažįsta J. Mocius, visiems knietėjo grįžti ir susirinkti likusius dokumentus, techniką. Ir tai, įsitikinęs pašnekovas, buvo didžiausia jo bei bendražygių klaida. „Yra tokia patarlė – gyvenime mokaisi ir kvailas miršti. Jeigu man dabar tas būtų, aš tokios klaidos nepadaryčiau“, – sako pašnekovas ir atsiremia į fotelio atlošą.

„Mes susiradome (vietą – DELFI) maždaug už 20 km, apie Šimkaičius, jeigu girdėjote, yra toks miestelis. Ne taip toli nuo Raseinių, vietoj. Praėjo maždaug mėnuo ar kiek ten. Viskas ramu. Niekur nieko. Sakom, dabar nueisim ir (susirinksim – DELFI) visus pagrindinius daiktus, visą archyvą, pagrindinius įrenginius, kaip minėjau, akumuliatorius, radiją, spausdinimo mašinėles, rotatorių tokį turėjome“, – pasakoja senolis.

Kaip teigia Juozas, ėjo į buvusią slėptuvę trise, kelyje buvo ramu, nekilo jokių netikėtumų. Tik priartėjus, sako partizanas, lyg kažkas šmėkštelėjo. Tąkart, kalba jis, miško broliai manė, kad vakaro prietemoje prabėgo koks laukinis gyvūnas, nes jokių grėsmių išsitraukę žiūronus neįžvelgė.

„Nuėjom ten. Iš karto paklausėm, ar niekas nebuvo, milicija, dar kas nors, niekas nevaikščiojo, nieko negirdėta? Ne, sako, ramu, nuo jūsų išėjimo niekas nieko absoliučiai. Nutarėme – pernakvosim, per dieną viską susirinksim ir kitą naktį išvyksim.

Deja, deja. Turbūt buvo pirma valanda ar pusė antros, nebeatsimenu tiksliai, bijau pasakyt. Išgirdom įvairius garsus, kažkokius beldimus. Nu ir pasigirdo balsai. Kuo toliau – tuo jų daugiau. Mes iš karto supratom. Užkūrėm krosnelę, nes turėjome tame bunkeryje, o dūmai eidavo per tą patį kaminą, kur ir virtuvės krosnies. Pagrindinius dokumentus pradėjome deginti. Neilgai užtruko ir girdim, kad ta plytelė griaunama“, – apie lemtingą momentą pasakoja J. Mocius.

Bijojo neišlaikyti tardymų

Juozas prisimena, kad kartu su kitais dviem bendražygiais, suprasdami, jog sovietų kariai suorganizavo pasalą, pasiruošė gintis ir žūti. Tačiau saugumiečiai kaip priedanga pasinaudojo namų šeimininke Trišeriene.

„Dabar aš jums paskaitysiu“, – sako J. Mocius ir nuo stalo pasiima nedidelę knygutę, į kurią surašyti visi jo prisiminimai.

„Nesuradę angos, kaip patekti į bunkerį, čekistai, ryšininkui nurodžius, prie angos privedė maldai rankas sudėjusią mūsų gerąją šeimininkę Agotą Trišerienę, kuri su ašaromis pradėjo prašyti: „Vaikeliai, pasiduokite, nes žūsime visi.“ Mūsų gynimasis pasidarė neįmanomas ir beprasmis, nes nuo pirmųjų mūsų šūvių žūtų šeimininkė“, – prisiminimais dalijasi senolis.

Didžiausia baimė, sako jis, buvo ne mirti, o neišlaikyti tardymo kančių: „Kaip nebijoti? Mes gi girdėjom ne vieną įvykį, kad nukankina arba sušaudo, arba ir galvą nupjauna. Ir tokių buvo. Kalbos nėra.“

Partizanų slėptuvių ir bunkerių brėžiniai (J. Mociaus archyvas)
© Asmeninins albumas
Partizanų slėptuvių ir bunkerių brėžiniai (J. Mociaus archyvas)

Sulaikę tris partizanus rusų represinių struktūrų pareigūnai, pamena Juozas, visus surišo telefoniniu laidu ir vedamus iki automobilio akylai saugojo.

„Šioje operacijoje dalyvavo apie 150 kareivių. Iki mašinos varė pėsčiomis, saugojo trys sargybų žiedai. Pirmas nuo mūsų – šeši metrai, kareivis prie kareivio. Antras – už 25 metrų ir trečias sargybos žiedas su automatais – už 50 metrų.

Kartu su mumis čekistai paėmė kelis aplankus dokumentų, kurių nespėjome sunaikinti. Paimti dokumentai ypač apsunkino ir padidino mūsų kančias tardymo metu. Ten buvo ryšių schemos, įvairūs raštai, gautų ir siųstų raštų registracijos knyga. Nors pavardžių nebuvo, bet slapyvardžiai daug pakenkė. Ir registracijos knyga buvo pildoma mano ranka, tai man tardymo metu suteikė papildomų sunkumų.

Po suėmimo prasidėjo skausmingas kančių kelias. Iš pradžių aš nesuvokiau to dramatiškumo. Mus kaip malkas sumetė į sunkvežimį. Kol nuvežė į Tauragę, mintyse perleidau visą savo gyvenimą, stengiausi prisiminti visas savo klaidas ir karštai karštai meldžiausi prašydamas Aukščiausiojo ištvermės, ryžto, kantrybės, stiprybės, kad iškęsčiau viską, kas man skirta. Kaip ir prie Sedos prašiau mirties, kad nelikčiau suluošintas ar išdavikas, bet ir šį kartą man nebuvo lemta mirti“, – savo prisiminimus iš knygos toliau skaito partizanas.

Apie tardymo laikotarpį nedaugžodžiauja

Apie tardymus ir jų metu patirtą siaubą J. Mocius nedaugžodžiauja iki šiol. Tik sako, kad tai buvo baisus laikas. Vyrui pavyko suskaičiuoti, kad jo kankinimas tęsėsi net 11 mėnesių, tardytas buvo daugiau nei 120 kartų.

Kiek daugiau apie vieną juodžiausių gyvenimo etapų senolis yra užrašęs savo prisiminimų knygoje. Joje vyras pasakoja, kad tardymai dažniausiai prasidėdavo 10 val. vakaro ir trukdavo iki 6–7 val. ryto.

„Taip kasdien – net po kelis kartus. Pirmas mano tardytojas buvo tardymo skyriaus viršininkas kpt. Bernasov. Iš pirmo karto ir visą laiką jis sodindavo ant paties kėdės kraštuko. Pasėdėjus taip bent 10–15 minučių kildavo toks deginantis skausmas, o per 5–7 valandas?! Vėliau ant tos sėdimos vietos atsirado šašas, prie kurio negalėdavai net prisiliesti. Ir taip diena iš dienos – 126 kartus. Tiek kartų tardė. Kitas tardytojas versdavo stovėti iškėlus rankas. Po šešių valandų apie pėdas ir pėdų vietoje likdavo vos ne liūnas – šlapia šlapia vieta. Tokia buvo psichinė ir fizinė įtampa“, – apie patirtas kančias rašo J. Mocius.

Žiauriausias tardytojas, anot jo, buvo Tauragės saugumo viršininkas papulkininkis Lapin. Vyras prisiminimuose teigia, kad jis prie batų specialiai buvo prisikalęs metalines juosteles ir jais spardydavo tardomąjį.

„Jo stalo stalčiuje būdavo pridėta vadinamųjų „bananų“. Jais tol vaišindavo per galvą, kol apsvaigsti ir nugriūvi, paskui – maža pertrauka ir vėl iš naujo“, – apie nesuvokiamą žiaurumą savo knygoje užsimena partizanas.

Žiaurius sovietų kankinimus išgyvenęs partizanas Šviedrys dabartinę Lietuvą įvertintų ketvertu
© DELFI / Andrius Ufartas

Baisiausia, rašo knygoje pašnekovas, buvo tuomet, kai kartą, 2 val. nakties, vos pasibaigus vienam tardymui jis vėl buvo išvestas iš kameros.

„Išvedė į kiemą. Staiga pamačiau primusinių lempų apšviestus dešimt kariškių, stovinčius ratu, o vidury jų – gulinčius du lavonus. Pirma mintis – kad tai guli tie du bendražygiai Mačiulis ir Rimša (partizanai, kuriuos sovietai sulaikė kartu su J. Mociumi – DELFI), o dabar atėjo mano eilė. Nupurtė šaltis, bet, arčiau priėjęs pažinau, kad tai apygardos vadas J. Kasperavičius ir štabo darbuotojas A. Biliūnas. Jokių sužeidimų nesimatė (kai kas rašė, kad jie susisprogdino granata). Jeigu ir buvo kokia žymė, nebent iš užpakalio, nes jie buvo suguldyti ant nugarų. „Štai, – sako, – paskutinius tavo draugus baigiame likviduoti“, – sukrečiantį vaizdą knygoje aprašo pašnekovas.

Įtampą tardymo laikotarpiu, pasakoja jis, dar labiau kėlė nuolat kalinimo vietoje girdimi rusų saugumiečių keiksmažodžiai ir kankinamųjų klyksmai, aimanos bei Dievo pagalbos šauksmai.

Po tokių išgyvenimų, pripažįsta senolis, pagaliau atėjusi teismo diena ne tik kad negąsdino, bet net atrodė ir savotiškas išsigelbėjimas.

„Kada teismas paskelbė nuosprendį, kad nuteisiami aukščiausia mirties bausme, nei mes krūptelėjome, priešingai – visi nusijuokėm. Ir tie teisėjai rusai sako – žiūrėkit, žiūrėkit, kokie durniai.

Mes jau žinojome, kad mirties bausmė panaikinta. Užtat ir nusijuokėm. Jie po tos pauzelės, mūsų nusijuokimo (sako – DELFI) – pritaikius tokių metų tokį nutarimą bausmė pakeičiama į 25 metus lagerio“, – pasakoja J. Mocius.

Iš lagerio išėjo po 11 m.

Į lagerį jis buvo išvežtas ne iš karto. Kurį laiką dar kalėjo Šilutėje, vėliau – Lukiškių mirtininkų kameroje.

„Kameros sienos išmargintos mirčiai nuteistųjų atsisveikinimo žodžiais: „Atiduodu savo gyvybę už brangią tėvynę, mirštu už Dievą ir Marijos žemę, tęskite Laisvės kovą, likusieji broliai ir sesės, atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro, atleisk, Dieve, mūsų tautos nuodėmes ir t. t., ir t. t.“, – galvoje likusius myriop pasiųstųjų lietuvių užrašus cituoja partizanas.

Į lagerį Komijoje vyras buvo išvežtas 1948 m. rugsėjį. Kelionė truko apie 12 parų. Kad yra vežami į Šiaurę, sako J. Mocius, suprato iš vis sparčiau vėstančio oro. Vyras teigia, jog net ir išgirdę okupantų teismo nuosprendį su bendražygiais buvo tikri, kad tiek kalėti nereikės. Ir ši nuojauta išsipildė.

Partizano Juozo Mociaus gyvenimo akimirkos
© Asmeninins albumas
Partizano Juozo Mociaus gyvenimo akimirkos

Lageryje J. Mociui, kaip pats sako, teko sunkūs baudžiamieji darbai anglies kasyklose, vėliau – šachtose, 120 metrų po žeme. Dar kurį laiką, sustreikavus sveikatai, dirbo paviršiuje.

„Po Stalino mirties prasidėjo lengvatos – kas turėjo mirties bausmę, pakeisdavo, kas 25 m. – sumažindavo. Buvo užskaitų. Pavyzdžiui, už vieną sąžiningai atidirbtą dieną įskaitydavo tris. Jei atidirbai metus, įskaito tris. Aš atbuvau 11 kalendorinių metų, o įskaitė 15 m.

Sąlygos, aišku, buvo liūdnos. Bet nieko nepadarysi. Aš dvejus metus negavau jokių siuntinių, nes niekas nežinojo, kur aš. Jokio ryšio su šeima. Kai aš tik buvau areštuotas, mamytę ištrėmė, tėvukas prieš tai mirė, nieko neliko iš savų. Kaip buvo, taip ir laikėmės. Buvo galima per metus parašyti du laiškus. Mane pasiuntė į požemio darbus, o vaikystėje mano rankos kaulas buvo trūkęs. Aš padirbau gal tris savaites ir ta ranka atsisakė, pradėjau skųstis, tai mane perkėlė į paviršių, dirbau kitus darbus, lengvesnius“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Paklaustas, ar bent turėdavo kuo prasimaitinti, J. Mocius tikina, kad badu marinami nebuvo. Matyt, sako, dėl to, kad šachtos buvo milžiniška pramonės šaka ir patys sovietai buvo suinteresuoti, jog būtų kuo daugiau jose dirbančiųjų.

Iš lagerio J. Mocius išėjo 1957 m. rudenį. Tais pačiais metais svetimame krašte sutiko ir savo būsimąją žmoną, taip pat buvusią politinę kalinę Leokadiją Stankevičiūtę. Pora susituokė ir susilaukė dviejų vaikų. Kartu jie visi nelegaliai į Lietuvą grįžo 1976 m. Kaip pasakoja partizanas, dar turėjo gerai pasukti galvą, kaip gimtinėje prisiregistruoti.

Partizano Juozo Mociaus gyvenimo akimirkos
© Asmeninins albumas
Partizano Juozo Mociaus gyvenimo akimirkos

Emigraciją laiko grėsme, o Lietuvai parašytų 4

Paklaustas, kodėl būdamas toks jaunas apskritai ryžosi jungtis prie partizanų ir rizikuoti savo gyvybe, J. Mocius tikina, kad tuo metu į priekį vedė naivus tikėjimas, jog okupacija ilgai netruks.

„Toks buvo laikotarpis. Šiaip ar taip, bet mes save patys laikėm, tokie ir buvom, savo Tėvynės vaikai. Lietuvos. O kadangi ji buvo okupuota, ji buvo įvairiausiais būdais skriaudžiama, tai ir buvo būdas ne man asmeniškai, bet bendrai. Tokiais atvejais valstybė privalo ginti savo laisvę. To pasiekti, jeigu okupantas visokius suvaržymus taiko, visas teises atima, galima tik pogrindžio sąlygomis“, – įsitikinęs J. Mocius.

Paklaustas, kaip mano, ar dabar tokie jauni žmonės irgi ryžtųsi ginti savo Tėvynę iškilus grėsmei, senolis susimąsto.

„Man atrodo, kad aukotųsi. Koks tas procentas būtų, čia kitas klausimas. Šiandien visiškai kitos sąlygos, negu buvo tuometinės mano jaunystėj. Dabar pogrindžio veikloje yra įvairių įvairiausių priemonių. Gal nebūtinai su ginklu eitų, galbūt šiandien yra efektyvesnių priemonių, šiandieninio techninio lygio sąlygomis. O bendrai, procentų atžvilgiu, aš iš tikrųjų negaliu pasakyti, ar tiek pat tokių būtų. Turbūt mažiau“, – svarsto partizanas.

Žiaurius sovietų kankinimus išgyvenęs partizanas Šviedrys dabartinę Lietuvą įvertintų ketvertu
© DELFI / Andrius Ufartas

Jis taip pat sako nesuprantantis, kodėl tiek lietuvių savo noru palieka gimtąją žemę, ir priduria, kad emigraciją laiko grėsme Lietuvai.

„Aš sakau, kad grėsmė. Taip lengvabūdiškai išsižadėti savo gimtojo krašto... Tiesiog nepagrįstai. Jeigu kas nors turi tokių rimtų įrodymų, tikslų, tai aš dar nieko nesakyčiau, bet kad paprastai nieko nevertindami (išvažiuoja – DELFI). Jiems neturi reikšmės, ar iš to kaimo į aną persikelti, ar iš to miesto į kitą, ar iš Lietuvos bet kur“, – pečiais gūžteli senolis.

„O jūs pats patenkintas dabartine Lietuva?“ – baigdama pokalbį klausiu partizano.

„Nepasakyčiau, nei kad tuomet buvo idealizuojama 100 proc., nei dabar. Iš kitos pusės, ir nuomonė, ir vertinimas, sakyčiau, truputį skiriasi nuo tuometinio vertinimo kriterijų. Kitiems gal viskas atrodo aukščiausio, geriausio lygio, o kitam atrodo – čia trūksta to, čia to.

Man atrodo neblogai, jeigu apibendrintai. Visuomet rasi, kad gal tas galėtų geriau būti, gal to galėtų nebūti. Bet jeigu bendrai vienu žodžiu vertinčiau, ketvertą parašyčiau“, – sako J. Mocius.

„Turite omeny penkiabalę ar dešimtbalę sistemą?“ – pasitikslinu.

„Penkiabalę. Pas mus kitokios nebuvo“, – šypteli Juozas.


www.DELFI.lt
163