Su Žabų šeima susitinkame jų namuose – Pasakiškių kaime. Ir tikrai, ši vietovė verta savo pavadinimo, nes tą dieną Vilniaus mieste nė su žiburiu nebūtų pavykę rasti sniego. O miškų apsuptyje tyliai įsitaisiusios Pasakiškės buvo lyg nuklotos cukraus pudra.
Virtuvėje sinchroniškai zuja Eglė ir jos vyras Gerdas: žmona į orkaitę šauna obuolių pyragą, o vyras ruošia kavą.
Kviesdama prie stalo Eglė prasitaria, kad kiek apvertėme aukštyn kojomis šeimos planus: advento laikotarpiu visa šeima sekmadienio vakarais kepa pyragą ir skaito skaitinius, o dabar tai tenka daryti ryte.
„Kūčių vakarą mums labai svarbu pabūti su artimaisiais. Bet dar labai svarbus yra advento laikas. Nesame mes labai nuoširdžiai praktikuojantys, tikintys katalikai, bet leidžiame vaikams pajusti ir prisiliesti prie to.
Tai šaknys, kurios mus tvirtai laiko: papročiai ir tradicijos. Dėl to mes pasigaminame advento vainiką ir kiekvieną advento sekmadienį kepame pyragą ir kalbamės, skaitome skaitinius“, – prisėdusi prie stalo, jau su puodeliu arbatos rankoje sako Eglė.
Įdomiausia, anot jos, kad vaikai tokiai tradicijai visai neprieštarauja. „Kiekvieną sekmadienį vis kažkuris kitas uždega žvakę, skaito skaitinius. Norėčiau, kad vaikams tai liktų. Gal neliks skaitytų žodžių, bet liks jausmas, Kalėdų laukimo dvasia. O mano didžiausia svajonė, tikslas ir viltis, kad jie po truputį nuo dovanų gavimo džiaugsmo užaugtų iki buvimo kažkam dovana džiaugsmo. Tai didžiausia laimė gyvenime, kad turi kuo dalintis ir gali dalintis“, – pasakoja pašnekovė.
Šiandien pietums – Matematika
Žabų namuose gausu ne tik vaikų, bet ir gyvūnų. Eglė prasitaria, kad jei būtų Gerdo valia, namai pavirstų zoologijos sodu. Vyras į žmonos repliką sureaguoja su šypsena. Anot jo, kiekvienas vaikas privalo turėti po augintinį, jį prižiūrėti, matyti kaip jis auga, atsiveda palikuonių.
„Auginame 2 šunis, vieną katę, žuvytės, ir nežinau kiek triušių. Praeitais metais buvo apie 30. Vaikai turi po savo triušį, jie turi vardus: Matematika, Fizika, Ramūnas III. Jie prasikasa iš savo aptvaro, juos gaudydavome, kišdavome atgal. Vieną dieną nusibodo gaudyti ir pasakėm: ai, labai gražu, gyvenkite laisvėje“, – juokiasi Gerdas.
Tokius triušius žmonės augina mėsai ar kailiui, tad pasitikslinu, ar ir Žabai tokiu tikslu augina kone armiją pūkių. Klausimą iškart palydi Eglės juokas. „Anuprai, šiandien pietums – Matematika“, – sūnui juokais sako Eglė. Šis nuo minties pasibaisėjęs papurto galvą, o Gerdas patikina – tai jų augintiniai.
„Galvojau, kad pas mane gyvenime jokių gyvūnų namuose nebus: šeriasi, plaukai, grybelis, maistas. Geriausiu atveju – žuvytė trilitriniame stiklainyje. O dabar namie zoologijos sodas. Ir visi laimingi“, – sako Eglė.
Vyko derybos per vestuves
Gerdas pamąstęs sako, kad tikriausiai, ko gyvenime trūko, užaugęs stengiesi kompensuoti. „Susitarimui, kad turėsime didelę šeimą, įtakos turėjo tai, kad mūsų šeimos buvo ganėtinai mažos“, – tvirtina vyras.
Pasiteirauju, ar vyko koks nors pokalbis dėl vaikų skaičiaus. „Vyko derybos – juokiasi Gerdas. – Prieš vestuves sakiau, kad noriu turėti 7 vaikus. Iš pirmos santuokos turiu 2 vaikus. Nepavyko, išsiskyrėme, bet aš juos vis tiek auginu. Jie dažnai čia būna. Vyriausiam 30 metų.
Taigi prieš vestuves vedėme derybas. Ji sutiko, kad turėsime 3 vaikus, aš norėjau 5. Vestuvių dieną Eglė prižadėjo, kad bus 4. Bet buvo mano viršus“.
Eglė su šypsena purto galvą ir tvirtina, kad toks pokalbis nebuvo užprotokoluotas, tad ji nieko nepamena.
Žabų šeimoje auga 4 biologiniai vaikai, o jauniausia, 7 metų Ieva – įvaikinta.
„Visi vaikai mūsų. Tik jie atkeliavo skirtingais keliais. Tarp draugų ir giminių yra tikrai daug įvaikintų vaikų. Kai atsirado mūsų namuose mažiausia, dičkiai pradėjo klausinėti: ar mus pagimdėt, ar įsivaikinot? Pagimdėm. Jų reakcija: nu ir gerai. Jiems nėra jokio skirtumo.
Buvo laikas, kai mes nuvažiuodavome pas ką nors į svečius, kur yra vaikų, tai mūsų vaikai išvažiuodami visada paklausdavo: čia įvaikinti ar pagimdyti vaikai? Dabar net nebesiaiškina. Manau, kad mūsų visuomenė subrendo nediferencijuoti, neskirstyti“, – įsitikinusi Eglė.
Eglė džiaugiasi, kad per 5 metus, kai jų namuose atsirado Ieva, nė vienas vaikas šia tema nekalbėjo. Tačiau, priduria ji, nenustebs, jei paauglystėje ši tema taps koziriu konfliktuose. „Bet tai natūralu. Esame tam pasiruošę“, – sako Eglė. Ieva apie savo pirmuosius 2 gyvenimo metus, anot pašnekovės, žino tiek, kiek pati paklausia.
Teko atsakyti į vieną klausimą
Prieš Ievai tampant Žabų šeimos dalimi, Eglė buvo 4 vaikų mama, o Gerdas – 6 vaikų tėtis. Pasiteirauju, kodėl pora nusprendė įsivaikinti.
„Kai mes su Gerdu susipažinome ir pradėjo kalbėti apie bendrą ateitį, jis sakydavo: turėsime vaikų, o jie neturėsime – įsivaikinsime. Atsirado vaikų, visus juos be pertraukos auginau, buvau namuose, pradėjome kalbėti, ką gi čia man veikti toliau? Ir vieną kartą Gerdas pasakė: juk kalbėjome apie tai, kad įsivaikinsime, va, mažasis paaugo. Tai dabar arba niekada“, – pamena Eglė.
Susimąsčiusi Eglė sako, kad prieš įsivaikinant jai reikėjo atsakyti į vieną klausimą: kodėl? „Ir kai aš sau į tą klausimą atsakiau, kad todėl, kad noriu, jog vaikų namuose užaugtų vienu vaiku mažiau, tas atsakymas ir atėjo.
Apsisprendžiau leisti užaugti šeimoje, leisti jai užaugti savimi, nepuoselėti didelių vilčių, neprojektuoti savo lūkesčių. Leisti jai užaugti šeimoje, savimi“, – mintis dėsto pašnekovė.
Ieva, sako Eglė, yra didžiausia dovanų jų gyvenime. „Atsimenu save, kai buvau jauna studentė. Visi piešiame savo ateitį. Lapas visiškai baltas, jį projektuoji kaip nori. Visą laiką sakiau, kad netekėsiu už barzdoto vyro, turėsiu du vaikus (berniuką ir mergaitę), jie bus tobuli ir gražūs. Ir man didžiausia dovana yra Gerdo vaikai, barzdos neįkalbu nusiskusti, – juokiasi Eglė. – Vaikai pas mus ne du ir ne berniukas ir mergaitė. Suprantu, kad didžiausia dovana pasaulyje yra tos patirtys, kurios mus augina. Ir Ieva turbūt yra didžiausia dovana“.
Gydanti šeima
Tik Eglė pabrėžia, kad išmokti atleisti sau, suprantant, kad vaiko tobulo užauginti nepavyks.
„Iš mamos helikopterio tapau laisvesne, leidžiu vaikams ir klysti. Žinau, kad gyvenime tikrai jų neapsaugosiu nuo visų negandų, kurios laukia. Man saugu, kai jie klysta, kol dar yra šalia mūsų. Tas jausmas gal kitiems nesuprantamas. Gerdas sako: tu labai griežta. Bet aš kartais ne specialiai šiek tiek jiems leidžiu ir provokuoju pajusti tą nesėkmę, klaidą, pajusti atsakomybę už tai.
Tikrai suprantu, kad jie neužaugs tuo, kuo aš noriu. Jie užaugs savimi ir man tai būtų didžiausia laimė, kad jie užaugtų atviri, stiprūs, socialūs, pilietiški. Nesvarbu, kuo jie bus“, – pasakoja pašnekovė.
Eglė lyg dar nori kažką pridurti, tačiau jos pašonėje atsiranda Ieva, kuri į ausį pakužda, kad obuolių pyragas prikepė. Po kelių minučių Eglė vėl grįžta prie stalo, o Ieva – kaip visada kažkur šalia. Eglė sako, kad Ieva suteikia daug džiaugsmo, yra nuoširdi ir atvira. „Iš jos daugiausiai sulaukiame švelnumo, dėmesio, gražių pasakymų. Tiek mes, tiek seneliai. Galbūt dėl to, kad ji mažiausia“, – šypteli Eglė.
Tačiau pašnekovai sutinka, kad dukros gyvenimo pradžia nebuvo tokia, kokia turėtų būti. „Ne visi mes atkeliavome į gražų minkštą darželį, apsupti artimųjų meilės. Įvairiai. Mūsų didžiausias tikslas kaip mes ir pasakojame, tapti gydančia šeima, atkurti pasitikėjimą žmonėmis, pasauliu, aplinka. Tai yra labai ilgas kelias. Manau, kad mums tai tik kelio pradžia. Ji jaučia pavojų, turi nesaugumo jausmą. Nežinau, kaip mums pavyks. Išmokau sau iš anksto atleisti, jei ir ne visai pavyks. Bet tikimės ir padarysime viską, kas yra mūsų galioje“, – tikina Eglė.
Vaikas – valstybės nuosavybė
Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje šeimos, vaikų tematika tapo tikru minų lauku. Pasiteirauju, kaip į pastaruosius įvykius šalyje reaguoja Žabų šeima. Ir Gerdas, ir Eglė patikina, kad jiems abiems ramu.
„Kiekvienas sprendimas turės pritariančiųjų ir nepritariančiųjų minią. Eskaluoti galima kiekvieną sprendimą, jį ištraukti iš konteksto. Manau, kad tai praeis. Šiuo klausimu valstybė turi būti nusistačiusi labai griežtą politiką. Vaikų socialinės problemos yra lygiai tokios pačios svarbios kaip švietimas ar sveikata. Negaliu pasakyti, kad tas kelias teisingas, bet patys principai, manau, yra teisingi.
O visi tie protestai, nepasitenkinimai, straipsniai dažniausiai yra politiniai motyvai, kažkas iš to išpeša sau naudos sukeldami ažiotažą. Manau, kad kryptingai turime eiti pasirinktu keliu. Faktas, kad vaikai negali augti vaikų namuose. Jie turi augti šeimos aplinkoje. Mūsų valstybė dar turi ilgą kelią. Kokį žingsnį bežengsi, pamatysi, kad suklydai, kažką reikia taisyti“, – samprotauja Eglė. Anot jos, vaikus reikia auginti taip, kaip ateityje norime matyti savo valstybę.
Gerdas linksi galvą ir pritaria žmonai. „Mūsų valstybė jauna, tie įstatymai praeis savo kelią. Yra žmonių, kurie dirba valstybinėse įmonėse, nes saugu. Atlyginimas nėra toks didelis. Bet ten tikrai nėra tiek specialistų, kurie galėtų iš karto priimti tinkamus sprendimus. Tai faktas. Šiuo atveju gerai. Įstatymas priimtas, jį koreguos. Manau, kad viskas bus gerai“, – įsitikinęs jis.
Tik Eglė nesutinka su požiūriu, kad vaikas yra šeimos nuosavybė. „Vaikas yra valstybės nuosavybė. Tarkime, kai norime parsivežti vaiką iš kūdikių namų, tai užsienyje žiūri, ar turi kėdutę, jį prisegi? Kitaip neatiduos. Kodėl mūsų valstybėje laukiantis vaiko nėra jokių privalomų kursų?
Visi tėvai esame savamoksliai. Kiekvienas sugalvojęs susilaukti vaikų gali tai padaryti bet kokio amžiaus, išsilavinimo, pasiruošimo. Visiškai nesvarbu. Čia toks šaržavimas, bet į gatvę be teisių net su motoroleriu neišvažiuosi, o vaikus auginti – gali“, – sako pašnekovė ir priduria, kad čia jos pasamprotavimas ir nužingsniuoja į virtuvę.
Namuose greit pasklinda kepinių kvapas – Eglė iš orkaitės ištraukė pyragą. Vyriausia dukra Liepa į lėkštutes, prie pyrago, įdeda po du ledų rutuliukus ir visa šeima sėda prie stalo sekmadieniniam pyragui.
