Jei Lietuvoje būtų sudarinėjamas klišių apie Europos Sąjungą sąrašas, frazė „nusprendė Briuselis“ jame neabejotinai užimtų garbingą vietą. Iš dalies, ilgalaikis šios frazės gyvybingumas turbūt neišvengiamas. Kiekvienas bandęs perprasti ar paaiškinti ES institucijų sąrangą, veiklą ir sprendimų priėmimo procesus žino, kokia tai sudėtinga užduotis.

Tačiau „nusprendė Briuselis“ nėra geras būdas šią užduotį supaprastinti. Užuot padėjusi geriau suprasti ES veiklos procesus, ši klišė tiesiogiai prieštarauja ES politikos realybei. Iš tiesų, kiekvienas Briuselyje priimtas sprendimas yra derybų tarp ES valstybių narių bei tarp valstybių narių ir ES institucijų rezultatas. Todėl frazė „nusprendė Briuselis“ klaidina ne vien nurodydama Briuselį kaip sprendimų priėmėją, bet ir suponuodama vieną sprendimų priėmėją apskritai.

Mitas, kuris Briuselį pristato kaip naująją Maskvą, ES – kaip SSRS
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Žinoma, šios frazės paplitimą aiškinti vien žinių apie ES trūkumu būtų naivu. Briuselio, kaip pagrindinio ES politikos sprendimų priėmėjo, vaizdinys yra esminis politinio mito apie Europos valstybėms pavojingą „Briuselio diktatą“ leitmotyvas. Šis naratyvas vaizduoja Briuselį kaip svetimą jėgą, kiekvienu savo sprendimu didinančią įtaką Europos valstybių atžvilgiu. Nors „Briuselio diktato“ mitas žinomas jau seniai, pastaruoju metu Europoje jį itin ryškiai eskaluoja įvairių nacionalistiniai, tradicionalistiniai ir populistiniai judėjimai bei politikai.

Lietuvoje, šis pasakojimas Briuselį dažnai pristato kaip naująją Maskvą, ES – kaip naująją SSRS, o Briuselio politinę darbotvarkę – kaip naująjį marksizmą. Lietuvos gyventojų atmintyje gyva SSRS okupacijos patirtis reiškia, jog net ir dirbtinės paralelės tarp Briuselio ir Maskvos yra paveikios. Skirtingoms piliečių grupėms toks naratyvas gali kelti apatiją dėl nepakeičiamo šalies likimo, nepasitikėjimą Briuseliu ar net poreikį aktyviai priešintis įsivaizduojamam „Briuselio diktatui“.

Mitas, kuris Briuselį pristato kaip naująją Maskvą, ES – kaip SSRS
© DELFI / Orestas Gurevičius

Toks klaidinantis ir emociškai įkrautas būdas kalbėti apie Briuselį neskatina produktyvių diskusijų apie įvairias Europos visuomenių patiriamas problemas ir galimus jų sprendimo būdus. Žinoma, nemažai „Briuselio diktato“ naratyvą plėtojančių veikėjų tokių diskusijų ir nesiekia. Tačiau tiems, kurie supranta pilietinių diskusijų apie ES ateitį svarbą, reikalingas tikslus Briuselio vaidmens suvokimas.

Diskusijas apie realų Briuselio vaidmenį galima pradėti tik pripažinus faktą, jog ES yra ir visada buvo diferencijuotos integracijos projektas. Pirma, skirtingos valstybės narės į bendrą ES politiką integruojasi skirtingais greičiais (pvz., Švedija jau 25 metus yra formaliai įsipareigojusi įsivesti eurą; Lenkija – 15 metų). Antra, kai kurios valstybės yra užsitikrinusios nuolatines išimtis iš tam tikrų integracijos dimensijų (pvz., Danija nedalyvauja bendroje užsienio ir gynybos politikoje, Lenkija – ES pagrindinių teisių chartijoje, Airija – Šengeno zonoje).

Tai, jog įvairios valstybės narės sugebėjo užsitikrinti nedalyvavimą tam tikruose integracijos procesuose byloja, jog bendra ES politikos yra griežtai apribota valstybių narių nacionalinių interesų. Kaip pastebi Lietuvos ambasadorė ES Jovita Neliupšienė, svarstytinų ES politikos sprendimų lauką riboja „tam tikros raudonosios linijos, kurias peržengus valstybės narės nebematytų ES prasmės“. Konkrečiau, kiekvienos konkrečios valstybės narės „raudonosios linijos“ gina jos galimybę vykdyti savarankišką politiką ginant svarbiausius valstybės interesus. Atitinkamai, jei Europos politika pradėtų juos kvestionuoti, ši valstybė narė pradėtų gintis nuo pačios ES – tiek savo veto teise, tiek ultimatumu išstoti iš Bendrijos.

Mitas, kuris Briuselį pristato kaip naująją Maskvą, ES – kaip SSRS
© AFP / Scanpix

Lietuvos atveju, tokia „raudonoji linija“ yra susijusi su transatlantine valstybės saugumo politikos orientacija. Nuo pat narystės ES pradžios, Vilnius laikėsi griežto NATO nedubliavimo principo ir, pasak Lietuvos krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio, bendros ES saugumo politikos iniciatyvas tradiciškai traktavo kaip „nukreipiančias dėmesį“ nuo pagrindinio Lietuvos saugumo intereso – užtikrinti konvencinę gynybą NATO sudėtyje. Visų pirma, tokia „raudonoji linija“ reiškė veto bet kokiai bendros ES armijos idėjai; tačiau, kaip mini R. Karoblis, Lietuva „iš principo“ blokavo net ir techninį pasiūlymą susieti Europos gynybos agentūros (EDA) finansavimą su infliacija.

Tiesa, pastaraisiais metais Lietuva ES gynybos integracijos atžvilgiu laikosi palankesnės pozicijos. R. Karoblio žodžiais, nors „nedubliavimo postulatas lieka stiprus“, Vilniuje šiandien mąstoma, jog „jei ES gynybos politika padeda valstybės narėms stiprinti savo gynybos parengtį – ji yra visiškai sveikintina“. Vadovaudamasi tokia logika, Lietuva aktyviai įsijungė į Nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą gynybos srityje (PESCO) ir šiandien PESCO aprėptyje yra kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų projekto lyderė. Lietuvos kariuomenė taip pat dalyvauja Europos gynybos fondo finansavimo programose.

Kariuomenės dienos minėjimas Karinis paradas Konstitucijos prospekte
© DELFI / Orestas Gurevičius
Kariuomenės dienos minėjimas Karinis paradas Konstitucijos prospekte

Lietuvos pozicijos evoliucija atskleidžia svarbų tarpvyriausybinės ES dinamikos aspektą. Nors ES integraciją ribojančios „raudonosios linijos“ nenunyksta, jos keičiasi valstybėms narėms permąstant savo nacionalinius interesus. Kadangi įprastomis aplinkybėmis valstybės narės svarbiausių savo interesų nekeistų, tokie poslinkiai dažniausiai vyksta reaguojant į ekstremalias ar net krizines situacijas. Iki tol, kol Lietuva ir kitos ES valstybės narės atgaivino ES gynybos politikos integracijos procesus, Europą sukrėtė ir Rusijos agresija Ukrainoje, ir teroristų išpuoliai žemyno miestuose, ir ES gynybos sąrangą pakeisiantis Brexit.

Visgi nė viena per pastarąjį dešimtmetį Europą sukrėtusi politinė krizė nepakeitė fundamentalios – tarpvyriausybinės – ES politikos dinamikos. Anaiptol: nuo 2009 m., kai Europoje prasidėjo finansų krizė, Briuselyje pastebimai išaugo būtent tarpvyriausybinės Europos Vadovų Tarybos vaidmuo. EVT lygiu priimti sprendimai formavo ES politiką finansų ir migracijos krizių metu bei nulėmė ES poziciją Rusijos atžvilgiu.

Mitas, kuris Briuselį pristato kaip naująją Maskvą, ES – kaip SSRS
© AFP/Scanpix

Faktą, jog net ir rimčiausios politinės krizės nepaneigia tarpvyriausybinės ES realybės, geriausia atskleidžia migracijos krizės istorija. 2015 m., pačiame krizės įkarštyje, kai valstybės narės negalėjo susitarti dėl to, kaip teisingiausiai ir efektyviausiai paskirstyti atvykstančių migrantų srautus, Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junckeris pristatė planą, pagal kurį valstybėms narėms būtų priskirstos tam tikros privalomos migrantų kvotos. Toks EK pasiūlymas iššaukė itin griežtą įvairių valstybių narių (nuo Vengrijos iki Suomijos) opoziciją. Nepaisant to, privalomų kvotų sistemos pasiūlymas buvo pateiktas ES vidaus reikalų ministrams ir patvirtintas jų balsų dauguma. Tačiau vos patvirtinta, privalomų kvotų sistema buvo kompromituota tarpvyriausybinės ES realybės – jai oponavusios šalys ignoravo nustatytas kvotas, o Austrija, Lenkija ir Vengrija pagal kvotų sistemą apskritai nepriėmė nė vieno migranto.

Mitas, kuris Briuselį pristato kaip naująją Maskvą, ES – kaip SSRS
© DELFI / Domantas Pipas

Nors privalomų kvotų sistema buvo nesėkminga, migrantų krizė iš tiesų pagilino ES integraciją. Po to, kai 2015 m. valstybės narės EVT formate sutarė dėl poreikio stiprinti bendrą ES sienų apsaugą, 2016 m. buvo įsteigta Europos pasienio ir krantų apsaugos agentūra. Kitaip sakant, kaip ir kitos politinės krizės, migrantų krizė paskatino valstybes nares toliau gilinti ir plėtoti bendrą ES politiką. Tiesiog tai daryti tokiu tempu ir pobūdžiu, kuris atitiko tarpvyriausybinę ES realybę.

Toks ES bendros politikos formavimo pobūdis, žinoma, neatrodo optimalus. Krizės akivaizdoje sprendimams apmąstyti ir priimti dažnai trūksta laiko, kiekvienas nesutarimas kelia plačią politinę paniką, o priimti sprendimai dažnai atrodo neambicingi. Tačiau tarpvyriausybinė ES politikos realybė vargiai leidžia įsivaizduoti kažką kita. Kadangi bendra ES politika yra griežtai apribota nacionalinių valstybių narių interesų, bendra politika vystosi tik per sunkius kompromisus, kuriems demokratinės respublikos dažniausiai ryžtasi tik kritiniais momentais.

Mitas, kuris Briuselį pristato kaip naująją Maskvą, ES – kaip SSRS
© AP / Scanpix

ES politikos vystymosi realybė, net jei ji ir nedžiugina, visiškai paneigia „Briuselio diktato“ naratyvą. Neribotos ES galios mitas yra tiesiog nesuderinamas su „raudonosiomis linijomis“ suvaržyta bendra ES politika. Vietoj agresyvios ES plėtros matoma lėta, nenuosekli ir savanoriška integracija, kai valstybės narės taiko bendros politikos sprendimus sudėtingiausioms politinėms problemoms išspręsti.

Dėl šių priežasčių, tarpvyriausybinė ES politikos realybė neleidžia tikėti nei nepažabojama bendros ES politikos plėtra, nei neišvengiama ES federalizacija. Bet kokia tolesnė Europos integracija priklauso ne nuo „Briuselio“, o nuo valstybių narių sprendimų. Žinant, jog tarpvyriausybinė ES realybė dažnai buksuoja ir stokoja ambicijos, tokia perspektyva yra vargiai įkvepianti. Kita vertus, tik pažvelgus į realybę galima tikėtis sėkmingai joje orientuotis. O tai jau šis tas.


www.DELFI.lt
38