Išėjimas iš komforto zonos – turbūt viena labiausiai nuvalkiotų frazių, kuriomis žongliruoja motyvacijos ir saviugdos treneriai, kurie, it debesų pardavėjai, pasakoja apie dangiškus migdolus, laukiančius tavęs, jei tik susikaupsi ir dėsi žingsnį už tos nematomos ribos. Bet ausyse dūzgiant trenerių žodžiams ta pati riba tampa jau ne tokia ir svarbi – na, peržengsi ją ir kas čia tokio nutiks?

Aš irgi niekada nesureikšmindavau tos menamos komforto zonos. Gal turėdamas galybę veiklų ir sulaukdamas daug sėkmės, o dar daugiau nesėkmės, net nebepastebėdavau tų ribų.

Bet saulėtą liepos rytą stoviu darbo kambaryje, žiūriu į sukrautą kuprinę, kurioje jau niekas netelpa, nors dar likę krūva daiktų, ir jaučiu, kaip tos komforto zonos ribos priartėja, prisliuogia ant nugaros ir šaltais pirštais ima grabinėti kaklą.

Neslėpsiu – visą gyvenimą buvau baltarankis. Nekaliau vinių, netaisiau elektros, negulėjau po mašina ir nekapojau malkų. Laikiausi trigubos naudos taisyklės – geriau pasamdysiu profesionalą, o pats tuo metu užsiimsiu tuo, ką moku geriausiai. Tada ir darbas bus kokybiškai padarytas, ir profesionalas gaus pinigų, o ir aš pats turbūt uždirbsiu daugiau. Ir visą gyvenimą tai puikiai veikė.
Ne šį kartą.

Šį kartą profesionalo šalia nebus. Pačiam reikės daryti dalykus, kurių niekada nesi daręs. Reikės toli eiti, kai įprastai eini nuo namų iki mašinos, reikės sunkiai nešti, kai įprastai neši tik krepšį su kompiuteriu, reikės susitaikyti su galybe nežinomųjų, kai įprastai susiplanuoji keliones iki mažiausių smulkmenų, reikės apsieiti be karšto vandens, interneto, kepsnių pusiau su krauju, švarių drabužių, minkštos lovos ir kitų smulkių buržuazijos žavesio atributų.

O visa tai įdėmiai stebės 15 porų jaunų ir smalsių akių. Juk nedalyvavau nei atrankoje, nei bandomajame žygyje. Nusileidau į komandą it parašiutu, toks gal sau pačiam „žinomas žmogus iš televizoriaus“. Vienos dalyvės močiutė svarstė, kad turbūt jį tai jau automobilis Sibire vežios. Nepadeda ir faktas, kad dauguma kreipiasi į mane „jūs“. Gerai, kad bent ne „dėde“.

Paskutinis instruktažas. Kuprinė sparčiai pildosi papildomais daiktais – mediniais kryžių papuošimais, įrankiais ir palapine. Užsimetu ant pečių ir lengviau atsipučiu – normaliai. Penki žingsniai ir jau ne taip normaliai. Dar keli šimtai metrų ir nugara jau žliaugia prakaitas.

Ėjimas link stoties
© Organizatorių nuotr.
Ėjimas link stoties

Prisimenu Džeko Londono apysaką „Smokas Belju“, kurioje išlepęs pagrindinis herojus irgi kritinėjo nuo kuprinės svorio, skundėsi ir žadėjo pirmai progai pasitaikius mauti namo. Tiesa, kelionės pabaigoje jis jau nešė kuprinę ir papildomus svorius, bet man tai tikrai negresia.

Ta proga pasižadu sau du dalykus. Nesiskųsti, kai bus sunku. Ir rasti jėgų juokauti, kai bus labai sunku.

Vilnius išlydi staigia liūtimi. Politikai mus liaupsina, bet bent jau duoda ir praktiškų dovanų. Labai juokingos pasirodo švietimo ministrės dovanos – duona ir dešra. Bet lazda turi du galus, nepraeis ir savaitė, kai už tą dešros galiuką būsiu pasirengęs jai atleisti viską, ką padarė su Lietuvos švietimu. Tiek tos žurnalistinės savigarbos.

Maskva sutinka irgi lietumi. Bet skėčiais tampa mūsų ambasados rūpestis. Kiekvieną kartą svetimoje šalyje pamačius savo valstybės vėliavą ir šuoliuojantį Vytį, savų policininkų uniformą ir girdint savą kalbą, man sukirba pasididžiavimo jausmas. Maskva stato, griauna, remontuoja, tvarko – dieną naktį dirba Vidurinės Azijos auksarankiai, kyla nauji dangoraižiai ir dar kartą pabrėžia šio megamiesto monumentalumą ir šaltumą.

O didžiausią įspūdį palieka Gulago muziejus ir jauni jo įkūrėjai. Kiekvienas žingsnis muziejuje apgalvotas, kiekvienas techninis sprendimas, kiekvienas gido žodis rodo, kad muziejų kuria drąsūs ir modernūs žmonės.

Gulago muziejus
© Organizatorių nuotr.
Gulago muziejus

Užeini į nedidukę tamsią salytę, šviesa krenta ant didelės knygos, viename puslapyje lageriuose kentėjusio žmogaus biografija, o kitame tas pats žmogus nufilmuotas dabar ir kalba kreipdamasis į tave.

Perverti puslapį, pasikeičia projektoriaus kadras ir su tavim kalba jau kitas žmogus. Matyt, tikrai turi pasikeisti mūsų muziejininkų karta, kol vietoje irzlių moteriškių, stebinčių, kad gink Dieve neprisiliestum prie kokio eksponato, turėsim tokius muziejus ir entuziastus.

Kita diena ir mes jau Sibire, pro lėktuvo iliuminatorių kiek akys užmato driekiasi žalsva miškatundrė. Ir Igarka. Iš karto po Maskvos. Tokiam kontrastui neįmanoma pasiruošti.

Igarkos vaizdai
© Organizatorių nuotr.
Igarkos vaizdai

Dulkini praėjimai tarp namų, lėtai vaikštantys žmonės, sunkiais žvilgsniais nužiūrinėjantys keistus atvykėlius, bendrabutis su „Edinaja Rosija“ biuru pirmame aukšte.

Slogu, nejauku ir matau nebylų klausimą jaunimo akyse – kur mes čia atvažiavom?

„Vaikštom grupėmis“ – nurodo ekspedicijos vadovas Arnoldas, bet čia net ir nurodymo nereikia. Niekas nesiruošia vaikščioti po vieną šiame mieste, kuris atrodo kaip „Mad Maxo“ filmavimo aikštelė. Vėlgi – kaip juokingai atrodys tas nerimas ir slogutis po aštuonių dienų.

Igarkos vaizdai
© Organizatorių nuotr.
Igarkos vaizdai

Su Arnoldu patraukiam ieškoti kapinių. „Jos ten, kažkur“ – ranka moja vietiniai. „Ten, kažkur“ kapinių nėra. Yra miškas ir skubantys pasisveikinti pirmieji Sibiro uodai. Vaikštom skersai ir išilgai, užtinkam tai vieną, tai kitą paskirą kapą, bet kryžiai su skersu brūkšniu – ne lietuviški.

Bet įspūdis, kai už poliarinio rato ir tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos pagaliau aptinki lietuvišką kryžių ir lietuvišką žodį, išliks visam gyvenimui. Visa tai, ką pasakoja tremtį mačiusios mano mama ir močiutė, ką prisiminė Igarkos tremtiniai, visa tai buvo tik žodžiai ūkuose. Miškatundrėje pamačius pirmąjį kryžių, skirtą Petrui Jusevičiui, Jono, žodžiai tapo realybe. Ir mes pradėjom suprasti. Sluoksnis po sluoksnio, vis giliau lupom tą supratimą ir mačiau, kaip mano jaunųjų bičiulių akyse tvenkiasi ašaros ir tuo pačiu žiebiasi pasiryžimo ugnis.

Pirminis kapinių vaizdas
© Organizatorių nuotr.
Pirminis kapinių vaizdas

Mes žinojom, jog niekada iki galo negalėsim suprasti tremtinių kančios, nepamatysim poliarinės nakties ir stingdančio speigo, nemiegosim ant grindų ir nemėginsim išgyventi šildydami vienas kitą, bet tą akimirką atsirado ryžtas ir nebylus pasižadėjimas maksimaliai padaryti tai, ko čia atvažiavom. Nepaisant nuovargio, skausmo ir kitų nepatogumų, kurie yra tik mažytės nereikšmingos smulkmenos.

Įsirengiam palapinių stovyklą šalia kapinių ir jau žinau, kad Igarkos žmonės kokius metus turės peno kalboms apie „išprotėjusius lietuvius, kurie gyvena kapinėse“. Miške suplazda Trispalvė, Vytis ir misijos vėliava.

Palapinių miestelis su vėliavomis
© Organizatorių nuotr.
Palapinių miestelis su vėliavomis

Sąlygos įdomios – iki vandens, maisto ir interneto penki kilometrai. Bet noras mesti iššūkį rūsčiai Sibiro gamtai ir atkovoti iš jos tai, kas mums brangu, yra toks didelis, kad visa kita nublanksta. Rankose kirviai, pjūklai, kastuvai ir pirmyn.

Kapinių tvarkymas
© Organizatorių nuotr.
Kapinių tvarkymas

Pirmą savo gyvenimo medį nukertu per kokius 573 smūgius. Nejuokauju, aš tą beržą ilgai prisiminsiu. Bet prišoka draugai, laimė, nesako „duok man“, o tik duoda vertingų patarimų, ir kitiems medžiams smūgių skaičius mažėja. Prakaitas žliaugia, pleistrai dengia vieną po kitos šokančias pūsles, uodai kanda, bet kuo toliau, tuo labiau tai darosi mažiau svarbu.

Bet miškas nepasiduoda. Jis kontratakuoja karščiu, uodais, pelkės drėgme ir iš ritmo išmušančia poliarine diena. Jis nenori grąžinti mūsų atminties.

Trečią dieną apima neviltis. Prisėdu palapinės pavėsyje, kad nematytų kiti ir skaičiuoju ant pirštų, kiek dar liko dienų. Dar labai daug. O noro vėl kilti į kovą su mišku visiškai nėra. Bet Igarkos ore kažkas slypi, gal jis vis dar persismelkęs lietuvių užsispyrimu ir atkaklumu. Ir imi kirvį ir eini. Nulydi akimis dvi jaunąsias misijos merginas, tempiančias už jas kartu sudėjus didesnį beržą.

Kapinių tvarkymas
© Organizatorių nuotr.
Kapinių tvarkymas
Merginos, tempiančios medžius
© Organizatorių nuotr.
Merginos, tempiančios medžius

Pagalvoji, kokios jos atominės ir kokią aukštą kartelę jos iškels savo būsimiesiems vaikinams ar vyrams, ir nejučia nusišypsai. Ir jėgos vėl grįžta. Dar keisčiau – jos srūva srautingu domkratu. Skaudanti nugara įsižeidžia, kad į ją niekas nekreipia dėmesio, ir tiesiog liaujasi skaudėjusi. Ir po dvylikos valandų darbo dienos pajunti, kad dabar, pusę pirmos nakties, tu dar nori eiti kovoti su mišku. O kai šalia prisijungia šaunusis jaunimas, supranti, kad kovą dėl mūsų praeities mes laimėsim.

Turbūt ryškiausias prisiminimas – didžiulis šabakštynas, po savimi prisigrobęs mūsų kryžius. Jis toks didelis, kad net ir mes akimirkai stabtelim. Bet tada visi šešiolika, palaikydami vienas kitą, iš visų pusių, lydimi patriotinių ir partizanų dainų metamės pirmyn. Ir miškas atsitraukia. Po kelių dešimtmečių poliarinės saulės spinduliai pasiekia lietuviškus kryžius. Ir kapinės pradeda priminti kapines.
Bet jėgos tirpsta net ir mūsų stipriausiems. Mediena naujiesiems kryžiams vėluoja, visi nervinasi, pelkė nelinkusi atiduoti mūsų valstybės praeities, kaupiasi traumos, trūkinėja raiščiai ir vietiniai chirurgai turi darbo. Atstumai iki vandens ir maisto darosi vis sunkiau įveikiami.

Ir tada į pagalbą mums ateina tai, ko negalėjome tikėtis ir planuoti – Igarka.

Vietiniai tiekia mums vandenį ir leidžia pasikrauti aparatus operatoriams, atneša sūdytos žuvies, bibliotekininkai suteikia internetą, nepažįstami žmonės tiesiog įsileidžia į namus nusiprausti, vaišina ir nepaleidžia be dovanų, gatvėje sutikta šeima tampa geriausiais draugais ir kone kas dieną veža mus iki šaltinio pasisemti vandens ar iki ligoninės perrišti žaizdų.

Sergejus Ivanovičius ir jo mašina
© Organizatorių nuotr.
Sergejus Ivanovičius ir jo mašina

Netgi susiraukusi pardavėja, kuriai mes trukdėm prašydami suskaičiuoti 32 bulves (po dvi kiekvienam), atsileidžia ir pasitinka kaip senus draugus.

- Tai maniškiai. Tai maniškiai lietuviai,– išskečia rankas gatvėje vėl sutikta Sveta ir Igarka jai pritaria.

Lūžio tašku tampa pagaliau atplaukusi mediena kryžiams. Sunkiasvorė mašina negali privažiuoti iki stovyklos, tad daugiau kaip toną medžio vaikinai perneša ant pečių.

Medienos nešimas ant pečių
© Organizatorių nuotr.
Medienos nešimas ant pečių

Laikas tiksi – iki išskridimo tik kiek daugiau nei dvi paros, bet noras padaryti maksimumą visiems įjungia paskutinius rezervus.

Kryžių gamyba
© Organizatorių nuotr.
Kryžių gamyba

Tas dvi paras pamenu kaip per lengvą poliarinį rūką. Nuo aštuntos ryto iki keturių ryto, tada keturios valandos miego ir vėl iki vėlyvo vakaro.

Kryžių gamyba
© Organizatorių nuotr.
Kryžių gamyba

Pirmų kartų diena – obliuoji, tašai, pjauni, kasi duobes kryžiams. Ir tai tampa taip įprasta – jeigu eini ir nieko nedarai, jautiesi keistai ir nori kuo greičiau imtis kažką daryti.

Bet koks nerealus jausmas apima visus, kai iš miško atimtose lietuvių kapinėse lėtai ir išdidžiai iškyla pirmasis kryžius. Ir antras. Ir trečias. Ir devintas.

Pirmasis kryžius
© Organizatorių nuotr.
Pirmasis kryžius

Apsikabinam, suspaudžiam rankose Trispalvę ir Vytį ir drauge giedam Tautišką giesmę.

Pastatytas pirmas kryžius
© Organizatorių nuotr.
Pastatytas pirmas kryžius

Drąsiai, energingai, pakiliai. Mes švenčiam pergalę.
Ir mes dainuojam. Dainuojam eidami dulkinomis gatvėmis. Dainuojam eidami pro vienišą Leniną.

Misija Sibiras
© Organizatorių nuotr.
Misija Sibiras

Dainuojam miesto autobuse ir igarkiečiai šypsosi matydami tuos išprotėjusius keistuolius iš tolimos šalies, kurie gyvena kapinėse ir yra visada linksmi. Pypsi pro šalį važiuojantis savivartis, jį vairuoja trims mėnesiams Igarkon atvykęs dirbti dvimetrinis plikai skustas Dono kazokas Jura, kuris buvo atėjęs mūsų aplankyti ir susigraudino iki ašarų (neperdedu nė lašelio) pirmą kartą išgirdęs mūsų tautos trėmimo istoriją ir pamatęs pirmosios žiemos Igarkoje nesulaukusių dvynukų kapą.

Ir netgi rūstūs ir labai skubantys Jenisejaus žvejai atitirpsta išgirdę prašymą paplukdyti kateriu. „Bet tik keturis“ – įspėja kamufliažine uniforma pasipuošęs katerio viršininkas Jakovas – „mes labai neturim laiko“. Žinoma, žinoma. Dar penkiolika minučių ir Jakovas jau trepsi įtrauktas į mūsų ratelį, šokantį pagal Stepo Januškos dainą, o kateris plukdo naujus ir naujus ketvertus.

Žygis iš muziejaus
© Organizatorių nuotr.
Žygis iš muziejaus

Kateris skrieja Jenisejumi, į akis tykšta vandens purslai, o mintys valosi ir skaidrėja. Žiūriu į savo jaunuosius draugus, būsimuosius puikius istorikus, agronomus, ornitologus, valstybės tarnautojus, gydytojus. Laisvos valstybės laisvą kartą, tūkstančius kilometrų keliavusią prisiminti savo protėvių. Čia jų penkiolika, bet Lietuvoje yra šimtai, tūkstančiai. Ir tikiu, kad dar keli metai ir šios dvi kartos drauge sukurs tokią Lietuvą, apie kokią svajojome ir mes, ir mūsų seneliai.

Kateris ir Jenisėjus
© Organizatorių nuotr.
Kateris ir Jenisėjus

Mes gerbiam praeitį, tikim dabartimi ir viltingai žiūrime į ateitį.

Lėktuvas pakyla iš Igarkos, apsuka paskutinį ratą virš Jenisejaus ir jaučiamės čia palikę dalelę savo širdžių.

O Maskvoje laukia paskutinis kelionės etapas – žingsniuoju link traukinio į Vilnių ir girdžiu už nugaros prislopintą kikenimą.
Pasirodo, kad nešu ne tik savo kuprinę, bet į rankas dar prigriebiau ir kitą.

Tu buvai teisus, senasis Džekai Londonai, tu buvai teisus.


www.DELFI.lt
218