Skaičiuojama, kad sovietų represijų laikotarpiu, kas dešimtas iš Lietuvos ištremtasis buvo vaikas. Kiekvieno jų istorija kitokia, tačiau dažnas tremtinys sako, kad tremtyje vaikystės neturėjo. „Kol vaikas turi abu tėvus, Sibiras vėl kitoks, bet kai vaikai likdavo vieni, tai neduok Dieve. Tuomet lieki suaugęs: be vaikystės, be jaunystės“, – taip apie vaikystę Sibire atsiliepia tremtinė Birutė Rudienė.

Sunkūs darbai, badas ir mirtys – tokią kasdienybę svetimame krašte prisimena tremtiniai, su kuriais bendravo projekto „Misija Sibiras“ komandos. Labiausiai ekspedicijų dalyvius sujaudindavo tremties vietose rasti atminimo paminklai, atskleidžiantys, kad tremtis skaudžiai palietė ir tuos, kurie buvo visai nekalti – vaikus.

Tunguskyj Bor kapinės Tomske
© Misija Sibiras
Tunguskyj Bor kapinės Tomske
Tunguskyj Bor kapinės Tomske
© Misija Sibiras
Tunguskyj Bor kapinės Tomske
Tunguskyj Bor kapinės Tomske
© Misija Sibiras
Tunguskyj Bor kapinės Tomske

„Misija Sibiras’18” projekto dalyvė Giedrė Lingytė pasakoja, kad tiek jai, tiek visai komandai slogius prisiminimus paliko „Mamočkino“, arba kitaip – Mamyčių, kapinės, esančios Kazachstane, Karagandos regione. Jose buvo laidojami lageryje gimę ir neišgyvenę kūdikiai bei vaikai iki trijų metų. „Pirmą kartą čia apsilankius užgriuvo emocijų banga. Tiek maldų prikalbėjom, dainų, kaip lopšinių, pridainavom, kad tik ta vieta aprimtų“, – prisimena ekspedicijos dalyvė.

Giedrė Lingytė Mamyčių kapinėse
© Misija Sibiras
Giedrė Lingytė Mamyčių kapinėse

Tačiau dar yra liudininkų, kurie gali papasakoti, kokią tremtį matė ją išgyvenę vaikai. Kiekvieno tremtinio istorija labai individuali: vieniems tremtis nebuvo tokia žiauri, kiti – nenori jos prisiminti. Bet retas, kuris gali pasidžiaugti gražiais vaikystės prisiminimais. Pašnekovę Birutę Rudienę, netrukus švęsiančią 85 metų jubiliejų, skaudūs prisiminimai, ką tuomet jai, trylikametei mergaitei, reikėjo išgyventi, persekioja iki šiol.

Skaudūs atsisveikinimai su artimaisiais ir kova už būvį

1949 metais kovo mėnesį vykę trėmimai buvo vieni didžiausių Lietuvoje. Dar vadinamos operacijos „Bangų mūša“ metu buvo ištremta per 30 tūkstančių Lietuvos gyventojų, daugiausia į Irkutsko sritį. Birutė ir jos šeima buvo viena iš tų į kurios namus naktį įsiveržė sovietų kariai ir liepė susidėti daiktus. Birutė pasakoja, kaip jai, vaikui, tuomet viskas atrodė, bet labiausiai moteris graudinasi kalbėdama apie savo mamą ir atsisveikinimą su ja.

Dėl patirto šoko, o vėliau sunkių gyvenimo sąlygų bei bado Birutės mama labai nusilpo ir neilgai trukus mirė. Tuo metu paauglė netektį išgyveno labai sunkiai, nes mama buvo pagrindinis ramstis sunkioje tremties kasdienybėje. Nuo pat pirmų tremties akimirkų mergaitė stengėsi neatitrūkti nuo mamos, o jai išėjus – visi suaugusio žmogaus rūpesčiai ir darbai nugulė ant vaiko pečių.

Asociatyvi nuotrauka // Žemaičių muziejus „Alka“
© Misija Sibiras
Asociatyvi nuotrauka // Žemaičių muziejus „Alka“

„Vagone kartu buvom aštuonios šeimos. Buvo ir vaikų panašaus amžiaus, bet visi labai išsigandę ir kiekvienas stengėsi būti prie mamos. Man taip pat mama atrodė, kaip išsigelbėjimas. Kai kurie turėjo ir tėčius, bet mūsų vagone daugiausia vaikai buvo be tėvų, tik su mamom. Visi giedojom, verkėm ir viskas“, – pirmąsias tremties dienas prisimena Birutė.

Tėčių vagone praktiškai nebuvo, nes daugelis jų liko atskirti nuo šeimų. Tuo tarpu Birutės tėtis buvo kalinamas kalėjime, kaip buožė, ir kaip asmuo, nelojalus tarybų valdžiai. Patirtas stresas bei vargas palaužė Birutės mamos sveikatą.

„Mamai nuo nervų, pergyvenimo nusilpo širdis. Man buvo 14 metų, kai mama ėmė stipriai sirgti, visas tas laikotarpis buvo baisus, o ja rūpintis likau viena, nes broliai buvo paskirti dirbti kitoje vietoje.

Pasirūpinau, kad mama atsigultų į ligoninę. Ji nuo mūsų barako buvo už 15 kilometrų, todėl kas antrą dieną vis bėgdavau aplankyti mamos. Tik vieną dieną, kai atbėgau, man pasakė, kad mamą reikia pasiimti, nes ji jau visai nebepaėjo. Pasirodo, pagrindiniai vaistai, kuriais ją gydė, buvo valerijonas...“, – apie mamą pasakoja Birutė.

Vėliau mamą paguldė į didesnę ligoninę už 40 kilometrų. Tokių atstumų mergaitė nueiti negalėjo, todėl, jei pavykdavo, prisiglausdavo prie vairuotojų, kurie vykdavo į tą pusę. Dažniausiai Birutė eidavo į paštą ir skambindavo į ligoninę pasiklausti, kaip jaučiasi mama.

„Paštininkės jau mane pažinojo ir joms buvo gaila manęs. Vieną dieną, kai atėjau, sako, turim tau žinią. Su manimi susisiekė iš ligoninės ir liepė atvažiuoti pasiimti mamos, nes ji miršta. O brolių nebuvo, aš viena. Pašte iš karto broliams nusiunčiau telegramą, kad mama miršta, bet kas juos paleis, visiems vienodai.

O aš bėgu mišku, verkiu ir viskas. Niekas tavęs nepaguos, niekur neprisiglausi, niekas nieko nepasakys, nes visi su savo bėdom. Pamenu, davė komendantas man žmogų, kad galėčiau mamą parsivežti. Privažiuojam prie kokio šulinio, mamą apipilam šaltu vandeniu, o ji tik guli be sąmonės. Tas vaizdas mane persekioja po šiai dienai“, – pasakoja Birutė.

Birutės broliai dar spėjo atvykti atsisveikinti su mama ir moteris po kelių dienų mirė. Pašnekovė su ašaromis prisimena tą laikotarpį, kuomet būdama vaiku liko visiškai viena.

Kvitko lietuvių tremtinių kapinės, Irkutsko srt. // Kauno IX forto muziejaus nuotr.
© Misija Sibiras
Kvitko lietuvių tremtinių kapinės, Irkutsko srt. // Kauno IX forto muziejaus nuotr.

„Kaip prieš tai, taip ir po mamos mirties, laksčiau. Tik prie kapo. Nubėgi pas mamą, o jau nieko nebepasakysi, pareini namo, kiekvienam savi rūpesčiai: kas serga, kas valgyt kur ieško. Žinai, kol vaikas turi abu tėvus, Sibiras vėl kitoks, bet kai vaikai likdavo vieni, tai neduok Dieve. Tuomet lieki suaugęs: be vaikystės, be jaunystės. Niekam to nelinkėčiau“, – skaudžiausią išgyvenimą tremtyje apibendrina Birutė.

Pagrindinis vaikų „žaidimas“ – maisto paieškos

Nuo pat pirmų tremties valandų Birutė jautė baimę. Nors visa šeima buvo kelis kartus buožinama ir manė, kad anksčiau ar vėliau jie taip pat turės atsisveikinti su namais, toks įsiveržimas vis tiek buvo netikėtas: „Tas prikėlimas naktį ir daužymas... Vaikas patiria tokį šoką, kad turbūt suauga metais ar net dviem į priekį. Matau, kaip mama verkia, jai baisu, o aš iš paskos verkti.“

Po beveik tris savaites trukusio gyvenimo vagone laukė kitas nemalonumas – darbų paskirstymas. Į tremtinių laipinimo vietą atvažiavo rusai ir buriatai, kad išsirinktų sau darbininkus.

„Mes labai bijojom buriatų, man kaip vaikui atrodė, kad jie net ir žmogų ėda, tie veidai tokie ir apsirengę ne taip, kaip mes ar rusai. Galiausiai pakliuvom į rusų kolūkį, bet vargingas labai. Kadangi mama jau buvo silpna, tie patys rusai užrašė mane mamos pavarde ir išvarė į kolūkį“, – darbų pradžią prisimena pašnekovė.

Paklausus ar tarp visų darbų nepasitaikydavo ir žaidimų su vaikais, moteris nebyliai šypteli. Apie žaidimus nebuvo jokių kalbų, pagrindinė veikla po darbų – bandymai susirasti maisto. „Matau pavasarį, kaip iš arimo bulvės išverstos. Einu link tų bulvių su kibiriuku, mama krakmolo padarydavo, kad valgyt būtų ko, bet pamatė mane prižiūrėtojai ir išvijo. Sako, negalima, čia valdiška žemė ir negalima nieko imt“, – apie maisto paiešką pasakoja tremtinė.

Birutė tremtyje išbuvo 10 metų, čia ji spėjo užaugti ir subręsti, kaip asmenybė, susirasti geresnį darbą. Tačiau tik atsiradus progai grįžti į Lietuvą, moteris nė nedvejojo: „Man ir po šiai dienai nėra nieko brangiau už lietuvybę, labai vertinu tėvynę. Tikiuosi, kad jums nereiks to pergyvent. Net apsakyt žodžiais negali, kiek pergyvent teko...“, – pokalbio pabaigoje palinki Birutė.

Sovietų režimo neišgyvenusiems mažamečiams – atskiros kapinės

Visgi, ne visi vaikai pakėlė sunkią tremties kasdienybę: daugelis jų neišgyvendavo dėl ligų, maisto trūkumo. Tokių vaikų atminimą tremties vietose mena įvairios paminklinės lentelės, tačiau labiausiai „Misija Sibiras‘18“ komandų nariams įsiminė Mamočkino (Mamyčių) kapinės Kazachstane, netoli Dolinkos miestelio.

Mamyčių kapinės
© Misija Sibiras
Mamyčių kapinės

Kapinių atsiradimą inicijavo pačios mamos, o jose ilsisi Dolinkos lageryje gimę ir neišgyvenę vaikai iki 3 metų. „Aptvertoje kapinių teritorijoje pievoje stovi metaliniai kryželiai. Tačiau jie matosi ne tik toje apibrėžtoje teritorijoje, bet ir visame lauke, todėl suprantama, kad tas aptvertas plotelis nėra konkreti vieta ir ji yra daug platesnė.

Liūdniausias susidūrimas – valant kryželius pastebėti, kad gimimo ir mirties data yra ta pati. Parašyta „Čia ilsisi...“, bet juk tas vaikas net nespėjo pavargti. Kokia didelė beprasmybė“, – apie kapines pasakoja Giedrė Lingytė.

Mamyčių kapinės
© Misija Sibiras
Mamyčių kapinės
Mamyčių kapinės
© Misija Sibiras
Mamyčių kapinės
Mamyčių kapinės
© Misija Sibiras
Mamyčių kapinės

Vyresni nei 3 metų vaikai būdavo atimami iš mamų ir auginami atskirai. Dėl to kai kurios mamos tik gimusius kūdikius sužalodavo, kad vėliau išsilaisvinus iš lagerio pagal randus pavyktų atrasti savo vaikus.

„Kapinėse lankėmės kelis kartus. Pirmą kartą susipažinome, apsipratome su emocijomis. Antrą ir trečią kartą jau darbavomės: apvalėm takelius, apipjovėm žoles, atstatėm ir nudažėm kryželius, o galiausiai pastatėm ir savo kryžių. Stengėmės padaryt, ką galim, kad tik kaip nors atmint tuos vaikus ir pagarbą parodyt“, – prisimena Giedrė Lingytė.

Mamyčių kapinės
© Misija Sibiras
Mamyčių kapinės
Mamyčių kapinės
© Misija Sibiras
Mamyčių kapinės

Delfi.lt publikuoja straipsnių ciklą, skirtą paminėti projekto 15 metų jubiliejų. Jame aptariami ne tik per visus gyvavimo metus pasiekti rezultatai, bet ir supažindinama su projekto virtuve bei pačia tremties istorija. Daugiau informacijos apie projektą www.misijasibiras.lt, o norintys padėti projektui gyvuoti dar ilgiau kviečiami apsilankyti aukojimo portale www.aukok.lt.


www.DELFI.lt
15